7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Knyga – simfonija

 

Jūratė Vyliūtė, Gyvenimas – simfonija… Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2012, 488 p.

 

Rita Nomicaitė
Nr. 11 (1025), 2013-03-15
Muzika
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Pastaruoju metu ėmė rastis monografinių knygų, kurias būtų galima priskirti retam asmeniškų monografijų žanrui. Šio pobūdžio leidinių – Viktorijos Daujotytės apie Sigitą Gedą, Edmundo Gedgaudo apie Oną Narbutienę – ansamblį papildo Jūratės Vyliūtės monografija, aprašanti bei vertinanti kompozitoriaus Justino Bašinsko (1923–2003) gyvenimą ir kūrybą.

 
Autorė net negali tiksliai suskaičiuoti, kelinta tai jos knyga, „nesvarbu“, – sako. Monografijos sutiktuvių vakaro, vykusio vasario 26 d. Kompozitorių sąjungoje, minint kompozitoriaus 90-ąsias gimimo metines, vedėja muzikologė Živilė Stonytė-Tamaševičienė minėjo, kad ši knyga, regis, – jau trylikta. Didžioji jų dalis tyrinėja lietuvių operą: istoriją, solistų kūrybinius pėdsakus, tad veikalas apie kompozitorių Jūratės Vyliūtės bibliografijoje – naujiena.
 
Šią knygą apibūdinti, juoba įvertinti yra keblus reikalas, mat knygos veikėjas – autorės sutuoktinis. Knyga persunkta asmeniškumais, nesistengiama jų paslėpti. Jie matomi net kūrinių bei juos supančių situacijų aprašymuose: cituodama nepalankiai apie kūrinius atsiliepusius kolegas, monografijos autorė kai kurias nuomones palydi pašaipiu žvilgsniu. Šią žmogišką silpnybę kompensuoja autobiografiniai atsiminimai, išduodantys autorę suvokiant kompozitoriaus muzikos vertę. Yra žinoma, kad žmona muzikologė savo vyrą nuolat skatino rašyti moderniau, gaiviau; kaip ji nudžiugo, kad Bašinskui patiko kai kurie – ne visi – nauji Broniaus Kutavičiaus kūriniai!
 
Suklostyta į 456 puslapius (be priedų) monografija apie menininką, kurio gyvenimas nepasižymėjo įvairiapuse veikla nei interesais, dar akivaizdžiau atskleidžia muzikologės vaizduotę ir knygų rašymo įgūdžius. Stipriausia visų Jūratės Vyliūtės knygų pusė – literatės talentas bei istorikės kruopštumas. Šios monografijos sutiktuvėse kolegos įvardijo knygą esant dokumentinio romano pobūdžio. Taip galima apibūdinti ir ankstesnes Jūratės Vyliūtės knygas.
 
Kita išskirtinė muzikologės veikalų savybė – skaitytoją įtraukiantys plačiausi bei spalvingiausi kontekstai. Pavyzdžiui: „Apie 1965 metus Vytautas Bložė staiga metė gerti ir pasinėrė į giliuosius žmogiškosios būties apmąstymus. „Netikiu tais, – sakė, – kurie geria ir rūko. Jiems atrodo, kad taip yra sutverti. Tačiau patys neįsivaizduoja, kuo galėtų tapti išsižadėję alkoholio – gerdami niekuomet to ir nesužinos. Vienas pagrindinių reikalavimų kūrėjui – nevartoti jokių skatinančių dirgiklių, nė arbatos. Jeigu menininkas geria ir dar dirba, tai jis genijus.“ Justinas Bašinskas rūkė neišpasakytais kiekiais – kiek sudega per dieną, ir pylė į save alkoholį neišpasakytais tūriais. Ypač stiprus, sveikas jo organizmas galėjo atlaikyti uraganiškus naikinančių jėgų srautus, buvo išties Louiso Armstrongo apibūdintas menininko tipas: „geležinė statinė, kurioje burbuliuoja verdanti lava“.“ (p. 136–137). Muzikos istorijai ypač iškalbingos autorės išryškintos kūrinių gyvavimo aplinkybės, kai įvykiai pateikiami tarsi horizontalia laiko juosta: „Juozas Domarkas ruošia simfonijos „Buvimas“ įrašą perklausai. Žinios labai palankios, jaudinančios, esą Domarkas iš visų dabartinių kūrinių į pirmą vietą keliąs „Buvimą“ (Justinas nė užmigti negali). Tik klausimas, kieno simfoniją grieš artėjančiame valdybos plenume? Jurgis Juozapaitis užtikrintas, kad jo „Zodiacus“, davė man paklausyt įrašą. Borisas Borisovas irgi viliasi, nes jo skirta Spaliui, na o iš pagarbos Antano Račiūno amžiui, nesibaigiančiam jo kūrybingumui derėtų atlikti jo Devintąją, gal jau paskutinę (parašė dar ir dešimtą).“ (p. 214–215). Per knygos pristatymo vakarą Šarūnas Nakas pasidalino atradimu – Bašinsko muzika nuostabiai tiktų garso takeliams. Pratęsčiau mintį: o filmo apie Bašinską scenarijų, jo pagrindinę ir visas šalutines siužeto linijas puikiai pagrįstų Jūratės Vyliūtės pasakojimas.
 
