Muzika

Seniai žinomas siužetas, įvairiose „kultūrinimosi“ vietose skambanti gerai pažįstama muzika. Ir vis dėlto Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ryžosi savo repertuare turėti ne tik operą, bet ir baletą „Karmen“ pagal Georges’o Bizet muziką. 

Baletas „Karmen“ turi senas tradicijas, prasidėjusias dar Mariuso Petipa 1845 m. baletu „Karmen ir Toreadoras“. Jau vėliau, 1875 m. G. Bizet sukurta opera įkvėpė visą plejadą įvairių kartų baletmeisterių kurti Karmen tema. Kasjanas Goleizovskis, Roland’as Petit, Johnas Cyrilas Cranko, Antonio Gadesas, Matsas Ekas ir daug kitų talentingų baleto kūrėjų neatsispyrė šios aistringos muzikos traukai. Nepaprastai efektingą Rodiono Ščedrino sukurtą siuitą G. Bizet operos temomis specialiai Majai Pliseckajai pastatė choreografijos korifėjus Alberto Alonso. Būtent R. Ščedrino–G. Bizet baleto muziką mūsų teatre interpretavo ir K. Pastoras.

Mintimis apie baleto „Karmen“ kūrybą, šiuolaikiškos interpretacijos aktualumą ir kitus subtilius momentus sutiko pasidalinti šokio pasaulyje gerai žinoma choreografė Didy Veldman.

Jau gana daug laiko prabėgo nuo Vilniuje vykusio festivalio „Vilnius Mama Jazz 2013“, kurio šūkis buvo „Tiesiai į širdį!“. Turbūt nebūtų įdomu vėl pasakoti viską iš eilės, ką jau daugybę kartų visi pasakojo, todėl paminėsiu tik tris banginius, kurių muzikavimas įsmigo tiesiai į širdį.

 

Prasidėjo Trečiasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Pradžios koncertas lapkričio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas Krzysztofo Pendereckio 80-mečiui. Su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo svečias iš Čilės Maximiano Valdesas, solo skambino festivalio sumanytoja ir meno vadovė Mūza Rubackytė.

 

Šiais metais Vytauto Didžiojo universitetas pažymi savo atkūrimo dvidešimtpenkmetį. Jubiliejaus proga universitetas organizuoja daug pačių įvairiausių akademinių ir kultūrinių renginių. Vienu ryškesnių metų akcentų taps ir lapkričio 27 – gruodžio 2 d. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos rengiamas fortepijono meno simpoziumas „Pianistas XXI amžiuje. Naujų iššūkių ir sprendimų laikas“. Simpoziumo programoje, greta gausios koncertų, seminarų, praktikumų dienotvarkės, vyks ir studijų savaitė su Juilliardo profesoriumi Julianu Martinu (JAV), į kurią atvyksta jaunųjų pianistų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų. Vienas labiausiai visame pasaulyje paklausių fortepijono pedagogų, kurio meistriškumo kursų geografija nusitęsia nuo Pietų Korėjos ir Taivano iki Ispanijos, Anglijos ir Šveicarijos, taip pat Venesuelos, Kolumbijos ir Urugvajaus, Julianas Martinas yra konkursų žiuri Kanadoje, JAV, Rusijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse nuolatinis narys. Ruošdamasis savo pirmajai kelionei į Lietuvą, iškilusis pedagogas pasidalino mintimis apie Juilliardo mokyklą ir šiandienę pianistinės mokyklos būklę pasaulyje. Su prof. Julianu Martinu Niujorke bendravo VDU MA docentas Gabrielius Alekna.

Vartant muzikologinę literatūrą, ten, kur atsiveria senosios Lietuvos muzikos horizontai, neretai tenka išvysti Jūratės Trilupaitienės pavardę. Lapkričio mėnesį ši muzikos istorikė, kurios darbų turinys apima Lietuvos muziką nuo pačių seniausių laikų iki XIX amžiaus, daugelio mokslinių straipsnių, monografijų „Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje“ autorė ir „Klavyrinė XVII amžiaus Lietuvos muzika“ rengėja, atskleidusi gausybę menkai pažįstamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos muzikinės kultūros paslapčių, švenčia 70-ties metų sukaktį. Šia gražia proga muzikologė su skaitytojais dalijasi prisiminimais, nuomonėmis bei ateities vizijomis.

Apie orkestro „Kremerata Baltica“ tarptautinę veiklą mūsų žiniasklaida informuoja labai šykščiai. Galbūt daugiau apie tai turėtų kalbėti patys orkestro dalyviai? Juk Baltijos šalių muzikantų kolektyve groja nemažai vilniečių. Vilnietis yra ir pats orkestro koncertmeisteris, talentingas smuikininkas Džeraldas Bidva. Besidomintiems „Kremeratos“ koncertų maršrutais ir programomis gali padėti tik internetas, orkestro ir jo vadovo Gidono Kremerio svetainės. Net ir fragmentiška pažintis su jose paskelbta informacija byloja apie stulbinamai intensyvią meninę veiklą. Pasaulyje pripažintas savito kūrybinio braižo kolektyvas, koncertuojantis visose įžymiausiose salėse su aukščiausio lygio solistais ir dirigentais, per nepilnus 16 metų suspėjo įrašyti 25 kompaktinius diskus, pelnyti „Grammy“ ir kitų apdovanojimų, sukaupti didžiulį unikalų repertuarą. Būtent jam tenka išskirtinis orkestro vadovo dėmesys. Galima sakyti, kad per repertuarą kuriama orkestro tapatybė. Jis nenori groti to, ką groja kiti, ieško naujos muzikos, „nenugrotų“ ar užmirštų kūrinių. Nuolatinis ieškojimas, gal kartais netgi rizikingas, išreiškia šio kolektyvo savitumą ir unikalumą. Ieškoma taip pat naujų netradicinių koncerto formų, į kurias paskutiniu metu orkestro vadovas, regis, deda ypač daug kūrybinės energijos.

Lapkričio 14 – 17 dienomis Vilniaus rusų dramos teatre, muzikos klube „Tamsta“ ir Vilniaus kongresų rūmuose vyks XII tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz 2013“.

 

Lapkričio 14 dieną 19 val. Vilniaus rusų dramos teatre gros Miguelis Zenonas – 36-erių saksofono virtuozas iš Puerto Riko, kuriam skamba garsūs pasaulio džiazo autoritetų pripažinimo žodžiai.
2012 m. žurnalo „Jazz Times“ kritikai ir skaitytojai Miguelį pripažino geriausiu metų alto saksofonininku. Net keturis sykius ryškiausia kylančia žvaigžde muzikantą paskelbė žurnalo „Downbeat“ kritikai. Jis ne kartą buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui – greičiausiai, kad tik laiko klausimas, kada ši prestižinė statulėlė atsidurs saksofonininko kolekcijoje. Žodžiu, tai – muzikantas, esantis „ant bangos“, ir jau ne vienus metus.

Nors šių metų festivalis nepasižymėjo renginių gausa, likus daugiau nei savaitei iki atidarymo koncerto laikraščiuose, internetiniuose portaluose šmėstelėjo anotaciniai straipsniai, o radijo bangomis sklido organizatorių balsai, vienu balsu teigiantys, kad šių metų „Gaida“ ypatinga – joje bus koncentruojamasi į tiek daug dalykų, kad kiekvienas klausytojas programoje ras savo skoniui tinkantį renginį.

Pagrindine festivalio figūra tapo kompozitorius Mauricio Kagelis (1931–2008). Provokuojantis Kagelio portretas buvo eksponuojamas jo kūriniais „Repertoire“ (1970), „Dressur“ (1977) bei „grynosios muzikos“ partitūrose – „Trečiajame etiude“ dideliam orkestrui (1996) ar „Broken Chords“ (2002). Iškart atkreipiau dėmesį į pateiktų kūrinių sukūrimo datas. Ar gali šių dienų aktuali muzika būti parašyta praėjusiame amžiuje? Kodėl organizatoriai pasirinko būtent šį kompozitorių? Juolab kad išvardytųjų kūrinių įrašai (atlikimo kokybe aplenkiantys gyvai girdėtus „Gaidoje“) yra lengvai pasiekiami visagalio interneto platybėse. Šie keli aspektai lėmė mano pasirinkimą recenzijoje nesigilinti į M. Kagelio kūrybą, o ieškoti kitos, aktualesnės temos.

Jau keletą metų aktualios muzikos festivalis „Gaida“ pasirenka centrinę temą ir plačiau pristatomą autorių. Nuo 2009 metais sumanytos „Miesto“ temos per 2011-ųjų „Minimalizmą – maksimalizmą“, 2012-ųjų „Erdvę“ šiemet stabtelėta prie muzikos teatro (teatro muzikoje), veiksmo, muzikos vizualizavimo rakurso. Tokiai tematikai puikia tinka ir pasirinktasis „pagrindinis“ festivalio autorius – Mauricio Kagelis (1931–2008), į Vokietiją jaunystėje atvykęs vokiečių kilmės argentinietis, muzikinio avangardo kontekstuose išsiskyręs vizualių ir teatrinių elementų manipuliacijomis, muzikos kūrinio, kaip dramatinio veiksmo, interpretavimu. Beje, žymusis kompozitorius beveik paskutiniais savo gyvenimo metais (2006) lankėsi „Gaidoje“, kur jo diriguojamas kolektyvas „MusikFabrik“ atliko ciklą „Vėjų rožės pjesės“.