Armonų trio su naujausia muzika

Sekmadienį klausydamasi Taikomosios dailės muziejuje Armonų trio atliekamos lietuvių šiuolaikinės muzikos nesyk pagalvojau: nebūtų šio trio, nebūtų ir gero pluošto mūsų kompozitorių veikalų. Prieš dvidešimt penkerius metus į fortepijoninį trio susibūrę Armonai – smuikininkė Ingrida, violončelininkas Rimantas ir jo žmona Irena Uss kone kasmet parengia po lietuviškos muzikos premjerą. Dauguma atliktų naujų opusų be Armonų iniciatyvos tikrai nebūtų sukurti. Dar svarbiau, kad atlikėjai juos groja ne vienąsyk. Regis, jiems rūpi įtikinti koncertus lankančius melomanus, kad dabar kuriama muzika gali būti tokia pati turininga kaip Beethoveno ar Brahmso, tik reikėtų į ją geriau įsiklausyti. O įsiklausyti įmanoma tik dažniau jos klausantis. Kai naujas veikalas suskamba vieną vienintelį kartą, tai neįmanoma.

 

Šįsyk Armonų ansamblis vėl parengė premjerą – Vytauto Germanavičiaus „Labyrinthus umbrarum“ smuikui, violončelei ir fortepijonui. Tai antras šio kompozitoriaus opusas atlikėjų repertuare. Pirmąsyk suskambėjęs, jis, kaip ir ankstesnis „Nidamanngrieg“, matyt, susilauks pakartotinų atlikimų. Naująjį trijų dalių veikalą kompozitorius rašė skirtingu laiku skirtingose Europos sostinėse kaip atskirus kūrinius. Pirmasis „Vijos-gijos“ sukurtas šiemet Briuselyje, antrasis „Byrančios arkos“ – 2009 m. Vilniuje ir trečiasis „Trupantys žodžiai“ – 2010 m. Vienoje. Pasak autoriaus, giminingi motyvai, epizodai bei tematika paakino tris kūrinius sujungti į ciklą, skirtą Vilniaus miestui.

 

Beje, pirmąsyk klausantis ausis iš tiesų fiksavo daug pasikartojančių arba panašių motyvų, vienijančių gana kaleidoskopiškai kintantį, trapų ir veržlų, tylų ir garsų, skaidrų ir tirštą, skambantį ir bildantį (atlikėjai bilsnojo į instrumentų dekas, o pianistė – į medinį fortepijono korpusą) muzikos vyksmą. Nepaisant gana ryškių kontrastų, visą kūrinį vienija ta pati emocijų amplitudė – kažkas tarp elegiško liūdesio ir impulsyvaus bei gaivališko veržlumo. Autorius neleido nuobodžiauti, turėjai įtemptai sekti epizodų junginius, nesyk nustebinusius itin žaibiška emocijų kaita, keliose vietose privertusia kone pašokti iš vietos. V. Germanavičius metaforiškai nusakė jį inspiravusius gamtos ir kultūros, ypač architektūros, reiškinius, kai ką nurodydamas gana konkrečiai. Antai antrąją veikalo dalį sudaro septyni epizodai, atspindintys septynias senovines arkas. Tad klausantis magėjo tas arkas identifikuoti... Mano galva, ši dalis autoriui geriausiai pavyko. Gerai skambėjo ir trečioji, pati trumpiausia „Trupantys žodžiai“, blykstelėjusi virtuoziškumu, spalvomis, itin kondensuota raiška. Tiesą sakant, tai pirmo klausymosi įspūdžiai. Tikslus, raiškus ir meniškai brandus ansamblio grojimas, apgalvota interpretacija, savaime suprantama, esmingai prisidėjo prie kūrinio paveikumo.

 

Greta koncertą pradėjusios premjeros buvo atlikti dar trys šiuolaikiniai kūriniai. Vienas iš jų – Osvaldo Balakausko „Devyni šaltiniai“ (1974), kūrinio versija smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui. Prie Armonų trio darniai prisijungė Vokietijoje gyvenanti altininkė Jonė Kaliūnaitė. Atlikėjai sėkmingai perteikė savitą kūrinio atmosferą, ritmus ir faktūros žaismę. Tačiau puikus „styginės“ versijos atlikimas nenukonkuravo atmintyje ryškiai užsifiksavusio pirmojo – obojaus ir klavesino varianto.

 

Vytauto Barkausko „Modus vivendi“, op. 108 (1996), – dar vienas Armonų trio repertuarinis veikalas. Jo interpretacija skleidėsi kaip emocinga gausių įvykių ir priešybių seka. Tai muzikos garsais išreikšta žmogaus gyvenimo filosofija, apmąstanti pakilius ir slegiančius, taurius ir atgrasius dalykus... Šio stambaus opuso atlikimas gerokai įkaitino vakaro atmosferą. Tačiau, pasirodo, tai nebuvo aukščiausias jos taškas. Didžiausia emocinė kulminacija buvo pasiekta atliekant Alfredo Schnittke’s Fortepijoninį trio – muziką, beveik apčiuopiamai bylojančią apie mirtį.

 

Šis koncertas sutraukė daug muzikos profesionalų, ypač kompozitorių ir muzikologų. Dalyvavo visi trys lietuviškų kūrinių autoriai – V. Germanavičius, O. Balakauskas ir V. Barkauskas, nuoširdžiai gyrę savo kūrinių interpretacijas. Aukštas Armonų trio profesionalumas ir meninė branda spaudoje daug sykių gvildenti, aptarti ir pašlovinti. Gal dar pabrėžčiau, kad visi trys jo nariai yra taip pat ryškūs talentingi solistai, aktyviai dalyvaujantys muzikiniame gyvenime. Šio sezono pradžios koncerte Nacionalinėje filharmonijoje Ingrida Armonaitė su Indre Baikštyte (fortepijonas) ir Nacionaliniu simfoniniu orkestru įspūdingai atliko Eduardo Balsio „Dramatines freskas“, o Rimantas Armonas pernai atliko naują Anatolijaus Šenderovo koncertą violončelei su orkestru, be to, surengė šventišką sukaktuvinį koncertą, kuriame dalyvavo Irena Uss ir jų sūnus violončelininkas Edvardas. Esu tikra, kad Armonų ansambliui bus sukurtas dar ne vienas naujas opusas. O gal jis rašomas jau šiandien.