Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Saulius Lipčius ir Vestardas Šimkus. D. Matvejevo nuotr.
Solistų, ansamblių ar kitokių sudėčių atlikėjų kūrybinės veiklos sukaktys, paviešintos iškilmingais koncertais, kelia dvejopas mintis. Viena vertus, tai formalios datos ir jos paunksmėje glūdinčio formalaus renginio samplaika – čia būna daug kviestinių svečių, daug šurmulio, celofanų čežėjimo, kalnai gėlių, ne vietoje prasprūstančių plojimų. Kita vertus, prie formalios datos galima priderinti orią muzikinę programą, turinčią galimybių pranokti datos vienprasmiškumą, – tuomet laimi ne sukaktis, o tie, kurie ją švenčia, tuomet kaip tik renginio meninis turinys ir sąlygoja šventišką, nekasdienę atmosferą. Ją pirmiausia ir norėčiau paryškinti prisimindama solidų Čiurlionio kvarteto 45-ojo gimtadienio vakarą, vykusį gruodžio 4 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
Tie jau kone pusė šimtmečio veiklos metų šiam kvartetui buvo labai dinamiški. Štai apibendrinti tos veiklos punktyrai: Lietuvos konservatorija (dabar LMTA), Jaltos filharmonija, Vilniaus filharmonija, Čiurlionio vardo suteikimas (1977 m.), pirmieji įrašai plokštelėse, Nacionalinė premija, dramatiška pirmojo smuiko Rimanto Šiugždinio ir antrojo smuiko Sauliaus Kiškio netektis. Ko gero, tuomet šiam ansambliui ir teko rimčiausias išbandymas pradėti viską iš pradžių – juk suburti kvartetą, kaip pastovų keturių konkrečių žmonių derinį, nepalyginti sunkiau nei didelį muzikinį ansamblį. Tačiau jau maždaug dešimtmetį Čiurlionio kvartetą tapatiname su keturiais jame nuolat griežiančiais stygininkais: Jonu Tankevičiumi (I smuikas), Dariumi Dikšaičiu (II smuikas), Gediminu Dačinsku (altas) ir nuo pirmųjų dienų čia grojančiu Sauliumi Lipčiumi (violončelė). Juos išgirdome ir sukakties koncerte.
Koks išsidriektų ilgametės Čiurlionio kvarteto veiklos repertuaro ir sceninio gyvybingumo punktyras? Nuo krypties „gilyn“ kvarteto žanro, monografinių ciklų, vėliau kitų kamerinių ansamblių (dažniausia kvintetų) erdvėje iki pastaraisiais metais susiformavusios krypties „platyn“, kai scenos partneriais neretai tampa ne tik solistai instrumentininkai, bet ir dainininkai, neakademinės muzikos atstovai (prisiminkime kad ir indų sarodininką Wajahatą Khaną, su kuriuo atlikta indų muzikos programa, išskirtinai gausus kvarteto ir arfos, kvarteto ir gitaros repertuaras, koncertai su multiinstrumentininku Sauliumi Petreikiu etc.). Ir tegul šių eilučių autorė nepatenka į kai kurių tokių Čiurlionio kvarteto neakademinio, eksperimentinio pobūdžio projektų entuziastų būrį, jai tenka pripažinti atlikėjų valios, pasirinkimo ir noro pabandyti ką nors kitokio prerogatyvą, pripažinti ir publikos lūkesčius, juo labiau ir kvarteto veiklos – ne vien tik kaip dvasios potroškio, bet ir kaip kasdienės profesinės egzistencijos – tolygaus pulso garantą.
