Petras Vyšniauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Galbūt nedaugelis susimąsto, kad koncertinių scenų žvaigždės dažnai skuba dirbti ir kito – „žemiško“, kasdienio darbo. Tai – pedagoginis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Drąsiai galima teigti, jog tiek pripažintų meno asmenybių, Nacionalinės, Vyriausybės meno, Baltijos asamblėjos premijų laureatų neturi joks kitas Lietuvos universitetas. Tad kas galėtų ryškiau reprezentuoti akademiją, jei ne puikūs jos pedagogai, savo patirtį perduodantys talentingam jaunimui?
Jubiliejinius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) praturtino koncertų ciklu „Meistrai Didžiojoje“, kuriame visuomenė kviečiama susitikti su Nacionalinės premijos laureatais. Ciklą pradėjo vienas tituluočiausių meistrų, Džiazo katedros docentas, akademijos Senato narys, saksofonininkas Petras Vyšniauskas.
,,Už koncertinę bei pedagoginę veiklą, muzikinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą pasaulyje“ Petras Vyšniauskas 2002 m. įvertintas Nacionaline premija. Tarp kitų apdovanojimų (Vyriausybės meno premijos, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino, Lietuvos kultūros instituto apdovanojimo „LT tapatybė 2007“ bei kt.), muzikantas yra pelnęs svarbų Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) aukso medalį „Už kūrybiškumą“ (2008, Šveicarija) ir Baltijos asamblėjos apdovanojimą „Už profesionalų praeities vertybių perteikimą muzikos avangardo kontekste ir baltų identiteto sklaidą pasaulyje“ (2008).
Petras Vyšniauskas – pirmasis lietuvių džiazo muzikantas, koncertavęs (1995) džiazo tėvynėje – JAV ir Australijoje. Vėliau šią ir kitas pasaulio šalis su koncertais aplankė dar ne kartą. O žymus JAV džiazo kritikas ir „Downtown Music Gallery“ Niujorke įsteigėjas Bruce’as Gallanteris parašė: ,,Petras Vyšniauskas yra vienas iš geriausių soprano saksofonininkų, kuriuos mes esame girdėję per daugelį metų, jo grojimas yra pripildytas ugnies, aistros ir idėjų.“ (2005, JAV)
Kalbinu „mylintį „7 meno dienas“, kaip pats sakė, bet jau senokai laikraščio puslapiuose viešėjusį saksofonininką Petrą Vyšniauską.
Kokie pastarieji Jūsų koncertinės veiklos įvykiai paliko didžiausią įspūdį, buvo netikėčiausi arba džiugiausi Jums pačiam?
Keletą paminėsiu: koncertavau nacionalinės premijos laureato, dailininko Šarūno Saukos parodos atidaryme Estijos nacionaliniame muziejuje KUMU, Taline. Grojau labdaros koncertuose Klaipėdos onkologinio centro statybai, Tytuvėnų bažnyčios ansamblio atstatymui, su Veronika Povilioniene koncertavome Monako Didžiajam kunigaikščiui Albertui II ir kunigaikštienei Charlene, Švedijos karalienei Silvijai. Atstovavau Europos žemynui Šanchajaus EXPO parodos baigiamajame koncerte, dalyvavau profesoriaus Vytauto Lansbergio 80-mečiui skirtuose vakaruose Lietuvos misijoje prie Europos Sąjungos Briuselyje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Grojau Pietų Korėjos sostinėje Seule su tradicinio pansori žanro dainininke Park In Hye ir solo „Yeosu EXPO 2012“. Tais pačiais metais pasirodžiau festivaliuose Ukrainoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Izraelyje, Kanadoje. 2010 m. Lietuvos banke grojau proginės 10 Lt monetos, skirtos Muzikai, pristatyme...
Tikrai mažai kas žino, kad Jūs pirmasis Lietuvos muzikos istorijoje atlikote du solinius klasikinės muzikos rečitalius saksofonu su Lietuvos kameriniu orkestru Trakų pilies menėje ir su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigavo Ričardas Šumila) Vilniaus kongresų rūmuose. Tai reiškia, kad esate unikalus stipriausiai akademiškai „pasikaustęs“ džiazo muzikantas. Kokias savybes „įjungiate“, kai stojate groti tokį repertuarą? Kas eiliniam džiazo atlikėjui yra neįveikiama toje srityje?
