Pianisto rečitalis šiandien ne toks jau dažnas reiškinys mūsų koncertų repertuaruose. Tai labai sudėtinga koncerto forma ir atlikėjui, ir klausytojams. Rečitalį atlikėjas įtemptai rengia ištisus mėnesius, rūpinasi, kaip jo vieno meniniai užmojai sugebės prikaustyti publikos dėmesį.
Vienas tokių retų koncertų, pianisto Leonido Dorfmano rečitalis, įvyko kovo 3 d. Taikomosios dailės muziejuje (organizuotas Lietuvos nacionalinės filharmonijos). Leonidas Dorfmanas gerai žinomas Lietuvos muzikos mėgėjams, bet jau kuris laikas gyvena Vokietijoje, tad pravartu šiek tiek priminti jo kūrybinį kelią. Gimė Vilniuje, Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi pas patyrusią mokytoją Tatjaną Freidbergienę. 1986 m. su pagyrimu baigė Lietuvos muzikos akademiją (prof. Miriam Azizbekovos kl.), studijavo Maskvos konservatorijos aspirantūroje (prof. Michailo Voskresenskio kl.). Ją baigęs, 1990-aisiais apsigyveno Frankfurte prie Maino. Čia tobulinosi fortepijono, kamerinės muzikos ir vokalo akompanimento srityse, stažavosi Zalcburge ir Vienoje, intensyviai koncertavo, buvo smuikininko Raimundo Katiliaus scenos partneris. Vėliau Leonidas Dorfmanas susidomėjo ir dirigavimu: baigė kapelmeisterio aspirantūrą Frankfurto aukštojoje muzikos mokykloje, dalyvavo dirigavimo meistriškumo kursuose Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lietuvoje. Koncertavo kaip dirigentas su Budapešto, Plovdivo, Minsko, Frankfurto simfoniniais orkestrais. Nuo 1997 m. dėsto Mainco J. Gutenbergo universitete, veda kapelmeisterio ir dainavimo meistriškumo kursus Vokietijoje ir Lietuvoje. 2001 m. pradėjo dėstyti Trozingeno aukštojoje mokykloje. Nuolat dalyvauja svarbiuose Vokietijos ir kitų šalių muzikos renginiuose.
Leonidas Dorfmanas visada itin atidžiai sudaro savo koncertines programas. Pianistas mėgsta stambius opusus derinti su mažų formų kūriniais. Nuolat į programas įtraukia ir lietuvių autorius – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vytautą Bacevičių, Juozą Gruodį, Anatolijų Šenderovą, Bronių Kutavičių. Šį kartą programos pobūdžiui, taip pat ir tvyrojusiai pakiliai nuotaikai įtakos turėjo koncerto dedikacija. Pianistas koncertą paskyrė savo mamos, ilgametės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono pedagogės Lidijos Dorfman atminimui. Gimusi Rusijos Oriolo mieste, ten baigusi muzikos technikumą, Lidija Dorfman po Antrojo pasaulinio karo atsikėlė į Vilnių. Konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pianistė studijavo pas tą pačią prof. M. Azizbekovą. Nuo 1960 iki 2007 m. dirbo Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Pas šią pedagogę specialybės ir privalomojo fortepijono mokėsi visas būrys talentingų muzikų: Anatolijus Šenderovas, Borisas Traubas, Dana Pomerancaitė, Elvyra Knižnikovaitė, Audronė Pšibilskienė, Zbignevas Levickis ir kiti. Beje, Lidija Dorfman taip pat buvo pirmoji savo sūnaus Leonido mokytoja. Buvusi mokinė Elvyra Knižnikovaitė pasakojo: „Lidija Dorfman buvo nepaprastai geras ir šiltas žmogus. Mokykloje vaikai ją labai mėgo. Nė vieno nebarė, su visais mokėjo bendrauti labai taktiškai ir maloniai. Kiekvieną paglostydavo, apramindavo kaip mama. Pamokose dirbo labai kruopščiai, nesinervino, o tas gerai nuteikdavo ir mokinius. Buvo ypač muzikali. Tarsi vienu rankos mostu sugebėdavo išaiškinti visą muzikinę kūrinio dramaturgiją. Kartais pamokos vykdavo jos namuose. Tuomet, pamenu, aplink mus bėgiodavo šuniukas Doli. Tinkamų pastabų ar patarimų priėjęs pasakydavo ir jos sutuoktinis Michailas. O kaip mokytoja jaudindavosi, kai scenoje grodavo Leonidas! Sėdėdavo salės kamputyje, bet buvo tokia graži – tamsūs plaukai ir juodos didelės akys. Atrodė, jog kartu groja, – taip įsijausdavo į atliekamą muziką ir palaikydavo sūnų mintimis. Turėjo stiprią energetiką ir ją jautė ne tik Leonidas, bet ir mes, jos mokiniai.“
Leonidas Dorfmanas atskleidė, kad kovo 3-iosios koncerte skambėjo specialiai parinkti jo ir mamos mylimiausi opusai: Domenico Scarlatti Sonatos C-dur, d-moll, E-dur; Josepho Haydno Sonata Nr. 62, Es-dur; keturios fantazijos iš Johanneso Brahmso 7 fantazijų fortepijonui; Franzo Schuberto Ekspromtai Ges-dur ir As-dur bei dvi pjesės Andante Es-dur ir Allegro C-dur; F. Schuberto–Ferenco Liszto „Margarita prie ratelio“, „Kur?“, „Malūnininkas ir upelis“ bei Broniaus Kutavičiaus „Trys metamorfozės“. Kadangi L. Dorfmano profesinis meistriškumas puikiai dera su mąstymo branda, jis nepriekaištingai interpretavo skirtingo laikotarpio ir stiliaus kompozicijas. Pianisto išgaunamas garsas kiekviename kūrinyje buvo sodrus ir spalvingas. Kaip pats atlikėjas sako, pastaruoju metu jis daug dėmesio skiria „garso išdainavimui“, tad ir šiame koncerte buvo juntamas šis jo skambinimo bruožas. Dar vienas pagirtinas dalykas, išryškėjęs koncerte – pianistas nebuvo perdėm emocionalus, ko anksčiau pasitaikydavo. Viso koncerto metu jautė saiką ir subtiliai perteikė skirtingų kompozicijų stilių. Lengva buvo žavėtis užtikrinta ir pagavia interpretacija.
Artimiausiuose pianisto planuose: prancūziškos muzikos (Maurice Ravel, César Franck) koncertai su smuikininke Yvonne Smeulers, programos, rengiamos kartu su savo klasės studentais iš Mainco J. Gutenbergo universiteto, meistriškumo kursai, kuriems pianistas vadovaus Šlice, Vokietijoje.
