7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vargonams įkvepiantis gyvybę

Pokalbis su vargonininku Bernardu Vasiliausku

Eglė Šeduikytė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Muzika
Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.
Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.

 

Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkui Bernardui Vasiliauskui šiemet sukako 75-eri. Šie metai žymi ir daugiau vargonininko sukakčių: 25 metus, praleistus prie Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonų pulto, kur prieš 50 metų įvyko pirmasis Maestro koncertas, tiesa, tada vargonuota ne didžiaisiais Alexanderio Schuke’s firmos vargonais, kurie buvo pastatyti tik 1969 m., bet mažuoju 5 registrų A. Schuke’s pozityvu Šv. Kazimiero koplyčioje. Šiais metais Bernardas Vasiliauskas įžengia ir į 60-uosius kūrybinio darbo metus Vilniuje.
 
Kokie Jums šie metai nuotaikos, sveikatos ir veiklos prasme?
Nejaučiu, kad jie būtų kitokie. Pradėjau skeptiškai žiūrėti į jubiliejus, jų paminėjimus ir šventimą proginiais koncertais. Šiemet visa paminėti norėjau tyliai. Tiesa, vieną koncertą balandžio mėnesį ta proga buvau suplanavęs, apie jį žinojo tik artimiausi žmonės. Bet mano slaptas planas nepavyko, nes viskas iškilo į viešumą. Liucijos Stulgienės vadovaujamas Muzikų rėmimo fondas ir Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas monsinjoras Robertas Šalaševičius nutarė, kad tai reikia padaryti „garsiai“. (Vilniaus arkikatedroje bazilikoje lapkričio 10 d. įvyko Bernardo Vasiliausko 75-mečiui skirtas koncertas, jame dalyvavo Algirdas Budrys (klarnetas), Joana Gedmintaitė (sopranas), Rimantas Valančauskas (trombonas), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas prof. Vytautas Miškinis), vargonavo Bernardas Vasiliauskas, koncertą vedė muzikologas Vaclovas Juodpusis, – aut. past.)
 
Pirmieji žingsniai mano profesiniame kelyje buvo žengti 1954 m., kai pradėjau dirbti pianistu Operos ir baleto teatre. Nors mano fortepijono specialybės profesorė Olga Šteinbergaitė sakė, kad visą dėmesį reikia sutelkti į mokslą, ruošti programas ir nesiblaškyti, turėjau prisidėti prie didelės šeimos išlaikymo. Kaip tik tada atsitiko taip, kad beveik be jokio pasirengimo reikėjo pagroti gana sudėtingą fortepijono partiją sekmadienio spektaklyje „Daktaras Aiskauda“. Pagrojau ir likau dirbti ten dar 12 metų. Ši patirtis, pažintis su orkestru ir teatro repertuaru man buvo labai naudinga kaip muzikui ir atlikėjui. Koncertuose prisieidavo akompanuoti teatro solistams, tokiems kaip Antanas Kučingis, Elena Čiudakova, Vladimiras Rubackis, Leonidas Muraška, Eduardas Kaniava, Virgilijus Noreika ir kitiems. Tai buvo ir koncertinė praktika, ir repertuaro plėtimas, ir pažintis su asmenybėmis. Jau tada supratau, kad akompaniatoriaus darbas man yra labai artimas, ir toks jis liko iki šios dienos. Tiesiog jaučiu, kad muzikinis partneris gerai jaučiasi, kai jam akompanuoju. Tai išties džiugina ir skatina neapleisti šios srities. Jaučiu didelį malonumą akompanuodamas chorams – tuomet mūsų viena širdis, vienas pulsas.
 