Nuo pat jaunystės „ariau“ kelias vagas vienu metu: tai liaudies, klasikinė, džiazo, šiuolaikinė ir improvizacinė muzika. Nuo mažų dienų klausiausi klasikinės muzikos, kuria remiuosi ir improvizuodamas. Čaikovskis, Chopinas, Stamicas, Weberis, Beethovenas, Lisztas, Schubertas, Brahmsas, Mozartas, Haydnas yra mano draugai. Nesenai būdamas Vienoje kai kuriuos iš jų aplankiau kapinėse. Kažkoks keistas jausmas apėmė būnant prie Genijų kapų. Pasirodo, jie taip pat buvo žmonės... Grojant klasiką, automatiškai įsijungia kita artikuliacija, garso vedimas, formavimas, frazavimas, natų jungtys, dinamika, o ir kvėpavimas kitas. Manau, džiazo muzikantai daug praranda negrodami klasikos. Su JAV džiazo pianistu Herbie Hanckoku priėjome bendros nuomonės, jog akademinė muzika labai praplečia akiratį. Taip pat mąstė ir didysis saksofonininkas Charlie Parkeris. Džiazo atlikėjo grojimo technika yra visai kitokia: kur kas mažesnė garso dinamikos skalė, be to, kuriama iškart, čia pat, ir, jei apsiriksi, tai nebus pasaulio pabaiga. O jei apsirinki grodamas klasiką – pasaulio pabaiga garantuota. Be to, reikia mokytis tekstą, ilgai repetuoti. Klasikinėje muzikoje yra didžiulė atsakomybė ir visiškai neadekvatūs pinigai už įdėtą darbą. Bet pinigai yra ne viskas. Aš esu matęs, kaip atrodo laimingas muzikantas ir kaip atrodo kitoks, apsimelavęs.
Svarbi pokalbio dalis tebūna skirta akademijos – Jūsų „antrųjų namų“ – paveikslui, kurį susikūrėte ir kūrėte, atskleisti. Esate nuo ankstyvos jaunystės susietas su LMTA (tuomete konservatorija). Ar atsimenate savo – jauno atvykėlio iš Žemaitijos – karjeros pradžią konservatorijoje?
Net nenujaučiau, kad 1976 metais įstojusiam į Lietuvos valstybinę konservatoriją po trisdešimt septynerių metų teks laimė atidaryti Muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui skirtų renginių ciklą. Kažkaip neatsimenu, kad saksofonininkui būtų pastatytas „Fazioli“ fortepijonas viduryje Didžiosios salės – mat fortepijonas yra mano antroji meilė. Stebuklas!
Įstojus į konservatoriją prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Man puikiai sekėsi viskas, kas susiję su muzika. Nejutau jokios įtampos. Muzika nuo pat pradžių buvo mano draugė, atrama, Tėtis ir Mama. Labai daug praktikavausi, siekiau tikslo. Pradėjo kviesti visur groti. Buvo daug pergalių ir pralaimėjimų. Tai mane grūdino. Šiandien akademijai noriu tarti didelį ačiū.
Kokios asmenybės tuomet konservatorijoje Jums atrodė pačios iškiliausios ir autoritetingiausios?
O! Man teko laimė bendrauti ir mokytis iš jų. Gal sakyčiau taip: aš juos mačiau! Tai Stasys Vainiūnas, Bernardas Vasiliauskas, Antanas Venckus, Liudas Survila, Antanas Račiūnas, Vytautas Klova, Raimundas Katilius, Aleksandras Livontas, Margarita Dvarionaitė, Jurgis Fledžinskas, Aldona Dvarionaitė, Jurgis Karnavičius, Eugenijus Paulauskas, Kornelija Kalinauskaitė, Kazys Jasinskas, Adeodatas Tauragis, Vladas Jurkūnas, Dalia Tamulevičiūtė, gerai pažinojau kompozitorių Eduardą Balsį – amžiaus skirtumas tarp mūsų didžiulis, bet buvome draugai.
Ar yra kas pasakęs svarbius Jums žodžius, kurie suteikė jaunam menininkui sparnus? Kas brandino jus kaip menininką, kaip asmenybę?
