7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Saviti mūzų palytėtųjų pasauliai

III Vilniaus fortepijoninės muzikos festivaliui pasibaigus

 

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 45 (1059), 2013-12-06
Muzika
Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Visos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambinusios rečitalius „Mūzų palytėtos“ pianistės, kaip ir talentingi jaunosios kartos atstovai, ar festivalio pabaigos koncerte taip pat su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, grojusi Turkijos pažiba Giulsin Onay, džiugino gausiai susirinkusią publiką savitu muzikos girdėjimu, skirtingomis atlikimo mokyklomis.
 
Lapkričio 20 d. klausytojus jaudino viešnios iš Čilės Edithos Fischer brandžios ir meniškos solidžių praeities šedevrų traktuotės. Vyriausioji šio fortepijono festivalio dalyvė Edith Fischer gimė Čilės sostinėje Santjage, kur muzikos mokėsi pas savo motiną. E. Fischer prisimena: „Mano didysis mokytojas Claudio Arrau prisidėjo prie mano, kaip pianistės, brendimo. Jis nurodė niekada nieko nemėgdžioti, tapti brandžia muzike ieškant savojo kelio.“ Muzikė koncertuoja kaip solistė, kamerinės muzikos dalyvė, groja su žymiausiais pasaulio orkestrais, kritikų puikiai vertinamame fortepijoniniame duete su savo vyru, pianistu ir dirigentu Jorge Pepi-Alosu.
 
Vilniuje pianistė skambino Johanno Sebastiano Bacho Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll (BWV 903) ir Ludwigo van Beethoveno Variacijas A. Diabelli tema, op. 120. Neįprastai E. Fischer traktavo Bacho kūrinį – tarsi senoviniu instrumentu, neturinčiu plačios dinaminės skalės, be įtampos, muzikinės medžiagos plėtojimo. Ramiai, gražiai interpretuojamas polifoninis audinys skambėjo harmoningai, barokiniu stiliumi. Solidžiose, labai įvairiose Beethoveno variacijose pianistė atsiskleidė kaip nuoširdi, intelektuali, dvasinėmis vertybėmis besiremianti brandi menininkė. Tai buvo įtaigu, jaudino. Sužavėtai publikai prašant, E. Fischer pateikė kelis delikačiai ir jautriai atliktus Fryderyko Chopino ir Roberto Schumanno kūrinius.
 
Visai kitokio talento pianistė Guoda Gedvilaitė – lietuvaitė, gyvenanti ir besidarbuojanti Vokietijoje, Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje, – lapkričio 23 d. savo gausius gerbėjus džiugino veržliai ir jaunatviškai natūrai puikiai tinkančia programa. Pirmąją koncerto dalį pianistė „įrėmino“ Maurice’o Ravelio siuita „Taurūs ir sentimentalūs valsai“ ir „Pavana mirusiai infantei“ bei „Valsu“ (choreografinė poema orkestrui), o tarp jų G. Gedvilaitė įterpė Claros Schumann „Bolero stiliaus kaprisą“ iš ciklo „Quatre Pièces caractéristiques“, op. 5, „Polonezą“ iš ciklo „Soirées Musicales“, op. 6, ir Scherzo, op. 10. „Tauriuosius ir sentimentaliuosius valsus“ pianistė skambino labai kokybiškai, prisilaikydama kompozitoriaus nuorodų, kaip ir vėliau ramiai ir šaltokai traktuotą „Pavaną“. Tarsi džiugus pavasario viesulas koncerto pirmos dalies pabaigoje prašvilpė didysis „Valsas“. Retai atliekamos įspūdingos Claros Schumann pjesės buvo paskambintos su didžiuliu užsidegimu, labai ryškiai ir džiugiai.
 
Antroje koncerto dalyje vėl vyravo labai virtuoziškai, meistriškai, „blizgančiai“ G. Gedvilaitės traktuojami kūriniai: Alberto Ginasteros keturių dalių Sonata Nr. 1, op. 22, pačios pianistės aranžuoti du įspūdingi Astoro Piazzollos tango „Oblivion“ ir „Fuga y Misterio“, Sergejaus Rachmaninovo du Etiudai-paveikslai, op. 33, Nr. 2 c-moll ir Nr. 3 e-moll bei Fritzo Kreislerio–S. Rachmaninovo „Meilės džiaugsmas“ („Liebesfreud“). Išimtį sudarė Sonatos lėtoji dalis, dvi lėtos pjesės – labai šiltai ir nuoširdžiai paskambinta tango „Oblivion“ bei be įtampos traktuotas Etiudas-paveikslas e-moll. Džiugino pianistės išradingumas aranžuojant kūrinius – tiek A. Piazzollos pjesėse (pvz., „Fugoje y Misterio“, kurioje mušamuosius instrumentus imitavo spragsėjimas pirštais ar stuksenimas batelio kulniuku), tiek bisui maloniai traktuotoje Camille’o Saint-Saenso „Gulbėje“.
 
Stebino pianistės sugebėjimas labai kokybiškai, neblėstančiai džiugiai skambinti techniškai sudėtingiausius epizodus. Susidarė įspūdis, kad ji yra ilgiausių distancijų, gal net kelių maratonų iš eilės bėgikė, bėganti sprinto tempu ir nė kiek neprarandanti nei energijos, nei optimizmo. Lengvas, grakštus, bet kartu ir džiaugsmingas G. Gedvilaitės grojimas, skvarbi proto kontrolė hipnotizuoja. Antram bisui virtuozė žaismingai, žėrinčiai paskambino žavius amerikiečių kompozitoriaus Louiso Moreau Gottschalko „Suvenyrus iš Andalūzijos“.
 
Lapkričio 24 d. dieninis koncertas pavadinimu „Ateities vardai“ buvo skirtas jaunosios kartos atlikėjams, 2012 m. vykusio tarptautinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureatams. Jie muzikavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo jaunas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas Dainius Pavilionis, dėmesingai talkinęs solistams.
 
Pirmoje koncerto dalyje pasirodė smuikininkai. Gabi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė (prof. Jurgio Dvariono kl.) Rūta Mažolytė pavyzdingai, kokybiškai ir nuotaikingai pagriežė Sergejaus Prokofjevo Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 D-dur, op. 19. Publikos susižavėjimą sukėlė smulkutis, nedidelio ūgio daugelio tarptautinių konkursų (ir smuikininkų, ir pianistų) nugalėtojas Daniilas Bulajevas iš Rygos. Jis artistiškai, labai įsijautęs į visą muzikinę medžiagą, nuoširdžiai traktavo Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1 g-moll, op. 26.
 
Antroje koncerto dalyje skambino jaunoji Japonijos pianistė Yukine Kuroki (mokosi Showa Piano meno akademijoje, Fumiko Egu ir Seiko Ohtomo kl.). Ji virtuoziškai atliko C. Saint-Saenso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 g-moll, op. 22. Šįkart įspūdį gadino aštrus forte, garso forsavimas, per staigi ir per ryški frazuotė, nesuvokta prancūzų muzikos stilistika. Tikėkimės, kad ši ambicinga pianistė ateityje išaugs iš šių laikinų trūkumų.
 
Lapkričio 27 d. rečitalį surengė prestižinio Karalienės Elžbietos pianistų konkurso II premijos laureatė Plamena Mangova (Bulgarija, Belgija). Pianistė mokėsi Valstybinėje Bulgarijos P. Vladigerovo muzikos akademijoje Marinos Kapacinskajos fortepijono klasėje. Studijas tęsė aukštojoje Karalienės Sofijos muzikos mokykloje Madride, puikaus pianisto ir pedagogo Dmitrijaus Baškirovo klasėje. Ji yra daugelio tarptautinių konkursų nugalėtoja, koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse.
 
Koncerto pirmoje dalyje pianistė paskambino du jaunystėje kompozitorių sukurtus stambių formų kūrinius: Ludwigo van Beethoveno 10 variacijų Antonio Salieri dueto „La stessa, la stesissima“ tema B-dur (WoO 73) ir Johanneso Brahmso Sonatą Nr. 3 f-moll, op. 5. Jau nuo pat pirmos variacijų frazės tapo aišku, kad P. Mangova turi puikią precizišką techniką, gyvai reaguoja į muziką, frazuoja lanksčiai, rūpinasi garso kokybe. Variacijos buvo atliktos baroko stiliumi, lengvai, grakščiai ir tik paskutinėje variacijoje galima buvo užčiuopti paties Beethoveno dvasios atšvaitus.
 
J. Brahmso Sonatos traktuotėje išryškėjo būdingiausios pianistės interpretavimo raiškos priemonės, kurios buvo pastebimos ir vėliau, skambinant pjeses – pomėgis lyrinę ar ramiai tekančią muziką skambinti labai lėtai, įsiklausant į kiekvieną natą, palėtinant tempą frazių pabaigose ar „perėjimuose“ į kitą faktūrą, mėgautis tyliais skambesiais, aukšto ar sodriai žemo registro tembrais, o įtemptą ar dramatišką, greito judėjimo muziką atlikti labai entuziastingai. Žavėjo puiki smulkioji technika, aiškus teksto išsakymas pagal savo moteriškai lanksčią prigimtį.
 
Antroje koncerto dalyje buvo atliktas visas pluoštas įspūdingų pjesių. F. Chopino Etiudo cis-moll, op. 25, Nr. 7 ir Baladės Nr. 1 g-moll, op. 23, traktuotėse vyravo trapūs, tarsi „tirpstantys“ skambesiai, vis lėtėjantis muzikos judėjimas. Panašiai nuskambėjo Ferenco Liszto „Petrarcos sonetas“ iš ciklo fortepijonui „Klajonių metai“ (nors čia stebino keistas frazavimas nuo pirmos ryžtingai traktuojamos natos ir šaltoka atmosfera) bei „Mefisto valsas“ Nr. 1 (S.514). Nuolatiniai lėtinimai „nesulydė“ kūrinių formos.
 
Isaaco Albénizo „Evocación“ iš siuitos fortepijonui „Iberija“ muzika tekėjo tyliai ir tarsi ant išnykimo ribos, o Alberto Ginasteros pirmas ir trečias šokiai iš „Trijų argentinietiškų šokių“, op. 2, buvo atlikti labai greitai, garsiai, ugningai.
 
Sužavėtai publikai prašant P. Mangova paskambino vėl „beištirpstantį“, tačiau labai preciziškai atliktą, nuostabiai tembriškai nuspalvintą švelnų F. Chopino Noktiurną cis-moll ir triukšmingą, greitą Franzo Schuberto–F. Liszto dainą.
 
Lapkričio 30 d. „Festivalio pabaigos koncertas“ (visi koncertai buvo vienaip ar kitaip pavadinti) sukėlė daugiausiai diskusijų. Net profesionalai skirtingai vertino pianistės Giulsin Onay (Turkija, Didžioji Britanija) atliekamo Edvardo Griego Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16, kurį ji skambino su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, traktuotę.
 
Pianistė pradėjo mokytis skambinti fortepijonu Turkijoje, studijas tęsė Paryžiaus konservatorijoje, kurią baigė šešiolikos ir buvo įvertinta „Premier Prix du Piano“. Jos pedagogai – tai Nadia Boulanger, Pierre’as Sancanas ir Monique Haas. Pianistė koncertavo beveik septyniasdešimtyje pasaulio šalių. 2007 m. ji buvo apdovanota Lenkijos valstybiniu medaliu už išskirtines F. Chopino kūrybos interpretacijas. Nemažai kompozitorių šiai atlikėjai skiria savo kūrinius. A.A. Saygunas, kurio muziką ji nuolat įtraukia į savo programas, dedikavo G. Onay savo Antrąjį fortepijoninį koncertą. Beje, pianistė jau yra koncertavusi Lietuvoje su Ankaros simfoniniu orkestru.
 
Publikos meilę, o profesionalų prieštaringas nuomones sukėlusi E. Griego muzikos interpretacija nuskambėjo antroje koncerto dalyje. Pirmoje orkestras, paklusęs talentingo dirigento R. Šerveniko įtaigai, labai nuotaikingai, švariai, su ryškiais dinaminiais kontrastais pagriežė nuostabaus grožio lyrinę Felixo Mendelssohno Simfoniją Nr. 3 a-moll, op. 56 („Škotiškoji“). Buvo gera sekti skaidriai ir lengvai skambančią muziką, kurią paįvairindavo dramatiškos kulminacijos. Gaila tik, jog variniai pučiamieji instrumentai kartais skleidė ne visai suderintus garsus.
 
Visai kitaip ėmė skambėti orkestras antroje koncerto dalyje, kai savo E. Griego muzikos pajautą pateikė G. Onay: salė „paskendo“ jautrios meilės „debesėlyje“. Nuostabą kėlė ir dirigento tolerancija solistės norams muzikuoti perdėm švelnių jausmų pasaulyje. Koncerto traktuotėje nesijautė Norvegijos krioklių šniokštimo, sraunių kalnų upelių čiurlenimo, saulėje sublizgančių ledukų ar stiprių gilių jausmų kulminacijose. Vyravo „muilo operos“ ar seno indiško filmo jautrių meilės scenų atmosfera, matyt, kaitinusi šiuos žanrus mėgstančius žmones. Įspūdį stiprino ir viso kūno judėjimas, reaguojant į muzikos tėkmę, bei efektingų pasažų pabaigose plačiai ir laisvai išmetamos aukštyn abi rankos.
 
Prie atlikimo manieros, kai „virpinama“ kiekviena nata ir pristabdoma prieš ilgesnius garsus, dar labiau juos „sušildant“, kur kas labiau tiko bisui paskambintas F. Chopino Noktiurnas fis-moll, op. 48, Nr. 2. Po to smagiai greitai ir kokybiškai buvo atlikta nedidelė pjesė. Įdomu, kad bisams po F. Chopino Noktiurną ir greitą kūrinį pasirinko ir kitos rečitalių atlikėjos.
 
Informatyvus šių metų „moterų“ festivalis, puoselėjamas Mūzos Rubackytės, supažindinęs klausytojus su skirtingomis atlikėjomis (tik „Ateities vardų“ koncerte smuiku griežė vienintelis berniukas, jauniausias šventės dalyvis), baigėsi. Koks bus kitas? Tikėkimės, ne mažiau įdomus.

 

Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Editha Fischer. D. Matvejevo nuotr.
Giulsin Onay ir Robertas Šervenikas D. Matvejevo nuotr.
Giulsin Onay ir Robertas Šervenikas D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Guoda Gedvilaitė. D. Matvejevo nuotr.
Plamena Mangova. D. Matvejevo nuotr.
Plamena Mangova. D. Matvejevo nuotr.