2012 m. vasario mėnesį šventėme dvigubą jubiliejų – 90 metų nuo Vargonų klasės įkūrimo Kauno konservatorijoje (1922 m.) ir 50 metų nuo Vargonų klasės atkūrimo Lietuvos konservatorijoje (1962 m.). Jūs esate pirmosios Leopoldo Digrio atkurtos vargonų klasės laidos absolventas. Kas, baigus fortepijono specialybę pas puikią pedagogę, šviesaus atminimo profesorę Olgą Šteinbergaitę pastūmėjo rinktis dar ir vargonų specialybę?
Nejaučiau įgimto ar per laiką išaugusio noro groti vargonais. Nors vargonai man nebuvo svetimas instrumentas. Operos teatre, kuriame dirbau, kai kuriuose spektakliuose tekdavo atlikti vargonų partijas už scenos stovėjusia elektrine fisharmonija. Be to, užaugau religingoje šeimoje. Tėvai Ona ir Leonardas laikėsi krikščioniškų pažiūrų. Kaune iki pat 1948-ųjų, kol persikėlėme į Vilnių, gyvenome šalia mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Buvau nuolatinis jos lankytojas sekmadieniais, čia įvyko mano pirmoji pažintis su vargonais. Per didžiąsias šventes tėvelis čia suburdavo orkestrą, o aš stebėdavau iškilmes. Kai profesorius Leopoldas Digrys į Lietuvos konservatorijoje jo atkurtą Vargonų klasę su trenksmais per langą atgabeno fisharmoniją, beje, tokią pačią, kokia grojau teatre, vargonai man jau nebuvo naujiena. O į vargonus stojau iš smalsumo, domino platesnės šio instrumento galimybės. Kai L. Digrys skyrė vargonuoti didžiuosius Johanno Sebastiano Bacho kūrinius, man atsivėrė naujas muzikos pasaulis. Iki tol skambinau nemažai Bacho kūrinių fortepijonui, bet vargonams – tai visai kas kita. Kurį laiką dar bandžiau derinti ir pianisto, ir vargonininko profesiją, bet greitai supratau, kad norėdamas pasiekti ką nors rimta turiu rinktis vieną iš šių sričių.
 
Jūsų jubiliejinius metus papildo ir Lietuvos vargonų meno gyvavimo jubiliejai. Lapkričio mėnesį dviem koncertais Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo pažymėta čia esančių „Alexander Schuke Orgelbau Potsdam“ (Vokietija) firmos vargonų 50 metų sukaktis. Jūs vienas pirmųjų atlikėjų, prisilietusių prie šio instrumento. 1968 m. dalyvavote ir laimėjote I vietą čia vykusiame pirmajame M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse, vargonavote nuo tų pačių 1968-ųjų kas dveji metai vykusiuose tarptautiniuose Vilniaus vargonų muzikos festivaliuose, kurie buvo ir pirmieji tokio pobūdžio renginiai visoje Sovietų Sąjungoje. Kokie prisiminimai ir įspūdžiai sieja Jus su šiuo instrumentu?
Prieš filharmonijos vargonus jau buvau išmėginęs vargonus, stovėjusius konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) didžiojoje salėje. Tai buvo švelnaus skambesio, nors ir ribotų galimybių (dėl pneumatinės sistemos stipriai vėlavo jų garsas), bažnytinės paskirties instrumentas (meistro Wacławo Biernackio romantinio tipo vargonai, – aut. past.). Filharmonijos vargonų skambesys buvo sausas, tarsi spjaudantis, kiekvienas garsas pasigirsdavo su tam tikru spragtelėjimu. Mane tai šokiravo. Žinoma, tokį skambesį lėmė neišspręsta šios salės akustika. Vargonams reikia erdvės.
 
Pirmą kartą šiuo instrumentu grojau per valstybinius egzaminus, kai baigiau konservatoriją kaip vargonininkas. Po to sekė M.K. Čiurlionio konkursas. Konkursų aš nemėgstu ir nepripažįstu. Tai toks reiškinys, kai instrumentas ir pati muzika tampa varžybų įrankiu. Ar muzikoje reikia varžytis, kas stipresnis, kas geresnis? Ne tokia muzikos paskirtis. Kita vertus, konkursai atveria perspektyvą ir kelią į sceną, visuomenė išgirsta atlikėjo pavardę. Po šio konkurso pasipylė daug koncertų. Nuolat grodavau su kameriniu orkestru, įvairiais ansambliais, solo. Buvau visur reikalingas. Dalyvavimas Vilniaus vargonų festivaliuose suteikė galimybę tobulėti, plėsti repertuarą, ugdyti scenos pojūtį.
 
XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo aktyvus koncertinis vargonų gyvenimas Lietuvoje, statomi nauji instrumentai, vyko gausiai lankomi vargonų muzikos koncertai: nuo 1968 m. – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, 1969 m. – Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (tuometinėje Paveikslų galerijoje), 1976 m. – Bonifratrų bažnytėlėje (tuo metu Baroko salėje). Vargonų koncertų geografija išsiplėtė per visą Lietuvą – Kauną, Klaipėdą, Nidą, Juodkrantę, o vargonų muzika tapo tiesiog madinga. Koks Jums atrodė tuometinis vargonų „aukso amžius“?
Tuomet dar buvo gyva karta, išaugusi turiningoje prieškarinės Lietuvos kultūros dirvoje. Jiems muzika buvo reikalinga. Sovietams okupavus Lietuvą, profesionaliai atliekamą vargonų muziką galėjo prisiminti tik tie, kurie tarpukariu girdėjo vargonuojant Konradą Kavecką, Joną Žuką ir kitus to laiko vargonininkus. Po daugiau kaip dešimtmetį trukusios tylos, 7-ojo dešimtmečio pradžioje atlikėjams ir klausytojams vėl atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis, jis traukė žmones. Jei lygintume su šiais laikais, tai dabar labiau paplitusi „greito vartojimo“ popkultūra, kuri užgožia tikrąjį meną.
 
Esate daugelio žymių Lietuvos kompozitorių opusų vargonams įkvėpėjas ir pirmasis atlikėjas. Kodėl dabar vis rečiau suskamba lietuvių kompozitorių vargonų kūrinių premjeros?
Kompozitorių karta ir jų požiūris taip pat pasikeitė. Senosios kartos kompozitoriai – Juozas Karosas, Stasys Vainiūnas, Antanas Račiūnas ir kiti – 7-ajame XX a. dešimtmetyje galėjo vėl grįžti prie vargonų. Jaunesnę kartą iš dalies prie vargonų traukė ir tai, kad jų tėvai buvo vargonininkai, taip pat juos domino plačios instrumento galimybės. Turėjau garbės būti daugelio kūrinių pirmuoju atlikėju. Vargonams tuomet rašė Giedrius Kuprevičius, Teisutis Makačinas, Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas ir daugelis kitų kompozitorių. Ilgainiui ir kompozitoriai ėmė ieškoti kitokių formų. Dabar yra vykdomi projektai, kuriais sunku pasakyti ką nors nauja. Dažnas kompozitorius nori būti nepakartojamas, o dar geriau – sukelti sensaciją. Tai ne visuomet veda prie gerų dalykų – instrumentai „prievartaujami“, ne visuomet pasiteisina keistos jų sudėtys, menų sintetinimas, o svarbiausia – visa tai dažnai netenka meninės ir dvasinės vertės.
 
Nuo Atgimimo laikų esate žinomiausias bažnyčios vargonininkas Lietuvoje. Kas nuo koncertinių vargonų jus atvedė prie bažnytinių?
Visą savo gyvenimą plaukiu pasroviui, tik, laimė, visuomet patenku į gerą, palankią srovę, kuri mane nuneša ten, kur man malonu ir gera, kur galiu būti naudingas. Taip nutiko ir su vargonavimu bažnyčioje. Visai netikėtai mane pasikvietė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (mūsų pažintis su juo buvo užsimezgusi nuo sovietinių laikų, kai slapta remontavome vargonus Šv. Rapolo bažnyčioje) ir paprašė vargonuoti Arkikatedros grąžinimo tikintiesiems iškilmėse, ir ne tik jose. Man šis pasiūlymas imponavo. Didelė laimė buvo ir mano tėvams, kurie mane labai palaikė priimant šį sprendimą. Iš dalies dėl jų noro ir paskatinimo neapleidau bažnyčios vargonininko darbo šioje šventovėje. Pradžia buvo išties sunki. Teko konsultuotis su vargonininkais, daug ko išmokti. Stengiausi gerai atlikti šį darbą. Na, o Lietuvos bažnyčiose dabar dirba daug puikių vargonininkų.
 