Jaunam visada svarbus geras, šiltas žodis ir gyvas pavyzdys. Tai stiprina ir prideda pasitikėjimo. Asmeniškai mane visi gyrė, per pirštus nedaužė, ausų nedraskė. Man reikšmingų asmenybių buvo nemažai, pradedant muzikalia gimine ir baigiant tomis iš muzikos įrašų, kurių mano laikais nebuvo daug. Kai girdi, kaip iš muzikos instrumento „varva“ garsai, negali susilaikyti jų neparagavęs. Taip ir matau vaikystę: pirmo saksofono aukso švytėjimą kaip kokio pirato dantis, smuiko spalvą, girdžiu, kaip žemaičiai „kalnus“ gieda, laidotuvėse pučia dūdas orkestras („so trūbaas“) – taip ir prilipau prie muzikos, tas pat, kaip žiemą šaltyje prikiši liežuvį prie metalo...
Yra ir kita pusė: kai tau sekasi, visada lauk pono pavydo su visais iš to kylančiais rezultatais. Siūlyčiau akademijoje įtraukti naują studijų kursą apie juodąją meno žmonių pusę. Iš pradžių tas negatyvas paveikia, vėliau – stimuliuoja dar didesniems žygiams, o galiausiai esi dėkingas tiems, kurie tau neleido užmigti ant laurų, darė visokias kliūtis. O jų pasitaikė nemažai.
Koks ryškiausias įspūdis liko iš ankstyvosios Jūsų pedagoginės patirties? Kokios tuomet buvo sąlygos, kokie studentai?
Gyveni ir mokaisi. Tarp kitko, nemėgau dėstyti. Buvau įsitikinęs, kad nieko neišmokysi: jei Tai turi, tai ir turėsi. Žinoma, visur svarbu „nepersūdyti“ ir neperlenkti lazdos. Sąlygos buvo prastos, nebuvo muzikinės literatūros. Bet lašas po lašo – ir šiandien mano studentų galima sutikti Lietuvos ir tarptautinėje scenoje. Smagu.
Kas padėjo tuomet pedagoginiame darbe? Kas padeda šiandien?
Visada į muziką žiūrėjau kaip į mistišką stebuklą, Kažką Tokio, kas vaikšto kitur, ne mūsų takais. Man niekas nėra padėjęs, nes niekada į nieką nesikreipiau. Priešingai, per muziką visada palaikau ryšį su Aukščiausiuoju. Kai prieš 20 metų Malmėje pirmą kartą teko vesti meistriškumo kursus Skandinavijos klausytojams, labai bijojau. Paskui išgirdau nuomonių, jog niekas taip įdomiai nėra skaitęs paskaitos. Ten buvo nemažai improvizacijos. Taigi man padeda praktika ir buvimas savimi. Juo daugiau paskaitų, užsiėmimų – juo daugiau pasitikėjimo.
Improvizacija yra džiazo muzikos esmė, jos pojūtį, sugebėjimą improvizuoti, manau, suteikia tik talentas. Kokią reikšmę muzikoje teikiate improvizacijai ir kiek ji svarbi Jūsų gyvenime?
Na, improvizuoja visi: pradedant vagimi ir baigiant Bachu. Tai kyla iš vidaus – kas nesugalvota, neparuošta, spontaniška, nors... Improvizacijai neteikiu pirmenybės. Gali? – Improvizuok. Negali? – Eik kitur. Ieškok, nemiegok. Improvizacija gali išgelbėti per koncertą, jei groji natomis užrašytą kūrinį. Bet gali viską sugadinti, jei koncerto metu per daug pasitikėsi savimi – atseit, galiu viską suimprovizuoti. Esu pastebėjęs žmogelių, kurie bijo prisipažinti, kad nemoka improvizuoti, bet lyg kokybės viršūnę pateikia „paruoštą“, „apgalvotą“ produkciją. Pavadinčiau tai „gerai apgalvotu nusišnekėjimu“. Džiazo muzikos esmė yra ritmo ir improvizacijos, kaip grožio pilnatvės, harmonija.
Ar praverčia improvizacija pedagoginiame darbe, tiesiog bendraujant su žmonėmis?
Taip buvo, yra ir bus, nes muzikantas girdi žodį kaip garsą, tik po to kaip žodį. Kai susitinkame su kompozitoriumi Viačeslavu Ganelinu gastrolėse, po savaitės visą kūną skauda nuo žodinių improvizacijų, o kur dar muzika? Pedagogo darbe reikalingas centras, išeities pozicija, atrama, į kurią nuolat turi sugrįžti. Čia improvizacijos matau mažiau. Namas statomas pagal planą.
Gal dabar kaip tik reikia racionalių, planuojančių ir griežtai „iš natų grojančių“ žmonių, darbuotojų, vadovų?
