7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žiupsnelis paryžietiškų įspūdžių

Šiuolaikinės muzikos aktualijos

Rasa Murauskaitė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Muzika
„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka
„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka

 

Paryžius – tarsi nuolat kunkuliuojantis kultūrinis katilas: į jį įšokus atrodo, kad kiekvieną minutę prieš akis atsiveria kas nors nauja, netikėta, dar nematyta ir negirdėta. Net ir labai norėdamas negalėtum koja kojon žengti su kiekvienu įdomiu įvykiu, tad ir šiame nedideliame straipsnyje norėčiau pasidalinti tik žiupsneliu įdomių susitikimų su Paryžiaus šiuolaikinės muzikos scena, kuri kartais žavi, kartais nuvilia, bet niekada nepalieka abejingų.
 
Paryžiaus naktinis gyvenimas dar smarkiau užverda spalio pirmąjį savaitgalį, kai „La Nuit Blanche“ („Baltoji naktis“, primenanti vilnietišką „Tebūnie naktis“) kviečia į gausybę įvairiausio pobūdžio renginių. Kasmet čia susirenka dešimtys tūkstančių žmonių, užpildydami miesto skverus, aikštes, koncertų sales, muziejus. Šiemet pasiūlytas neeilinis pasirodymas: stebėti ir klausytis (neaišku, kuris iš pojūčių naudingesnis šio kūrinio suvokimui) Karlheinzo Stockhauseno „Straigtasparnių kvarteto“. Nors tai vienas žinomiausių kompozitoriaus kūrinių, šiųmetis atlikimas Paryžiuje buvo vos šeštas pasaulyje – tokių milžiniškų lėšų reikalauja šiuolaikinės muzikos patriarcho kūrinys, kuriam atlikti reikia ypač profesionalaus muzikų, pilotų (!) ir techninio personalo bendradarbiavimo. „Sraigtasparnių kvarteto“ klausymosi negalima pavadinti nei apsilankymu koncerte, nei performansu – veikiau savotiška menine patirtimi. Kūrinio muzikinė medžiaga pagal kompozitoriaus idėją turėjo būti derinama su sraigtasparnių ūžimu, tačiau dėl techninių nesklandumų tai išgirsti ir suvokti buvo gana sudėtinga. Vis dėlto per visą kūrinį – nuo momento, kai buvo įjungta tiesioginė transliacija iš sraigtasparnių su muzikantais, iki sveikinimų, kai jie sėkmingai užbaigė šį muzikinį nuotykį, – publika, sulaikiusi kvapą, stebėjo: kas toliau, kas dar? Tad po kūrinio kulminacijos – keturių sraigtasparnių skrydžio virš galvų (regėjome juos ne ilgiau nei pusę minutės) – dar ilgai neapleido jausmas, kad teko stebėti ypatingą dalyką. Panašu, jog buvo atskleista viena šiuolaikinės muzikos paslapčių – meninis nuotykis, iššūkis, lengvas šokas tiek atlikėjams, tiek publikai.
 
Būnant Paryžiuje nė karto neapsilankyti vieno geriausių šiuolaikinės muzikos ansamblių pasaulyje „Ensemble InterContemporaine“ koncerte būtų nemenkas nusikaltimas. Vengdama šios nedovanotinos klaidos, atlikėjų koncertų skirtingose erdvėse klausiausi du kartus, ansambliui atliekant visiškai skirtingas programas.
 
2013–2014 m. sezono programoje pažymėti trys išskirtiniai muzikiniai savaitgaliai pavadinimu „Week-end Turbulences avec...“. Šių miniciklų metu „Ensemble InterContemporain“ sėkmingai jungia šiuolaikinius opusus, naujų kūrinių premjeras ir muziką nuo renesanso iki romantizmo. Taip pat kiekvieną tokių savaitgalių atliekama aktualiosios muzikos kompozitorių muzika, kompozitoriai dalijasi savo meninėmis idėjomis pristatydami koncertus ar dalyvaudami konferencijose. Trys „Week-end Turbulences avec...“, trys profesionaliosios scenos žvaigždės – Pascalis Dusapinas, Matthiasas Pintscheris, Bruno Mantovani.    
 
