7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“ pagaliau Filharmonijoje

 

Živilė Ramoškaitė
Nr. 10 (1024), 2013-03-08
Muzika
Gidonas Kremeris.  D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris. D. Matvejevo nuotr.

Kodėl tokia antraštė, tikriausiai paklaus koncertų nelankantis skaitytojas. Todėl, kad filharmonijoje Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“ koncertavo išties senokai. Per tą laiką Vilniuje jie pasirodė, tik ne filharmonijoje, o Kongresų rūmuose, Rusų dramos teatre, ir ne tradiciniuose koncertuose, o, kaip dabar sakoma, „kitu formatu“. Tai buvo teatralizuoti muzikiniai spektakliai, kuriuose orkestras iliustravo maestro apmąstymus menininko būties ir biografijos temomis. Ką reiškia būti Gidonu Kremeriu? Iš kur jis atėjo, kas jį ugdė, o kas jo meninius siekius ribojo ir stabdė? Kokia kūrėjo savijauta šiuolaikiniame pasaulyje, kur beatodairiškai dirba „žvaigždes“ gaminanti reklama ir viešieji ryšiai, kur viską niveliuojanti masinė kultūra savo tarnystei pajungia klasikos šedevrus, kur šiek tiek prasisiekusi „žvaigždutė“ ramiai pareiškia: „Aš irgi Gidonas Kremeris!“ O naują „cirko“ programą „Sniego simfonija“ su garsiuoju klounu Slava Poluninu Nacionaliniame dramos teatre sausio pradžioje galėjo išvysti tik tie, kurie laiku pasirūpino bilietais...
 

Tačiau šįsyk G. Kremerio ir orkestro pasirodymas Vilniaus padangėje su teatru ar cirku nesusijęs. Jis suderintas su IV tarptautiniu Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursu, kurio vertinimo komisijai maestro pirmininkauja nuo pat 2001 m. įvykusio pirmojo konkurso. Šiemet prie jo prisijungė orkestras „Kremerata Baltica“, akompanavęs konkursantams finaliniame ture (apie konkursą skaitykite kitame savaitraščio numeryje).
 
Tiesą sakant, jau buvome išsiilgę tradicinio G. Kremerio koncerto su įdomia programa, kuri niekada nebūna šiaip sudėliota, bet labai kruopščiai parinkta ir apmąstyta. Koncerte (vasario 28 d.) skambėjo trys veikalai, sukurti XXI a. ir Vilniuje atlikti pirmąsyk: Vytauto Barkausko (g. 1931) „Avanti“ styginių orkestrui (klavišiniam instrumentui skirtą partiją sintezatoriumi atliko Andrejus Puškarevas), Giyos Kancheli (g. 1935) „Ex Contrario“ smuikui, violončelei ir styginių orkestrui (solistai G. Kremeris ir Giedrė Dirvanauskaitė) ir Philipo Glasso (g. 1937) Koncertas smuikui ir styginių orkestrui Nr. 2 „Amerikietiški metų laikai“ (solistas G. Kremeris).
 
Programa teikė ir klausymo malonumą, ir naujos pažinties džiugesį, ir apmąstymus. G. Kremerio smuikas, kaip visada iškalbingas, įtaigus, vertė įtemptai sekti kiekvieną mintį, G. Dirvanauskaitės violončelė subtiliai įsiliejo į Kancheli veikalo kontempliacijų lauką, orkestras žavėjo tobulu ansambliškumu (visa programa buvo atlikta be dirigento!), lankstumu, aukščiausia meistryste. Beje, orkestre mačiau daug naujų veidų. Pasiteiravusi koncertmeisterio Džeraldo Bidvos sužinojau, kad dabar orkestre liko gal tik apie trečdalis ankstesnės sudėties.
 
Pirmąsyk girdėjome G. Kremerį, atliekantį Glassą, ir tai tapo tikru kvapą gniaužiančiu nuotykiu.
 
Kompozitorių gimimo datas užrašiau, kad būtų akivaizdu, jog visi trys kūrėjai priklauso tai pačiai kartai, o išvardyti kūriniai buvo sukurti neseniai, 2006–2011 metais. Bet kokia tai skirtinga muzika! Gruzino Kancheli ir amerikiečio Glasso kūrinius šiek tiek jungia pamėgti trigarsiai (nors kūrybos filosofija juos kardinaliai skiria), o lietuvis Barkauskas tarp jų – visiškas originalas, tarsi savarankiškas balsas modernaus meno chore, kurį išgirsti ir suprasti reikia be iš anksto žinomų taisyklių, vien tik įsiklausius į jo muzikos dėsnių ir gestų logiką. Būtent ji nurodo vienokį arba kitokį kūrinio suvokimo kodą ir padeda susikurti muzikos vyksmo prasmę.
 
Ką reiškia kūrinio pradžioje keturios dramatiškos zigzagu kylančios garsų bangos? Antgamtiškų jėgų genamas šuoras? Pirma mintis – tai laiptai, vedantys į transcendenciją. Paskutiniu metu V. Barkausko kūriniuose šią mintį nuolat išgirstu, tačiau su tokia jėga ir taip akivaizdžiai – pirmąsyk. Ši „laiptų“ tema formuoja visą tolesnę kūrinio eigą.
 
Ar neklystu, paklausiau paties V. Barkausko. Mano džiaugsmui, kompozitorius patvirtino, jog tai iš tiesų laiptai ir nurodė garsus, kurie yra svarbūs kaip teminė viso kūrinio medžiaga. Manau, muzikams, kurie klausėsi kūrinio, tai įdomu, tad pateikiu juos: re – fa diez – fa bekar – la – la bemol – do – si – re diez. Ši tema tai išnyra viso styginių orkestro tutti vietose, tai suskyla į du priešingus fragmentus, judančius tartum dialoge. Smuikai vienoje pusėje, altai ir violončelės kitoje. Dialogas rutuliojasi labai dinamiškai ir įdomiai – ne tik aukštyn, bet ir žemyn, arba vėl susijungia, kaitaliojasi idėjos intensyvumas, įsipina smuiko ir ypač ryškus alto solo. Klausiamas apie kūrinio formą V. Barkauskas sakėsi nežinąs, kokia ji, ir pridūrė, kad kurdamas jis nepildo kokios nors formos, muzika rutuliojasi iš idėjos, taip pat joje svarbus tonalumo atspalvis.
 
Šį kūrinį susirado pats maestro G. Kremeris, kompozitoriaus pavadintas šviesiąja savo kelio žvaigžde. Dar prieš kelis dešimtmečius įžymusis muzikas atrado ir atliko V. Barkausko „Partitą“ smuikui solo, o dabar – ir vėl staigmena. Beje, naująjį kūrinį orkestras jau grojo Estijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Vilniaus „Avanti“ atlikimas buvo labai efektingas ir pagavus. Jau dabar norisi kūrinį vėl išgirsti!

 

Gidonas Kremeris.  D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris. D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“. D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“. D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Giedrė Dirvanauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Gidonas Kremeris ir Giedrė Dirvanauskaitė. D. Matvejevo nuotr.