Gyvenime visokių reikia. Įvairovė reikalinga tam, kad paskui „eitume“ į monotoniją, iš kurios po kiek laiko norėtume ištrūkti ir vėl grįžtume į įvairovę. Mes improvizuojame įvairovėje, mažiau – monotonijoje. Kodėl? Racionalizmas muzikoje veda tiesiai į cemento gamyklą.
Muzikantas, ypač džiazo, visuomet asocijuojasi su laisve, laisvu pasirinkimu? Kas tai?
Laisvė yra klusnumas Dievui. Esame gimę priklausomi. Pastebėjau, kad kuo artistas turi mažiau šios „priklausomybės“, tuo labiau jis sutrikęs. Kaip ir jo grojimas, kuriame daug chaoso, destrukcijos, melo. Kaip sakoma, koks žmogus, tokią ir muziką groja. Arba: kaip tu elgsiesi su muzika, taip ir ji su tavimi pasielgs.
Kas jums kelia nerimą bendruose Lietuvos kultūros pokyčiuose? Ar meno tarybų sudarymo peripetijos, ar visuomenės požiūris, ar bendras sutrikimas? O gal viskas gerai?
Bus KRF, MRF, SRT, NKM, LTE, DBL, trututu ir tratata. Manęs jau niekas nestebina. Gal šiek tiek nervina žodis „renovacija“. Juk turime ir lietuviškų žodžių. Pavyzdžiui, „renovuotas namas“ ir „atnaujintas namas“ man skiriasi kaip diena ir naktis. Apskritai, nematau sutrikimo valstybėje, yra tik mažiau apkvailintų, daugiau apkvailintų, visiškai kvailų, tik į savo skrandį metančių „gėrybes“ kategorijos. Tie pastarieji yra vienkartiniai, jų kelias be perspektyvos. Kultūroje didžiausią kąsnį apžioja dalykai, kurie neverčia mąstyti. Tai reiškia, kad tą paviršiaus žmogelį galima valdyti, jis yra tik perkamoji galia: jis ateis ir sumokės. O kuo daugiau tokių ateis, tuo daugiau kai kas turės pinigų.
Na, tokiose situacijose netyli pirmiausia menininkai. Netyli savyje, paskui pasako ir padaro garsiai ir viešai. Kokia šiuo požiūriu yra Jūsų netylėjimo pozicija?
Mano pozicija yra gana aktyvi, bet nebūtinai matoma ir girdima. Jei pamenate, 1999 m. tuometinei vyriausybei pradėjus mažinti biudžetą kultūrai, aš viešai atsisakiau Vyriausybės meno premijos. Dabar neseniai buvau LR Seime, kur profesorius Vytautas Juozapaitis inicijuoja įstatymą kompensacijų klausimu baleto, choro artistams, solistams vokalistams bei grojantiems pučiamaisiais muzikos instrumentais. Nesenai grupė Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų oficialiu raštu kreipėmės į LR Prezidentę, LR Seimą ir LR Vyriausybę dėl Valstybinių pensijų sugrąžinimo į būklę iki krizinio laikotarpio.
Prisidėjo dar viena veikla – tapote pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ meno vadovu. Ar organizacinis darbas jau pradėjo trukdyti laisvam menininko laiko planavimui? Jau spėjote pasinerti į „Trimito“ reikalus?
Laisvas menininko laikas gali būti bet kuriuo paros metu, bet kurioje vietoje valdomas paties menininko. Jei menininkas netaupo laiko, vis laukia įkvėpimo, gali atsitikti taip, kad laikas jį aplenks su visais įkvėpimais, o kartu pasiglemš ir jį patį... Po to lieka mykimas, skundimasis, „nesuprastas“, „neišklausytas“, „atstumtas“ ir t.t. Į „Trimito“ reikalus ruošiausi nerti dar prieš Naujuosius metus, bet oficialiai darbą pradėjau nuo sausio 2 dienos.
Pažadėjote, kad „Trimitas“ bus žinomas kaip „aukščiausios prabos“ kolektyvas. Tai išties puikus ir energingai programas rengiantis orkestras, tačiau gal turite sumanęs, kur link pamažu kreipsite orkestro repertuaro pobūdį, įvaizdį?
Turiu viziją. Tam reikia nemažai dalykų, tarp jų ir laiko. Jei atskleisiu, jūs vėl parašysite „pažadėjo“. O jei nepavyks? Ką tada parašysite? Gerai, truputį atskleisiu. Ateity bus mažiau dainelių, bet daugiau trimitų, klarnetų, trombonų, tūbų, būgnų. Matau „Trimitą“ kaip solistą, pagrindinį veikėją scenoje, ne kaip koncertmeisterį ar akompaniatorių.