Vis dėlto jubiliejinė Čiurlionio kvarteto programa buvo aukšto akademinio lygio ir priminė, kas yra šio ansamblio stiprybė. Juolab koncerto repertuaras buvo savaip ir simbolinis, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Pastarąją savaip rezonavo Igorio Stravinskio Trys pjesės styginių kvartetui – pirmąkart ansamblio pagriežtas kūrinys, parengtas specialiai šiam koncertui. Praeities atošvaita tapo Pirmasis Bélos Bartóko kvartetas – visi šeši šio kompozitoriaus kvartetai buvo parengti pirmajame veiklos dešimtmetyje, bendradarbiaujant su kompozitoriaus bičiuliu smuikininku Vilmosu Tátrai. Dabarties atgarsis – Roberto Schumanno Fortepijoninis kvintetas Es-dur, op. 44, – tai tarsi pastarųjų kelerių metų Čiurlionio kvarteto veiklos atspindys, kai ansambliui nekart teko įsitraukti į tarptautinius solistų konkursus, griežiant įvairius kvintetus, ypač fortepijoninius. Interpretuojant šį opusą pasitelktas ir užsienio pianistas, pirmąkart bendradarbiavęs su Čiurlionio kvartetu – latvis Vestardas Šimkus.
Kaip koncertą lydėjusią Čiurlionio kvarteto interpretacinio braižo idiomą norėtųsi išskirti darnią ansamblio intonaciją, raiškią frazę ir formos strategiją, pasireiškusią per tikras pilnavertes kulminacijas. Ypač norėtųsi stabtelėti prie kulminacijų – kurios radosi ten, kur ir turi būti, ir kurių buvo ne daugybė, bet tik tos tikrosios, pamatuotos formos požiūriu. Su tuo susijęs ir kvarteto garso balansas – nebuvo siekiama jo forsuoti, atiduoti vien emocijų globai. Kvartetas priminė, kokie turtingi ir prasmingi gali būti pusbalsiu ar patylomis išsakyti muzikinės minties klodai. O tam keturių žmonių ansamblis itin palankus.
Trys Igorio Stravinskio pjesės styginių kvartetui, pasak paties kompozitoriaus, pranašaujančios artėjantį jo neoklasicizmo periodą, koncerte pražydo labai skirtinga ir charakteringa artikuliacija. Tai tarsi grafikos lakštas, kuriame nedaug spalvų, bet gausu gestų, reljefų, skirtingo intensyvumo linijų, jų polifonijos. Nuo savotiško „popso“ pirmoje pjesėje („Petruškos“ atgarsiai) einama link fantastiškos judesių žaismės (beje, tai vienas iš retų Stravinskio kūrinių, įkvėptų konkretaus vaizdinio – tuo metu populiaraus šokančio klouno Mažojo Tičo („Little Tich“) plastikos), kol galop sustojama prie dainingosios ištarmės – kone sakralinio styginių giedojimo. Trumpą, bet techniškai ir žanriškai sudėtingą partitūrą Čiurlionio kvartetas interpretavo pasitelkęs pantomimos teatrališkumą, grafišką tikslumą bei stipriai „įkrautą“ juodą ir baltą gestikuliaciją.
Kažko panašaus prireikė dar ir Pirmajam B. Bartóko kvartetui. Tačiau čia retorika praturtėjo įvairiausiais spalvų ir atspalvių pustoniais. O svarbiausia – Čiurlionio kvartetas nepasidavė forsavimo pagundai ir klausytojus privertė išgirsti tyliai, bet aiškiai besidriekiantį ritmo, polifonijos, intonacijų savitumo grožį, o kai kur – tauriai skaidrias, beveik klasikines kadencijas. Šįkart vėl įsitikinome, kad B. Bartóko autentiškumas nenukopijuojamas, neturintis analogų.
Koncerto pabaigai – R. Schumanno meilės metų paliudijimas, žmonai pianistei Clarai Schumann skirtas Fortepijoninis kvintetas. Savo partiją atmintinai ir laisvai grojęs V. Šimkus šiame koncerte tapo tikruoju penktuoju ansamblio nariu (ne solistu!), tad ir jo muzikavimas rodė pašėlusiai pagavias styginių intonacijų arabeskas, vėliau tų intonacijų mainus kitų instrumentų partijose. Sūkuringos temų versmės, magiškos jų paslaptys, įtaigios rečitacijos, iškilmingi kontrapunktai, niuansuota koloristika ir kartu iš laisvės ir grožio pojūčio gimstančios improvizacijos. Sukurta tauri muzikos šventė.
