„Adatos“ dūriai

Spektaklio režisierius pirmą kartą „Adatą“, paremtą autobiografiniu to paties pavadinimo Andros Manfeldės romanu pagal jos scenai pritaikytą libretą, pastatė Latvijos nacionaliniame teatre prieš šešerius metus. „Adatos“ siužetinė linija grindžiama jaunos merginos Kristos (Judita Butkytė-Komovienė) nuopuolio istorija. Naivi svajoklė, laukianti tikrosios meilės, veikiama žiaurių aplinkybių tampa beviltiška narkomane. Literatūros kūrinio veiksmas turi aiškiai apibrėžtas laiko ribas – paskutinius sovietmečio metus ir nepriklausomybės pradžią. Iš internetinėje svetainėje youtube.com matytų latviško spektaklio ištraukų susidariau įspūdį, kad Klaipėdos muzikiniame teatre režisierius pasitelkė pirmojo pastatymo principus ir režisūrinius sprendimus, bet perkėlė veiksmą į Klaipėdą ir ganėtinai abstrakčiai perteikė laiką.
 

Spektaklio veiksmo laiką ženklina scenografijos detalės – skirtingose scenos pusėse kabo Gorbačiovo portretai, vėliau atidengiamas Vytis – nuoroda į atgautą Lietuvos nepriklausomybę. Pirmoje dalyje kabančias LTSR vėliavas su kūju ir pjautuvu antrojoje keičia Europos Sąjungos žvaigždės mėlyname fone. Klaipėdą kaip veiksmo vietą deklaratyviai nurodo jos simboliai – Taravos Anikės bei Laivų remonto įmonės teritorijoje esantys trijų jūrų liūtų kompozicijos fontanai, taip pat veidrodinė uždanga, atspindinti spektaklio pradžios laukiančius žiūrovus.
 

Režisierius derina natūralistinio ir sąlyginio teatro principus, jų sampyna matoma ir Artūro Šimonio kurtoje spektaklio scenografijoje bei Jolantos Rimkutės kostiumuose. Sąlyginį spektaklio klodą papildo ir scenos sieną dengianti videoprojekcija. Tačiau vizualinė plotmė dviprasmiškai priartėja prie simpatijų sovietiniam laikotarpiui išraiškos. Spektaklio pradžioje pasirodanti tvarkingu tautiniu kostiumu vilkinti Lietuvos ar Kristos personifikacija pabaigoje atidengia Vytį jau virtusi degradavusia savo kopija. Šalies nepriklausomybę galima suprasti kaip „nelaimę“, nes atsiradus daugiau laisvių žmonės pradėjo lengvabūdiškiau žiūrėti į savo gyvenimą.
 

Spektaklio dramaturgijos problema yra nenuoseklus libretas. Numerinės muzikinių monologų sekos nesieja tolygi veiksmo tėkmė, tad daugelis veikėjų poelgių atrodo logiškai nepagrįsti. Spektaklyje gausu nereikalingų atlikėjų išėjimų ar grįžimų atgal į sceną.
 

Personažų siužetinės linijos yra pernelyg individualios, nėra aiškaus veikėjų tarpusavio santykio. Akivaizdu, kad tai pirmas Manfeldės, kaip libreto autorės, darbas teatre. Kita su literatūrine spektaklio medžiaga susijusi problema – Ramutės Skučaitės vertimas, kuriam trūksta prasminės logikos. Sunku sekti įvykių tėkmę, kai Kristos emocijos muzikinėse partijose nepagrindžiamos. Todėl ir nėra visai aiškūs Vladžio (Virginijus Pupšys) norai savintis Kristą, jos jausmai Artūrui (Jeronimas Milius) ar Sandros (Kristina Jatautaitė) vaidmuo pastarojo gyvenime. Taip spektaklis, siekiantis reflektuoti griūvančio jaunos merginos gyvenimo tragizmą, rizikuoja virsti neskoninga savo paties parodija.
 

Dėl tokio skylėto dramaturginio audinio ir muzikinės medžiagos sudėtinga kalbėti ir apie aktorinių darbų išbaigtumą. Muzikinės partijos grindžiamos nesudėtingais, lengvai įsimenančiais popmuzikos ir lengvo roko ar roko baladžių motyvais. Ryškiausias personažų perversmas, kurį nusako ir kostiumų pokytis, įvyksta antros dalies pradžioje, kai šviesią, tyrumą simbolizuojančią Kristos suknelę keičia apiplyšę drabužiai, Virginijaus Pupšio narkotikų prekeivis Vladis vietoj kieto metalisto kostiumo apsivelka apšiurusį lietpaltį, Žanos (Evelina Lozdovskaja) plačiakelnį kombinezoną keičia paltas ir visur tampomas prarastą kūdikį atstojantis pliušinis meškinas. Kristos priklausomybę Vladžiui ir narkotikams simbolizuoja ant jos kaklo užnertas antkaklis, kurį ji nusiima tik spektaklio pabaigoje, taip pat ryškus jos kaip marionetės motyvas, tiek scenografijoje, tiek videoprojekcijose išreikštas stovuko, rusiškos lėlės „vanka vstanka“, pavidalu.
 

Prie fantasmagorijos spektaklis priartėja tada, kai pradėjusios vartoti narkotikus Kristos sąmonę užvaldo haliucinacijos. Tai perteikiama per spektaklio atmosferos kūrimui svarbias, tačiau pernelyg iliustratyvias Pauliaus Juodzevičiaus vaizdo projekcijas bei nebylią sunkiai įvardijamų būtybių (raudonais kostiumais, su rankas atstojančiais vamzdžiais ir geometriniais kūgiais vietoj galvų) minią. Spektaklio choreografija (autorius Aurelijus Liškauskas) remiasi kelių stipresnių atlikėjų pasirodymais, pavyzdžiui, plastiškas šokėjas Donatas Želvys vaidmenį kuria vien tik judesiu. Vis dėlto šokio ir blaškančio judesio šiame spektaklyje gal net per daug, ypač kai prie viso to prisideda videoprojekcijų margumas ir būtybių su vamzdžiais vietoj rankų ar paplūdimio minios pasirodymai. Choro kaip masės vaidmuo „Adatoje“ nėra tinkamai išspręstas. Ir nors režisierius naudojo daug simbolių ir išbandė sąlyginio teatro principus, spektaklio išraiška pasižymi pernelyg demonstratyviu deklaratyvumu ir iliustratyvumu, užbraukiančiu meninę interpretaciją.
 

Galima sakyti, kad miuziklo padėtį Lietuvoje charakterizuoja „Siemens“ ir kitose arenose pastaraisiais metais vis dažniau rodomi muzikiniai spektakliai – atgaivinta „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Tadas Blinda“, naujametiniai „Muzikos garsai“... Tačiau kokybiškų pavyzdžių, jungiančių muziką ir dramos teatro principus, valstybinių teatrų scenose itin reta.
 

Galima kaltinti prastą Klaipėdos muzikinio teatro akustiką bei techninę būklę, repertuaro formavimo problemas, kelti žiūrovo ugdymo klausimą. Kol kas atrodo, kad šio teatro trupei tiesiog trūksta didesnių kūrybinių iššūkių ir tikėjimo savo galimybėmis.