„Trimitą“ perimate iš savo mokytojo Algirdo Budrio, kurio atsisveikinimo su kolektyvu koncertas įvyko pernai lapkričio mėnesį. Ilgus metus orkestre „švytėjo“ Ramučio Balčiūno aura. Pastaruoju metu vyr. dirigento vietoje įsitvirtino palyginti jaunos kartos atstovas Ugnius Vaiginis. Kaip žadate suderinti skirtingus požiūrius, nusistovėjusias autoritetų tradicijas ir organizacines naujoves, kurių, be abejo, imsitės?
„Trimitas“ gyvuoja 56 metus ir turi solidžią istoriją. Pirmiausia tai žmonės, orkestro artistai, o jų, kaip pažiūrėjau į archyvus, orkestre grojo labai daug. Didžiausias „Trimito“ iškilimo kaltininkas yra dirigentas Ramutis Balčiūnas. Tokios asmenybės daugiau niekada nebeturėsime. Bet „Trimitas“ negali sustoti, turi eiti į priekį, ieškoti, nenurimti ir nepamiršti savo pirmtakų. Taigi pradėsiu ne nuo balto lapo.
Kovo 21 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su „Trimitu“ koncertuos garsus Australijos multiinstrumentalistas Jamesas Morrisonas. Ar tai bus džiazo koncertas?
2013 metų programa jau buvo sudėliota iki man ateinant, tad nieko nekeičiu, tik padedu ją įgyvendinti. „Trimitas“ nėra džiazo orkestras, tad kviesti Jamesą Morrisoną, manau, kiek rizikinga. Tačiau klausytojams bus labai įdomu išgirsti, kaip orkestro artistai, turintys akademinį muzikinį išsilavinimą, atlieka kitokios rūšies muziką.
Kaip jaučiatės su jaunąja karta – scenos partneriais, kolegomis pedagogais? Kas yra tie sąlyčio taškai, padedantys būti vieniems greta kitų?
Reikia vengti kasdienybės pilkumos ir nuolat tikėtis bendravimo santykių aušros. Tai yra nelengva, bet iš ten ir mūsų džiaugsmai, ir šventės. Sąlyčio taškai – tai tas dėstytojo ir studento akių susitikimas, kuris reiškia pasitikėjimą vienas kitu. Mes, patyrę, turėtume labiau pasitikėti jaunimu, atiduoti – nieko nesitikėdami gauti. Kiek žinau, visi mano buvę studentai duoną uždirba iš muzikos, tai ir yra tas rezultatas, kuris labiausiai džiugina, o LMTA dirbu nuo 1988 metų.
Kaip manote, remdamasis labai turtinga savo menine ir pedagogine patirtimi: ar džiazo galima išmokyti? O kas yra tiesiog neišmokstama?
Yra daug dalykų, kurių neišmoksi, bet kad išmoktum, tam reikia džiazo. Jis būtinas, kad žmogus praplėstų ir atlaisvintų savo gana smarkiai įveržtas smegenėles, visiškai be reikalo mąstant, kaip čia daugiau prikimšt į kišenes pinigų, kuriuos prieš numirdamas atiduos ligoninėje... Yra vieškelių, kurie tiesiog skirti ne mums. Reikia su tuo susitaikyti. Kuo toliau, tuo labiau pradedi suvokti save kaip dulkelę, iš kurios mes visi prasidėjome ir kuria pasibaigsime. Anksčiau stebėjausi, kodėl mano žmonos dėdė, pasitraukęs nuo sovietų į JAV, nesidomėjo džiazo muzika? Juk jam tas buvo šalia ir laisvai prieinama! Bet jam to visiškai nereikėjo, o jei būtų ir išgirdęs ką nors, gal net nebūtų atkreipęs dėmesio, pavyzdžiui, į Charlie Parkerį?.. Manau, sunkiausia yra išmokti numirti. Reikia to mokytis kasdien.
Gyvenimo prasmės kupina gaida baigėme pokalbį, kuris yra tik kitokia, „kalbiška“ dalelė nuolatinių Petro Vyšniausko pokalbių su klausytoju skambant jo saksofonui. Dėkoju už pasakytas mintis ir linkiu sėkmės garsinant Lietuvą ir akademiją tėvynėje ir pasaulyje.
Kituose laikraščio puslapiuose kalbinsime ir kitas ryškias 80-metį švenčiančios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asmenybes.
