7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Živilė Ramoškaitė

Violeta Urmana žėri Europos scenose

Operos genijų – Giuseppe’s Verdi ir Richardo Wagnerio – metams pasibaigus

Muzikos ir ypač operos mėgėjams 2013-ieji išliks atmintyje kaip dviejų operos genijų – Giuseppe’s Verdi ir Richardo Wagnerio metai. Visas pasaulis minėjo 200-ąsias jų gimimo metines. Operos teatrai rodė turimus repertuare arba naujai pastatytus veikalus, koncertų salėse skambėjo operų fragmentai bei kiti kūriniai. Ypač džiugino, kad jubiliejiniais metais Europos teatrų ir koncertų afišose nuolat mirgėjo Violetos Urmanos (Urmanavičiūtės) vardas. Ji aktyviai dalyvavo abiem kompozitoriams skirtuose spektakliuose ir koncertuose. Tarp garsiausių šių laikų solisčių V. Urmana tuo ir unikali, kad tobulai atlieka ne kurio vieno, kaip dažniausiai esti, o abiejų, ir Verdi, ir Wagnerio dramatinio soprano ir mecosoprano partijas.

Violeta Urmana Vienos valstybinės operos spektaklyje „Tristanas ir Izolda“. Vienos valstybinės operos nuotrauka
Violeta Urmana Vienos valstybinės operos spektaklyje „Tristanas ir Izolda“. Vienos valstybinės operos nuotrauka
Violeta Urmana ir Robertas Deanas Smithas Vienos valstybinės operos spektaklyje „Tristanas ir Izolda“. Vienos valstybinės operos nuotrauka
Violeta Urmana ir Robertas Deanas Smithas Vienos valstybinės operos spektaklyje „Tristanas ir Izolda“. Vienos valstybinės operos nuotrauka
Laimutė Ligeikaitė

Vietoj muzikinio kalendoriaus

 

Kodėl įprasta metų pabaigoje viską apibendrinti, įvertinti, tarsi baigtųsi kažkoks reglamentuotas, išmatuojamas, uždaras etapas? Pats Albertas Einsteinas pasakytų, kad praeitis, dabartis ir ateitis tėra iliuzijos, ir tiek... Ką jau kalbėti apie kalendoriaus pakeitimą ant sienos. Kita vertus, gal ir smagu kartą metuose pasitikrinti, kas įstrigo atmintyje. O galbūt priešingai, kaip teigia šiuolaikinis mokslas, gal turėtume liautis akcentavę „atmintį“, o atkreipti dėmesį į „užmiršimą“? Kas visiškai pasimiršo – irgi kai ką bylojantis simptomas, tiesa, labai sąlygiškas. Taigi, mieliems skaitytojams siūlau savotišką platoniškąją „vaško lentelę“ (Platonas manė, kad įspūdis įsirėžia tarsi vaško lentelėje, bet laikui bėgant pamažu išblanksta ir proto paviršius, kaip ir lentelė, vėl tampa lygus), ant kurios drįsau išrašyti kelis klausimus ir paprašiau kolegų apie tai virtualiai pasikalbėti. Dėkoju visiems, neignoravusiems šio „kalendorinio“ eksperimento.

 

„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
„Theatre des Bouffes du Nord“ pasirodymo akimirka. E. Volgino nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Kirilauskas. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Šeduikytė

Vargonams įkvepiantis gyvybę

Pokalbis su vargonininku Bernardu Vasiliausku

Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkui Bernardui Vasiliauskui šiemet sukako 75-eri. Šie metai žymi ir daugiau vargonininko sukakčių: 25 metus, praleistus prie Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonų pulto, kur prieš 50 metų įvyko pirmasis Maestro koncertas, tiesa, tada vargonuota ne didžiaisiais Alexanderio Schuke’s firmos vargonais, kurie buvo pastatyti tik 1969 m., bet mažuoju 5 registrų A. Schuke’s pozityvu Šv. Kazimiero koplyčioje. Šiais metais Bernardas Vasiliauskas įžengia ir į 60-uosius kūrybinio darbo metus Vilniuje.

Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.
Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.
Bernardas Vasiliauskas
Bernardas Vasiliauskas
Rasa Murauskaitė

Žiupsnelis paryžietiškų įspūdžių

Šiuolaikinės muzikos aktualijos

Paryžius – tarsi nuolat kunkuliuojantis kultūrinis katilas: į jį įšokus atrodo, kad kiekvieną minutę prieš akis atsiveria kas nors nauja, netikėta, dar nematyta ir negirdėta. Net ir labai norėdamas negalėtum koja kojon žengti su kiekvienu įdomiu įvykiu, tad ir šiame nedideliame straipsnyje norėčiau pasidalinti tik žiupsneliu įdomių susitikimų su Paryžiaus šiuolaikinės muzikos scena, kuri kartais žavi, kartais nuvilia, bet niekada nepalieka abejingų.

