7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prisiminimų ir muzikos polifonija

Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos klavesino muzikos rečitalis

 

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 44 (1058), 2013-11-29
Muzika
Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.
Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.
Pastarasis Prahos Mūzų menų akademijos profesorės Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos klavesino muzikos koncertas Vilniuje (lapkričio 17 d. Taikomosios dailės muziejuje) buvo proginis – skirtas Mamos, lietuvių literatūros ir švietimo istorijos tyrinėtojos, pedagogės, Lietuvos švietimo koncepcijos kūrėjos Meilės Lukšienės metams. Tačiau buvo neeilinis ir savo muzikine programa. Ir tai, ko gero, tapo labai svarbia dingstimi pamąstyti apie „dar vieną“ proginių vakarų variantą, kurį visą šįkart sukomponavo rečitalio autorė. Kodėl pasirodė tokia patraukli ir neįprasta vakaro kompozicija? Pirmiausia dėl to, kad sujungdama žodį, asmeniškus prisiminimus ir muziką, Giedrė Lukšaitė-Mrázková ir vienoje, ir kitoje raiškos sferoje nedarė nuolaidų nei sau, nei sumanytam vakaro žanrui. O ir prisiminimų mintys, kad ir asmeniškos, išdėstytos labai apgalvotai, mezgė ryšį su tauria muzikos programa – tiesiogiai ar tik iš tolo. Muzikuojantys namai, muzikuojantys kaimynai, jų vaikai, vaikiški žaidimai, neapeinantys muzikos inspiracijų. Vienu svarbiausių Meilės Lukšienės dvasios interesų ir buvęs muzikos menas, visą gyvenimą ėjęs greta. Ji pati buvo išmintinga muzikos vertintoja, neblogai skambino fortepijonu, kurio garsai formavo jos vaikų reikmes. Meilė Lukšienė jautė nuostabią atgaivą skambinti fortepijonu keturiomis rankomis Franzo Schuberto, Liudwigo van Beethoveno ar kitų simfonijas, turėjo prijaučiančią šio muzikavimo bičiulę, partnerę – Giedrę Žmuidzinavičiūtę-Gučienę.

 

Šie Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos prisiminimai (jų – nei per daug, nei per mažai) dėliojosi pagrečiui su rimta rečitalio programa, nestokojančia svarbių muzikinės praeities atodangų. Regis, dabar atlikėjos žvilgsnis ilgiau yra stabtelėjęs prie čekų ankstyvojo klasicizmo atstovų kūrybos: Leopoldo Koželuho, Jiři Antoníno Bendos, Josefo Antonino Štěpano. Klavesinininkė yra įrašiusi nemažai jų muzikos ir nuolat jaučia poreikį įvairiais būdais tą muziką skleisti. Malonu, kad ši muzika jau tapo pažįstama ir mūsų publikai.
 
Yra atlikėjų, kurie ilgainiui suranda savo repertuarą, savąjį instrumentą, ir visa tai savaip brandina jų asmenybę, tampa jų savastimi. Dabar tarsi ir nesuabejotum, kad Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos kelias galėtų klostytis be klavesino. Šio instrumento artikuliacija, faktūros spindesys ir perregimumas, tembro erdvė – tai toji terpė, kuri skatina Giedrę Lukšaitę-Mrázkovą nuosekliai ieškoti savojo komentaro klavesinu atliekamai muzikai, savojo ištarmių derinio, savosios atlikimo paslapties.
Kaip tik tai individualiu žymeniu ir paženklino rečitalyje skambėjusius čekų kompozitorių opusus, be kita ko, ir Johanno Sebastiano Bacho tris Preliudus ir fugas iš GTK II tomo, Wolfgango Amadeus Mozarto ankstyvąją ketvirtąją Sonatą. Kitaip nei fortepijonas, klavesinas lyg ir neleidžia įsiaudrinti, atvirauti, mėgautis plačios dinaminės skalės palete. Visa čia susitelkia retorinėje būsenos ar minties ištarmėje, tempų proporcijose ar tiesiog skonio ir proto valdomoje fantazijoje, kuriai ir lemta rasti adekvačią muzikinės artikuliacijos formą. Tad penkių kompozitorių kūryba rečitalyje atsivėrė kaip skirtingi muzikiniai pasauliai, savaip keliaujantys iš baroko į klasicizmą ar šių stilių sankirtos briaunomis. Meditatyvia raiška apgaubta J.S. Bacho Preliudų ir fugų grandinė, nepaisant gyvų tempų, tolygiai pulsuojančios ritminės polifonijos tėkmės, švytėjo įvairialypės darnos atošvaitais. Atlikėja pasakojo, kad ieškodama muzikinių vaizdinių, charakterių šio kompozitoriaus fugų temoms, dažniausiai remiasi liuteroniškojo choralo pavyzdžiais. Ko gero, tarp jų surastos intonacinės sąšaukos, kaip ir atitinkamų tonacijų individualumas, ir lėmė tą nematomą, bet nujaučiamą naratyvą, kurio gyvybė įkvėpė vis kitokius fugų vaizdinius, jiems rezonuojančius kūrybingus klavesinininkės komentarus.
 
Rečitalio repertuaru Giedrė Lukšaitė-Mrázková, regis, sykiu norėjo pasidalyti ankstyvojo klasicizmo dvasios pasaulio grožiu – kaip skirtingai jis skleidžiasi, ataustas dar glūdinčiais joje baroko šešėliais ar pražystantis skaidriai paprastomis faktūromis, kaip jis vėliau jau stiebiasi link jausmingos, ekspresyvios raiškos, pranašaujančios romantizmo preambulę. Istorinių instrumentų ir jų muzikos savitumą giliai išstudijavusi atlikėja sukūrė stulbinamos įvairovės paletę. Kruopščiai išpuoselėtas dainingasis pradas formavo L. Koželuho Sonatos e-moll, op. 13, Nr. 3 ciklą, sąmojis ir pastabumas – W.A. Mozarto ketvirtąją sonatą, teatrališkoji raiška ženklino J.A. Bendos trijų dalių Sonatą Nr. 9. Subtiliu baroko ir klasicizmo, klavesino ir fortepijono stilių dialogu atsivėrė turtinga, neseniai iš naujo atgimusi garsaus Vienos kompozitoriaus J.A. Štěpano kūryba.
 
Rečitalyje vyraujanti čekų kompozitorių kūryba antrino dar vienam svarbiam įvykiui. Lapkričio 14 d. Čekijos Respublikos ambasadoje buvo apdovanoti Čiurlionio fondo nominuoti metų šviesuoliai už didelį įnašą puoselėjant ir turtinant Lietuvos ir Čekijos ryšius. Tarp jų – Giedrė Lukšaitė-Mrázková, istorikai Dalia Bukelevičiūtė ir Lubošas Švecas, verslininkas Vladislovas Petraškevičius.

 

Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.
Meilė Lukšienė (sėdi), dukra Ingė Lukšaitė (kairėje), sūnus Rimtis Lukša ir dukra Giedrė Lukšaitė- Mrazkova. E. Tervidytės nuotr.