Veikalas apie Justiną Bašinską sudarytas iš dviejų dalių: pasakojama apie kompozitoriaus gyvenimą iki vedybų su autore ir apie jų bendrą gyvenimą iki kompozitoriaus iškeliavimo anapilin. Nuo pirmųjų žodžių knyga prislegia drąsiu atvirumu. Be jokio idiliško Lietuvos kaimo ar miestelių (Kazlų, Višalio Rūdos ir jų apylinkių) vaizdavimo, tarsi patvirtinama antropologų skelbiama tiesa, kad anuometinių laikų gyvenimas (Bašinsko senelių, tėvų ir jo vaikystės) buvo grindžiamas prievarta su smurto elementais. Apie tai knygoje pasakojama detaliai, neslepiamas vėlesnio gyvenimo buities skurdas. „Juozui Domarkui su filharmonijos simfoniniu orkestru plokštelių studijoje įrašius „Buvimą“, reikėjo kaip nors parodyti jam dėkingumą, pavaišinti. Komedija! Niekam į galvą negalėtų ateiti, kokie mes apgailėtini skurdžiai – kišenėje nė rublio. Turėjau pusseserės Dolerozos atnešto šampano, sesers Živilės konjako, iš Daivulės pasiskolinau krikšto mamos jai dovanotus 20 Rb, nupirkau pora rūkytų žuvyčių, kavos, pagaminau cepelinų ir pakvietėme Juozą Domarką bei garso režisierių Vytautą Bičiūną pietų, tačiau jie, Domarkas dar su žmona ir sūnumi, prisistatė baigę dienos darbus ir nusiteikę linksmai praleisti vakarą. Puolėme į baisiausią paniką, Justinas bėgo pas kelis kaimynus skolintis pinigų, siuntė Daivulę į parduotuvę... Mano stalas buvo toks varganas ir tuščias, svečiai viską suvalgė ir viską išgėrė, kai nieko neliko išėjo, nors dar būtų mielai pasisvečiavę, jie tikriausiai pagalvojo, kad esame šykštuoliai, o mes ryt ir dar poryt neturėsime kuo maitintis.“(p. 227–228). Monografijoje išklotos visos patirtos socialinės neteisybės ir profesinės nuoskaudos, greta jų – ir šviesios pasisekimų akimirkos.
 
Knygos lyrinio sluoksnio dominantė – skauduliai. Nelaimingai pasibaigusios kelios pirmosios kompozitoriaus santuokos, anaiptol nešviesūs jo keliai į muzikos mokslus spalvinami tokiais pat drąsiais potėpiais. O knygos autorės – pažeistos sielos kompozitoriaus žmonos dalia? „Ar galima išmokt gyventi?... Thortonas Wilderis sako, kad doros moterys verkia pirmą gyvenimo pusę, nedoros antrą – kaip pavadinti verkiančią visą gyvenimą?“ (p. 206). Monografijos turinys – tam tikra prasme grubus, nedailus, net nepaisant sentimentalių fragmentų – jausmai ten irgi neslapstomi.
 
Lygiagrečią knygos dalį sudaro pasakojimai apie kūrinius. Kruopšti kūrybinio proceso analizė, kūrinio teorinis nagrinėjimas su natų pavyzdžiais, detaliausi kūrinio gyvavimo aplinkybių aprašai – pavyzdinė, netgi pavydėtina rašymo apie kūrinius struktūra ir kantrybė. Sušmėžuojantys minėti subjektyvumai šioje skaidrioje tvarkoje iš karto pastebimi, tad realaus vaizdo nesuvelia.
 
Kartą garbus kolega man paaiškino, kodėl jo amžiaus menininkai apie gyvenimo neteisybę rėžia visą tiesą, nepaisydami aplinkybių. Ne todėl, kad nesusivokia. Vardan tiesos. Kovodami dėl gražesnio gyvenimo, jie desperatiškai eikvoja silpstančias jėgas. Knygos „Gyvenimas – simfonija...“ drąsus atvirumas, manyčiau, yra šios rūšies... Tai negailestingas įvykių, jausmų ir požiūrių pritvinkęs pasakojimas apie sovietmečio kompozitorių (paralelės kalba ne tik apie knygos herojų) gyvenimą. Pagrindinio veikėjo egzistencijos paveikslas kontrastingai išplečia bendrą Lietuvos muzikantų gyvenimo ir kūrybos vaizdą, kurio priešingą, glotnesnę dalį pateikia Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės monografija apie Vytautą Laurušą ar Edmundo Gedgaudo sudaryta knyga apie Joną Aleksą.

 

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Knygos autorė muzikologė Jūratė Vyliūtė pasirašo autografą. Nuotr. iš asmeninio arch.
Knygos autorė muzikologė Jūratė Vyliūtė pasirašo autografą. Nuotr. iš asmeninio arch.