1990 m. pradėjote dėstyti vargonų specialybę atnaujintoje Vargonų ir klavesino katedroje, kurioje, praėjus šimtmečiui nuo Naujalio laikų, vėl rengiami vargonininkai bažnyčioms. Jūs buvote pirmasis mano vargonų pedagogas. Be ilgų kalbų ir pamokymų įkvėpėte susidomėjimą vargonais ir aistrą šiai profesijai. Tačiau ne visuomet dirbote pedagogu. Ar atlikėjo pašaukimas ir tarnystė bažnyčioje Jums arčiau širdies?
Esu vienišius. Man gera būti vienam su savo mintimis, darbais, ir tik bendraudamas su žmonėmis per muziką pasijuntu savame pasaulyje. Būti pedagogu – tai vadovauti, o vadovavimas man svetimas. Tai ir savotiška prievarta, nes liepi žmogui daryti vienaip, o jis gal supranta kitaip. Yra studentų, besimokančių tik iš pareigos, ne savo noru. Ypač tokių pasitaiko privalomo fortepijono disciplinoje, kurią dėsčiau. Man sunku bendraujant su žmogumi pakelti toną, pasakyti griežtą žodį. Galbūt todėl, ypač specialybės pamokose stengiausi nebūti kategoriškas, kad neatsirastų barjero tarp manęs ir studento. Ne kiekvienas sugebėdavo priimti kritiką, kaip teigiamą dalyką. Toks darbas man neatrodė prasmingas ir malonus. Pajutau, kad kur kas prasmingiau pačiam muzikuoti.
 
Talentu ir kūrybingumu apdovanoti žmonės – koks esate Jūs – ko imasi, visada pasiekia aukštumų. Ar netraukė ir kiti kūrybiniai keliai? Kas dar gyvenime Jums buvo reikšminga?
Iki galo viską gerai atlikti savo profesijoje – šį bruožą įskiepijo mano fortepijono profesorė Olga Šteinbergaitė. Sakydavo: „Kam klausytojui reikalingas tavo prastas grojimas? Jis gali kitur pasiklausyti gero atlikėjo.“ Ji skatino profesinę sąžinę, jei jau ko imiesi – daryk gerai iki galo. Profesorė nepraleisdavo jokios muzikinės smulkmenos, būdavo apsvarstytas kiekvienas garsas, kiekvienas niuansas. Tai formavo atsakingą požiūrį į viską. Na, ir namai... Mačiau, kaip tėvai aukojosi savo darbui, Mama – šeimai, Tėvelis – muzikai. Net ir senatvėje, kai Tėvelis nebegalėjo groti, kruopščiai ir sąžiningai dirbo administracinį ir kitus darbus. Ši aplinka formavo ir mane. Pareigingumas būtinas, kitaip tai būtų apgaulė, nuvilianti žmones, kurie tavimi pasitiki.
 
Vienas iš „užutėkių“, kur mane nunešė srovė – vargonų restauravimas, jam atidaviau 25 metus. Tai nepakartojami metai. Darbas be galo romantiškas: vasaros, praleistos tolimose kaimiškose parapijose, dieną ir naktį taisant vargonus, vis nauja pažintis su instrumentu. Neapleisdavo mintis, kad dirbu prie instrumento, kurį girdėjo ir mano protėviai. Tarsi užsimezga ryšys tarp kartų. Restauracija – tai dar viena mano profesija, apimanti staliaus, medžio apdirbimo, elektros, intonavimo, derinimo ir daugelį kitų darbų. Iš tylinčio metalo ir medžio prikelti didingą instrumentą, įkvėpti jam gyvybę ir suteikti norimą skambesį – tai nuostabus, nepakartojamas jausmas.
 
Rengiant pokalbį pasiekė džiugi žinia, kad vargonininkui Bernardui Vasiliauskui skirti net du apdovanojimai – Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei Vilniaus miesto savivaldybės „Šv. Kristoforo“ statulėlė, teikiama už praeinančių metų nuopelnus mūsų miestui ir miestiečiams. Sveikiname Maestro ir džiaugiamės kartu.
 
Parengė Eglė Šeduikytė

 

Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.
Bernardas Vasiliauskas restauruojant vargonus. 2000 m.
Bernardas Vasiliauskas
Bernardas Vasiliauskas