7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skauda, kai negali kurti

Kompozitorių Lauryną Vakarį Lopą kalbina Vaida Urbietytė

 

Vaida Urbietytė Urmonienė
Nr. 45 (1059), 2013-12-06
Muzika
Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pasikalbėti su kompozitoriumi, dirigentu ir pedagogu Laurynu Vakariu Lopu susitikome ne šiaip sau. Šiais metais maestro švenčia 45-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejų, kurio proga jau buvo surengti du koncertai, netrukus laukia ir trečiasis. Per kūrybinius metus būta visko: ieškojimų, atradimų, paklydimų, siekių, nusivylimų. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs su muzika, kompozitorius kitokio jo jau neįsivaizduoja. Kodėl L.V. Lopas nepasuko kitu keliu ir kas išgyventa šiame – apie tai su kompozitoriumi kalbasi Vaida Urbietytė. 
 
Kad ir koks būtų įprastas klausimas, vis dėlto įdomu sužinoti, kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias.
Prasidėjo kaip ir kiekvienam jaunam bernui – nuo meilės. Kai nelabai drąsu prisipažinti, kad myli, pats geriausias būdas tai padaryti yra per dainą. Jau nuo romantikų laikų taip, nuo Schuberto, Schumanno ir kitų. Ir mano atvejis buvo panašus – parašiau dainą apie meilę be atsako.
 
Aš visai nežadėjau būti muzikantu. Buvo daug kitų minčių. Labai norėjau studijuoti architektūrą, bet supratau, kad ten neįstosiu, tada galvojau rinktis statybų studijas. Vis dėlto mano „dainuška“ tuo metu jau buvo parašyta, aplinka, kurioje augau, buvo apsupta muzikos, mano tėvelis buvo ilgametis muzikos profesorius, „dėdės, tetos“ (tėvelio kolegos ir draugai)  – visi muzikantai. Būtų buvę sunku pasukti kitur.
 
Vieną dieną sutikau kompozitorių Benjaminą Gorbulskį ir paprašiau jo suinstrumentuoti mano sukurtą dainelę. Jis man pasiūlė susirasti ansamblį „Oktava“, jo vadovas Mindaugas Tamošiūnas man tą dainą suinstrumentuotų. Susiradau tą ansamblį, Tamošiūnas greitai suinstrumentavo ir Kauno halėje, festivalyje „Gintarinė triūba“ (dabar jis jau nevyksta), kūrinys buvo atliktas. Dainavo to meto publikos numylėtinis Vytautas Petrušonis. Tiesą man tada pasakė Tamošiūnas, kad išgirdęs savo kūrinio atlikimą nebegalėsiu gyventi be kūrybos. Taip ir buvo. Apsisprendžiau.
 
Su statyba man nieko neišėjo, vyko ilgi debatai su tėčiu, ką daryti toliau. Kalbėjome apie kompoziciją. Bet kokia gali būti kompozicija, kai aš gyvenime nebuvau laikęs harmonijos vadovėlio? Per šiek tiek daugiau nei mėnesį turėjau išmokti visą kursą, kuris buvo reikalingas stojant. Laikiau egzaminus į choro dirigavimą. Gavau aukščiausius balus. Tiesa, turėjau ir vieną labai negražų balą, kurį parašė tėtis, bet aš tuo metu net neįtariau, kad jis bus komisijoje ir paklaus manęs to paties, ko aš jo klausiau vakare prieš egzaminą.
 
Nuolat kirbėjo mintis stoti į kompoziciją ir, pabaigęs choro dirigavimo trečią kursą, pabandžiau stoti. Grįžęs po kariuomenės (tada metus turėjome tarnauti) įstojau. Beje, jubiliejiniame koncerte skambėjo mano „Trys alegorinės pjesės“ (Sonata). Tai su šia sonata aš stojau į kompoziciją. O vargonininkas Gediminas Kviklys pabaigė akademiją su šiuo kūriniu.
 
Patekau pas profesorių Eduardą Balsį. Mano mokslai truko dešimt metų. Su pertraukomis, žinoma, išeidavau atostogų, nes buvo labai didelis krūvis. Tuo metu jau dėsčiau Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir dar buvau kolektyvo vadovas. Jeigu ne profesorius Balsys, nebūčiau pabaigęs studijų. Jis visad manęs paklausdavo: „Vakari, tu grįši? Tu privalai.“ Aš jo paklausiau. Grįžau. Jis man visuomet buvo kelrodė žvaigždė. Kai jo absolventai kūrėme bendrą kūrinį profesoriaus jubiliejui, aš tada pasiūliau rašyti jo raidžių inicialais. Tai buvo padėka profesoriui. Man jo žodžio visada trūksta. Dabar tokio autoriteto nebeturime.
 
Koks buvo pirmasis Jūsų kūrinys, sulaukęs didelio pasisekimo?
Šeštadieniais ir sekmadieniais grodavau Kauno technikos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto šokiuose, tuo metu labai norėjome suburti grupę, tokią kaip „The Beatles“. Susiradom šiokius tokius instrumentus, reikėjo dar vargonėlių, bet tuo metu svarbiausias man atrodė klausimas, kaip sugalvoti įmantrų grupės pavadinimą. