Savo vandenyno kapitonas

Lygiai dešimtmetis, kai 2003 m. mus paliko žinomas muzikas, birbynininkas Antanas Smolskus. Jo energija trykštančią asmenybę, originalumą ir šmaikštumą pamena visi jį pažinojusieji, o jo scenos žavesį, išskirtinį instrumento garsą – dar platesnis jo talento gerbėjų būrys. Ilgiausiai su maestro buvo jo mokiniai, vėliau tapę kolegomis, pasukę įvairiais profesiniais keliais, tačiau visą gyvenimą jaučiantys savo mokytojo įtaką ir iki šiol bandantys atspėti jo neeilinės asmenybės paslaptį. Vieną pirmųjų Antano Smolskaus mokinių Vaidą Mikutavičių kalbina Laimutė Ligeikaitė.

 

Kai sovietiniais laikais studijavau, muzika ir visa kultūra buvo ideologijos dalis, tad jautėsi ir atitinkamas požiūris, ir finansavimas. O „liaudininkų kasta“ buvo truputį privilegijuota. Tuomet veikė gal koks 40 dainų ir šokių ansamblių su šokėjais, orkestrais ir chorais. Buvo nemažai liaudies muzikos specialistų, juos valdžia pamalonindavo, „paglostydavo“. Netgi smuikininkai ar pianistai pavydėdavo liaudininkams, nes jie dažnai dalyvaudavo renginiuose, netgi užsienyje „reprezentuodami Lietuvą“.

 

Reiktų pagalvoti apskritai, ko einama „į muzikantus“? Juk neapseinama be scenos magijos ir tam tikro savęs realizavimo poreikio. O kodėl renkamasi birbynė? Dažnai birbynės pasirinkimas buvo atsitiktinis, kažkokių aplinkybių sutapimas, arba, jei nepatenki į kito instrumento klasę, tai pasiūlo pabandyti čia. Net ir Antanas Smolskus, man rodos, taip atėjo. Mokėsi groti akordeonu Alytaus muzikos mokykloje, o Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje jau grojo birbyne.

 

Apie 1995-uosius pradėjau kitą veiklą. Menininkai tais metais savotiškai sutriko. Gerai atsimenu, kai 1993 m. buvo rengiama „eksperimentinė“ moksleivių dainų šventė. Tada, tiesą sakant, pinigų valstybėje tiesiog nebuvo. Kaip tą dainų šventę surengti? Tada mane susirado Liaudies kultūros centras ir prikalbino pagroti, padiriguoti ir pavadovauti skudutininkų grupei, o paklaustas, koks turėtų būti honoraras, net nežinojau, ko prašyti. Visi muzikantai išgyveno lūžio periodą.

 

Liaudininkai buvo pakibę „tarp dangaus ir žemės“, neapsisprendę, kaip, beje, ir iki šiol: kas jie yra, kodėl jie yra? Kas yra jų instrumentas? Kas yra liaudies muzika? Ką liaudies muzika reiškia liaudies instrumentų katedroje? Kodėl yra liaudininkai ir yra folkloristai? Vienu metu jie tarpusavyje net nesikalbėjo, nes kai kam atrodė, kad liaudies instrumentai – tai blogis, o gėris tik sutartinės ir pan. Kažkas net pareiškė, jog tas ištobulintas kankles ir birbynes reikia sukrauti Lukiškių aikštėje ir viešai sudeginti.

 

Tam tikra trintis tarp muzikantų buvo, yra ir bus: visi žinome apie orkestrų, ansamblių subyrėjimus, kolektyvų „išsidraskymus“ ir t.t. Panašiame „jovale“, kaip ir visi muzikantai, buvo priverstas dalyvauti ir Smolskus. Kita vertus, jam labiausiai rūpėjo liaudies muzikos ir jo instrumento statusas.

 

Prisiminkime Valstybinį liaudies dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, kuriam vadovavo Jonas Švedas. Jis, beje, buvo puikus muzikantas, obojininkas, geras liaudies muzikos specialistas, turėjo didelį muzikinių žinių bagažą. Švedas subūrė gerą kolektyvą. Ir žmonės į „Lietuvą“ sudėjo savo meninius lietuviškumo, tautiškumo (kaip tuo metu tai įsivaizdavo) lūkesčius. Kadangi ansambliui reikėjo muzikantų, Valstybinėje konservatorijoje buvo įsteigta Liaudies instrumentų katedra. Taigi, atsirado iššūkis – kaip liaudies instrumentus perkelti į profesionalią sceną. Šis rebusas, manau, iki šiol nėra išspręstas.

 

Smolskus kažkuriuo momentu pajuto, kad su tais liaudies instrumentais kažkas ne taip. Ir štai kur yra vienas iš svarbiausių Smolskaus nuopelnų: jis savo instrumentą – birbynę – pakėlė į lygiavertį kitiems klasikiniams instrumentams statusą. Be jokių nuolaidų, kad tai liaudiškas instrumentas.

 

Buvo nemažai puikių birbynininkų, bet jų grojimo maniera apsiribojo tuo vadinamuoju „liaudišku“ stiliumi. Grojimo technikos prasme Smolskus birbynę prilygino obojui, klarnetui. Drįsčiau pasakyti, jog savotiškas „liaudininko“ nepilnavertiškumo jausmas šalia „klasikinių“ atlikėjų Smolskų skatino ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš to riboto rato, o toks požiūris dažnai nesutapo su kai kurių jo kolegų požiūriu. Kažkuria prasme Smolskus oponavo ir tam pačiam „Lietuvos“ ansambliui, jų grojimo manierai, gyvenimui tarsi užsidarius.

 

Ryškus lūžis įvyko jam studijuojant tuometinės Leningrado konservatorijos aspirantūroje. Tada Smolskus pamatė, jog niekam neįdomu, kad groji su tuo pagaliuku. Niekas neatsižvelgs, ar tas instrumentas liaudiškas, ar klasikinis – grojimas turi būti aukščiausio meistriškumo lygio. Smolskaus aspirantūros vadovas Pavelas Suchanovas, jau tuomet labai garbaus amžiaus profesorius, dar grojęs Marijos teatre (pas jį, beje, mokėsi ir žymus mūsų klarnetininkas Algirdas Budrys), gerokai praplėtė jo mąstymą.

 

Pasijuto kai kurie nauji Smolskaus grojimo technikos dalykai, darbo su garsu rezultatai. Smolskus suprato, jog birbynės privalumas yra pats garsas, to instrumento šiluma. O instrumento netobulumas priverčia muzikantą „atidirbti“ už tai. Turėjo praeiti keleri metai, kol aš ir pats tai supratau. O kad galėtum kompensuoti instrumento netobulumą, turi pats smarkiai tobulėti, augti. Smolskus buvo labai reiklus derinimo, intonavimo dalykams – ir pats grodamas, ir mus mokydamas. Jis labai daug padarė tobulindamas grojimo techniką. Buvo ne teoretikas, o praktikas – tiesiog ėjo ir darė.

 

Grodavome įvairų repertuarą, žinoma, ir haidnus, mocartus, vivaldžius per egzaminus turėjome atsiskaityti. Grojome ir lietuvišką muziką, ir romantikus. Ypač gražiai skambėjo kūriniai su kitų tautų nacionaliniu koloritu. Kita vertus, liaudininkai priversti būti multiinstrumentininkais. O čia atsiranda pavojus pasiklysti.

 

Repertuarą, žinoma, mums parinkdavo dėstytojas. Buvo populiaru groti Eduardo Balsio „Andante cantabile“, Balio Dvariono „Prie ežerėlio“ (Dvarionas esą yra pasakęs, kad birbyne geriau skamba nei smuiku), Jurgio Juozapaičio Sonatą. Tai kūriniai, kurie tikrai gražiai skambėdavo atliekami birbyne. Bet Smolskus vis tiek ieškojo iššūkių, pavyzdžiui, virtuozinių kūrinių iš klarneto repertuaro. Mes buvome savotiška jo kūrybinė laboratorija. Daug grojome ansamblių (duetai, trio, kvartetai), repertuare – Bela Bartokas, Benjaminas Brittenas, šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai. Kartu ieškojome maksimaliai techniškai švarios išraiškos, Smolskus ypač rimtą dėmesį kreipė ir į muzikinės minties perteikimą, stilių.

 

Smolskus pajuto, kad per mokinius gali išreikšti savo siekius, kartu eksperimentuoti. Pavyzdžiui, pirmasis jo mokinys, nuo pat pradžių išmokytas groti birbyne, yra dabar žinomas birbynininkas Kastytis Mikiška, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Smolskus labai džiaugėsi savo studentų pasiekimais.

 

Kai studijavau, Smolskus buvo dar jaunas ir pats ieškantis pedagogas. Mums visiems augti reikėjo iš niekur. Jis mokė viską išbandyti ir suvokti pačiam. Studijos pas Smolskų išsiskyrė tokiu paradoksu: pasieksi dėstytojo norimą rezultatą darydamas ne vien tai, ko iš tavęs reikalauja. O tai reiškia, jog pats turėjai prieiti prie to, ko jis reikalavo... Ir dar: turi padaryti viską iki galo, be jokių išlygų. Mums yra pasakęs: „Jūs turite būti fanatikais“, „Neklausinėkite, kodėl, už kiek. Eikite ir darykite.“

 

Jis ieškojo sąsajų su kitais atlikėjais kaip išėjimo iš to siauro savo instrumento ratelio. Nekentė provincialumo blogąja prasme. Jį žlugdė požiūris – „ai, čia tie liaudininkai...“, jo ambicijos buvo užgautos ir jis viską norėjo padaryti net geriau už kitus. Nėjo į kompromisus.

 

Dabar manau, jog Smolskus siekė muzikuoti netgi su stipresniais už save, kad tai būtų tikras iššūkis. Grojo ir su Lietuvos kameriniu orkestru, ir su simfoniniais orkestrais, „Trimitu“, su labai žinomais atlikėjais, pavyzdžiui, saksofonininku Petru Vyšniausku (yra sukurtas videofilmas „Birbynė ir saksofonas“), užsienio muzikantais (įamžintas 1990 m. filme „Lietuvių birbynė ir armėnų dudukas“), su Lenkijos Baltstogės simfoniniu orkestru bei kitais. Smolskus labai džiaugėsi grodamas gastrolėse, kur galėdavo atsiplėšti nuo to jam įgrisusio provincialumo. Jis visą laiką siekė maksimalaus tobulumo.

 

Pirmiausia liaudininkus jis privertė pamąstyti, koks yra muzikanto santykis su savo profesija, su scena, su publika. Ne paslaptis, jog liaudininkai vis tiek laikomi tarsi taikomaisiais muzikantais. Jei reikia kokį medalį įteikti, tai tautiniais rūbais apsirėdę tegul pastovi, gražiai ką nors šurmulyje pagroja, ir misija baigta. Smolskus labai nenorėjo būti tokiu „dvaro muzikantu“. Bet pasitaikydavo visko. Vienu metu jis vadovavo medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio „Rūta“ instrumentų grupei. Pasitaikydavo, kad reikėdavo groti ir labai lengvą repertuarą, ir įvairiomis progomis, bet jis stengėsi, kad būtų grojama kiek įmanoma gerai, giliai, suteikdavo „profesinio skonio“. Labai gerbė sceną, publiką. Kartą ir aš gavau pylos. Per egzaminą pavasarį buvo šilta, aš švarką šalin ir grojau tik su marškiniais. Po egzamino Smolskus pirmiausiai ne apie grojimą kalbėjo, o papriekaištavo, kaip drįsau pasirodyti be švarko, netvarkingas išeiti į sceną. Nuolat skiepijo pagarbą scenai.

 

Jam pačiam nebuvo lengva lipti į sceną, labai jaudinosi. Pasitaikydavo, kad ne viskas pavykdavo. Tada sakydavo, „daktarai savo klaidas slepia po velėna, o artistai neša į sceną“.

 

Už to gyvo humoro, už to prašmatnumo vis dėlto slėpėsi paprastas, jautrus, dažnai sutrikęs žmogus. Juk išeiti į sceną ir visada pasirodyti tik pačiam geriausiam, šauniausiam – užsikraunama didžiulė našta ir atsakomybė. Tu jau nebegali groti kaip kiti ir juolab prasčiau. Bet mes, mokiniai, to nežinojome ir žiūrėjome į tą jo „blizgesį“ kaip į idealą.

 

Galbūt nepasitenkinimo tuo liaudininkų nepilnavertiškumu atšvaitai jautėsi. Jis troško būti lygus su lygiais, būti tarp elitinių muzikantų. Tie elitiniai muzikantai, pavyzdžiui, a. a. Raimundas Katilius, – labai jautrūs žmonės, jie mielai padės, o ne žlugdys. Bet į savo „kastą“ jie priėmė tik sau lygius, tiek pat talentingus. O liaudininkai visą laiką turėjo įrodinėti esą lygiaverčiai. Ir iki šiol įrodinėja.

 

Smolskus sugebėjo iššokti iš savo terpės. Ir ne vienu šuoliu, ne dviem, o gerokai aukščiau. Jis užkėlė kartelę labai aukštai, ir mes, mokiniai, manėme, kad pasistengę būsime kaip Smolskus. Ne. Tu turi siekti dar toliau. Dabar yra nuostabių muzikantų, bet ambicijų iššokti dar toliau nematau.

 

Tuomet Smolskus sugebėjo įgyvendinti vieną labai svarbų dalyką: kaip dabar patartų rinkodaros specialistai, ne kariauti dėl rinkos, o susikurti savo. Muzikoje tai yra vienintelis ir tikras kelias – susikurti savo vandenyną ir jame plaukioti iškėlus bures. Smolskus, galbūt to nė nesuprasdamas, sukūrė savo vandenyną. Jis grojo su elitiniais muzikantais, jį gerbė kompozitoriai. Šiandieniniai atlikėjai, atrodo, „kariauja dėl rinkos“.

 

Mes ilgą laiką gyvenome už geležinės uždangos ir tuomet vienas iš muzikanto tikslų buvo „išsikovoti išvažiavimą į užsienį“. Smolskus tai sugebėjo. Jis mėgo pasakoti įspūdžius iš kelionių. Papasakojo ir skaudų įvykį, kai jie 1978 m. su kolektyvu gastroliavo, rodos, Norvegijoje. Tuo metu į Afganistaną buvo įvesta sovietinė kariuomenė. Muzikantus, kaip „Russian“, išvarė iš šalies, atšaukė gastroles. Priklausomybė tai sistemai labai jį žeidė, kaip ir kitus mūsų menininkus. Tai taip pat sudarė dalį asmenybės tragizmo. Smolskus iš užsienio atsivežė svajonę, jog galima gyventi kitaip, „kaip žmogui“.

 

Paskui, jau laisvės metais, Smolskus koncertavo ir Pietų Amerikoje, ir Japonijoje, ir Australijoje, ir Naujojoje Zelandijoje, ir JAV, neminint Europos šalių. Iš Japonijos grįžęs pasakojo: „Įsivaizduoji, ten net taksistai su baltom pirštinėm važinėja!“ Prisiminė, jog kai lankėsi automobilių parodoje, „ten stiklinė vandens ant kapoto padėta ir net nevibruoja, kai variklis veikia!“ Jis mėgo tobulus dalykus: tobulą garsą (buvo atsivežęs brangią ir tiems laikams labai kokybišką muzikinį centrą), žavėjosi užsienio grupėmis (ir roko taip pat), kurios pasiekia tobulą derėjimą, garso kokybę. Jis visuomet siekė tobulumo, grožio, estetikos.

 

Kita vertus, tas sovietinių laikų nepriteklius, tas „negalima“ jį tiesiog stimuliavo, tada jam rūpėjo išsišokti, būti kitokiam. O kai atsivėrė laisvė, tapo „viskas galima“, buvo sunku ir pilnas sales pritraukti, ir finansavimas sumenko, ir muzikanto specialybė tapo neperspektyvi. Nežinau, mes tuo laiku jau mažiau bendravome, bet manau, tas chaosas jį taip pat slėgė.

 

Taip, jis buvo tikras perfekcionistas. Gal tai jį ir „sudegino“? Nors turėjo daug draugų, ir ne vien muzikų, o ir politikų, kitų sričių menininkų, mokėjo džiaugtis kompanija, buvo ryški asmenybė, jis vis dėlto liko vienišas. Tai mano asmeninė nuomonė. Man atrodo, kad už to prašmatnumo slypėjo vienišumas.

 

Tačiau mus, jo mokinius, tas ilgas ir įdomus kelias, nueitas su juo kartu (aš dažnai ir dabar su juo mintyse pasitariu), užaugino, suformavo ir padarė mums didžiulę įtaką.