Man teko apsilankyti pirmojo savaitgalio pirmajame koncerte, kur kartu su šiuolaikinės muzikos opusais buvo atliekami renesanso vokalinės polifonijos kūriniai – Johanneso Ockeghemo, Roberto Mortono, Pierre’o de la Rue, Josquino Desprez, Jeano Richaforto, Antoine Brumelio kompozicijos. Kaip aistringai senosios muzikos gerbėjai, galimybė išgirsti senųjų meistrų kūrinius kartu su XX–XXI a. opusais pasirodė nepaprastai viliojanti. Koncerto anonse teigta, kad šios įdomios paralelės „Ensemble InterContemporain“ programoje tiesiamos siekiant, kad publika išgyventų nepaprastą muzikinę patirtį, kai vienoje vietoje susiduria dvi skirtingos epochos, dvi skirtingos estetikos, bet nepaprastai artimos kertinės meninės idėjos. Juk ne paslaptis, kad tiek Iannis Xenakis, tiek Edgard’as Varese’as, kurių kūriniai taip pat skambėjo koncerte, sėmėsi patirties iš geriausių senosios muzikos pavyzdžių. Vis dėlto, po E. Varese’o „Integrales“ vienuolikai instrumentų klausantis populiariausios renesanso dainos „L’homme arme“, o po I. Xenakio „Thallein“ keturiolikai instrumentų – J. Desprez moteto „Christus mortuus est pro nobis / Circumdederunt me“, sunku patikėti, kad ši muzika gali turėti kažką bendra. Atrodo, tai visiškai priešingi, oponuojantys poliai, simbolizuojantys įtampą ir atsipalaidavimą, harmoniją ir disonansą. Ir tik pažvelgus kiek giliau nei muzikos kalba ir forma ateina mintis, kaip nepaprastai muzikos menas (ir menas apskritai) atspindi įstabią žmogaus transformaciją, formos, kuria jis išreiškia savo vertybinį pagrindą, pokytį, meno kalbos, kuria klausytojui transliuojamos idėjos, klausimai, pamąstymai, vizijos, persimainymą.
 
Verta paminėti, kad koncerte skambėjo ir jauno kompozitoriaus bei dirigento Samy Moussa kūrinio „Kammerkonzert“ kameriniam orkestrui premjera Prancūzijoje. Opusas ypač maloniai nustebino muzikinės kalbos vientisumu bei puikiu instrumentų tembrinių galimybių išnaudojimu. Ši muzika prakalbo apie kitokią jaunųjų menininkų kartą, žengiančią koja kojon su pasauliu ir naujausiomis madomis, tačiau kartu ir bandančią vėl sugrįžti į harmoniją, surasti naujas jos raiškos formas, galbūt net kiek švelnesnes negu naudojo jų pirmtakai. Lyginant Samy Moussa „Kammerkonzert“ su tame pačiame koncerte skambėjusiu Pascalio Dusapino kūriniu „Jetzt Genau! Concertino“ fortepijonui ir šešiems instrumentams, buvo akivaizdu, koks skirtingas kompozitorių žvilgsnis į muzikinės medžiagos panaudojimą, į dabartį, aplinką ir pasaulį apskritai. Virtuoziška ir kiek gaivališka „Jetzt Genau! Concertino“ fortepijono partija, lydima kakofoniško, sunkaus šešių instrumentų „orkestro“, gerokai oponavo šviesesniam, jaunatviškos energijos kupinais garsais išsiliejusiam S. Moussa kūriniui.
 
Visiškai kitokiu amplua „Ensemble InterContemporain“ pasirodė Georges’o Pompidou centre vykusiame koncerte, įtrauktame į IRCAM (Muzikos akustikos tyrimų ir koordinavimo instituto, kurį įkūrė Pierras Boulezas) 2013–2014 m. programą. Vakaras buvo skirtas garsaus meno mecenato, „Ernst von Siemens Music Award“ fundatoriaus Ernsto von Siemenso 40 metų meno rėmimo sukakčiai paminėti. E. von Siemensas 1974-aisiais įsteigė premiją, kuria kasmet apdovanojamas vienas kompozitorius, atlikėjas ar muzikologas, ypač pasižymėjęs profesionaliosios muzikos srityje. Nuo 1990-ųjų – mecenato mirties metų – dar viena jo vardu pavadinta premija kiekvienais metais skiriama trims ryškiausiems jaunosios kartos muzikams (2007 m. šia premija apdovanotas ir lietuvis Vykintas Baltakas). Visi kompozitoriai, kurių kūriniai skambėjo mecenatui skirtame koncerte – Michaelis Jarrellis, Ulrichas Kreppeinas, Arnulfas Herrmannas ir Mauricio Kagelis – yra gavę E. von Siemenso prizus. Du iš jų – U. Kreppeinas bei A. Herrmannas – pristatė pasaulines premjeras, deja, šiek tiek nuvylusias.
 
U. Kreppeino, buvusio Tristano Murail mokinio, kompozicija „Depart“ pasižymi ypač aštriu skambesiu, ypatingo techninio virtuoziškumo reikalaujančiomis fleitos ir klarneto partijomis, nuolatine muzikine įtampa, nepalikusia nė akimirkos atokvėpio. Pats kompozitorius teigia, kad ši kompozicija pristatoma per penkias pirmąsias sekundes, o vėliau yra plėtojama „labirinto principu“. Kūrinys būtent tokį įspūdį ir paliko, deja, gana neigiama prasme. Nuolatinis „kapstymasis“ vienoje vietoje ir tembrinis vienodumas, originalių idėjų stoka, ausį rėžiantis metalinis skambesys publikai tapo nemenku išbandymu. Vėliau, diskutuojant su kolegomis, teko pripažinti, jog šiuo kūriniu puikiai pataikyta į vyraujančias šiuolaikinės muzikos madas, veikiausiai dėl to jo klausytis ir buvo neįdomu. O antroji premjera – vokiečių kompozitoriaus Arnulfo Herrmanno „Rondeau sauvage“ – publiką labai sužavėjo, atkreipė dėmesį tembriniais ir dinaminiais efektais, išraiškinga ritmika bei ypatingu muzikinio audinio intensyvumu. Vis dėlto vakaro kulminacija tapo Mauricio Kagelio opusas „Orchestrion-Straat“, dedikuotas gatvės muzikantams, turintis ir puikią idėją, ir genialiai sukonstruotą, originalią muzikinę medžiagą bei įdomų vizualinį sprendimą (muzikantai susėda poromis įstriža linija, taip imituodami gatvę, kiek atokiau – akordeono, saksofono ir fortepijono partijų atlikėjai). Publika, mėgstanti muzikoje surasti ką nors atpažįstamo, mėgavosi „monmartriškais“ akordeono solo ar penkias laukimo minutes metro primenančiais saksofono pasažais, kuriuos jungė puikiai nuausta atonalios muzikos drobė. Daug juoko ir šypsenų sukėlė kompozicijos pabaiga, kai perkusininkai paliko sceną ir lyg gatvės muzikantai žvangindami metalinėmis skardinėmis atbėgo prie publikos kaulyti monetų.
 
Kiek kitokio pobūdžio šiuolaikinės muzikos apraiška – australų grupė „The Necks“, apie kurią kritika atsiliepia kaip apie kolektyvą, esantį „tarp geriausių improvizacinės muzikos pavyzdžių pasaulyje“. Jie savo koncertui Paryžiuje nesigviešė milžiniškos salės ar didžiulės auditorijos – pasirinko mažytį užmiesčio klubą, beje, gana neblogą akustinę erdvę. Trio „The Necks“, kurių muzikos stilius vadinamas minimalizmo, ambientinės muzikos ir džiazo mišiniu (nors išklausius koncertą, atrodo, džiazo muzikos bruožų reikėtų ilgai paieškoti), sausakimšame klube pristatė dvi muzikines „sesijas“ – beveik dvi valandas hipnotizuojančios muzikos. Jeigu reikėtų išskirti pagrindinius čia ir dabar kuriamų kompozicijų principus, tai, be abejo, būtų improvizacinis pradas, minimalizmo principas, ypatingas muzikinės medžiagos organizavimas laike. Šie muzikantai mėgsta iš vienos mažytės, visiškai paprastos ir iš pirmo žvilgsnio „pilkos“ muzikinės ląstelės išauginti visą kūrinį. Kompozicijos plėtojamos arkos principu – viduryje girdima aiški kulminacija, po kurios pereinama į atomazgą, klausytoją nepastebimai nukeliančią į kontempliatyvią būseną, savotišką transą. Tiesa, būta ir ištęstumo: antrosios kompozicijos baigiamoji dalis buvo pernelyg ilga, tad įnešė šiek tiek nuobodžios monotonijos. Vis dėlto nepaprasto muzikantų profesionalumo, muzikalumo, ypatingo ritmo pojūčio bei gebėjimo kurti hipnotizuojančią garsinę erdvę negalima paneigti.
                     
Lietuviškoje spaudoje vis šmėkšteli pasisakymai, jog nepabuvojęs Paryžiuje negali nieko pasakyti apie madą. Galbūt panašios taisyklės galioja ir muzikiniame pasaulyje, nes Paryžiuje verta pamatyti vien tai, kokią garbingą vietą čia užima šiuolaikinė muzika, nuolatos surenkanti pilnas koncertų sales ir skeptikams garsiai šaukianti, kad menas – vertingiausias žmogaus dvasios maistas.

 

„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka
„Sraigtasparnių kvarteto“ akimirka. J. Baalmano nuotrauka