„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka
„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka
Vytautė Markeliūnienė

Tolygiai pulsuojantis ketvertas

Čiurlionio kvarteto 45-mečio koncertas

 

Solistų, ansamblių ar kitokių sudėčių atlikėjų kūrybinės veiklos sukaktys, paviešintos iškilmingais koncertais, kelia dvejopas mintis. Viena vertus, tai formalios datos ir jos paunksmėje glūdinčio formalaus renginio samplaika – čia būna daug kviestinių svečių, daug šurmulio, celofanų čežėjimo, kalnai gėlių, ne vietoje prasprūstančių plojimų. Kita vertus, prie formalios datos galima priderinti orią muzikinę programą, turinčią galimybių pranokti datos vienprasmiškumą, – tuomet laimi ne sukaktis, o tie, kurie ją švenčia, tuomet kaip tik renginio meninis turinys ir sąlygoja šventišką, nekasdienę atmosferą. Ją pirmiausia ir norėčiau paryškinti prisimindama solidų Čiurlionio kvarteto 45-ojo gimtadienio vakarą, vykusį gruodžio 4 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

 

Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Saulius Lipčius ir Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Saulius Lipčius ir Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Savo vandenyno kapitonas

Prisimenant birbynininką profesorių Antaną Smolskų (1951–2003) kalbiname Vaidą Mikutavičių

 

Lygiai dešimtmetis, kai 2003 m. mus paliko žinomas muzikas, birbynininkas Antanas Smolskus. Jo energija trykštančią asmenybę, originalumą ir šmaikštumą pamena visi jį pažinojusieji, o jo scenos žavesį, išskirtinį instrumento garsą – dar platesnis jo talento gerbėjų būrys. Ilgiausiai su maestro buvo jo mokiniai, vėliau tapę kolegomis, pasukę įvairiais profesiniais keliais, tačiau visą gyvenimą jaučiantys savo mokytojo įtaką ir iki šiol bandantys atspėti jo neeilinės asmenybės paslaptį. Vieną pirmųjų Antano Smolskaus mokinių Vaidą Mikutavičių kalbina Laimutė Ligeikaitė.

 

Antanas Smolskus su savo mokiniais. Iš kairės: Vladas Černiauskas, Kastytis Mikiška, Antanas Smolskus, Žilvinas Čaplikas, Vaidas Mikutavičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Antanas Smolskus su savo mokiniais. Iš kairės: Vladas Černiauskas, Kastytis Mikiška, Antanas Smolskus, Žilvinas Čaplikas, Vaidas Mikutavičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aldona Eleonora Radvilaitė

Saviti mūzų palytėtųjų pasauliai

III Vilniaus fortepijoninės muzikos festivaliui pasibaigus

 

Visos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambinusios rečitalius „Mūzų palytėtos“ pianistės, kaip ir talentingi jaunosios kartos atstovai, ar festivalio pabaigos koncerte taip pat su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, grojusi Turkijos pažiba Giulsin Onay, džiugino gausiai susirinkusią publiką savitu muzikos girdėjimu, skirtingomis atlikimo mokyklomis.

 

Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Giulsin Onay ir Robertas Šervenikas D. Matvejevo nuotr.
Giulsin Onay ir Robertas Šervenikas D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Plamena Mangova. D. Matvejevo nuotr.
Plamena Mangova. D. Matvejevo nuotr.
Živilė Ramoškaitė

Armonų trio su naujausia muzika

Lietuvių šiuolaikinės muzikos koncertas Taikomosios dailės muziejuje

 

Sekmadienį klausydamasi Taikomosios dailės muziejuje Armonų trio atliekamos lietuvių šiuolaikinės muzikos nesyk pagalvojau: nebūtų šio trio, nebūtų ir gero pluošto mūsų kompozitorių veikalų. Prieš dvidešimt penkerius metus į fortepijoninį trio susibūrę Armonai – smuikininkė Ingrida, violončelininkas Rimantas ir jo žmona Irena Uss kone kasmet parengia po lietuviškos muzikos premjerą. Dauguma atliktų naujų opusų be Armonų iniciatyvos tikrai nebūtų sukurti. Dar svarbiau, kad atlikėjai juos groja ne vienąsyk. Regis, jiems rūpi įtikinti koncertus lankančius melomanus, kad dabar kuriama muzika gali būti tokia pati turininga kaip Beethoveno ar Brahmso, tik reikėtų į ją geriau įsiklausyti. O įsiklausyti įmanoma tik dažniau jos klausantis. Kai naujas veikalas suskamba vieną vienintelį kartą, tai neįmanoma.

 

Ingrida Armonaitė, Jonė Kaliūnaitė,Vytautas Germanavičius, Irena Uss ir Rimantas Armonas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ingrida Armonaitė, Jonė Kaliūnaitė,Vytautas Germanavičius, Irena Uss ir Rimantas Armonas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vaida Urbietytė Urmonienė

Skauda, kai negali kurti

Kompozitorių Lauryną Vakarį Lopą kalbina Vaida Urbietytė

 

 

Pasikalbėti su kompozitoriumi, dirigentu ir pedagogu Laurynu Vakariu Lopu susitikome ne šiaip sau. Šiais metais maestro švenčia 45-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejų, kurio proga jau buvo surengti du koncertai, netrukus laukia ir trečiasis. Per kūrybinius metus būta visko: ieškojimų, atradimų, paklydimų, siekių, nusivylimų. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs su muzika, kompozitorius kitokio jo jau neįsivaizduoja. Kodėl L.V. Lopas nepasuko kitu keliu ir kas išgyventa šiame – apie tai su kompozitoriumi kalbasi Vaida Urbietytė.

 

Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vytautė Markeliūnienė

Prisiminimų ir muzikos polifonija

Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos klavesino muzikos rečitalis

 

Šie Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos prisiminimai (jų – nei per daug, nei per mažai) dėliojosi pagrečiui su rimta rečitalio programa, nestokojančia svarbių muzikinės praeities atodangų. Regis, dabar atlikėjos žvilgsnis ilgiau yra stabtelėjęs prie čekų ankstyvojo klasicizmo atstovų kūrybos: Leopoldo Koželuho, Jiři Antoníno Bendos, Josefo Antonino Štěpano. Klavesinininkė yra įrašiusi nemažai jų muzikos ir nuolat jaučia poreikį įvairiais būdais tą muziką skleisti. Malonu, kad ši muzika jau tapo pažįstama ir mūsų publikai.

Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.
Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas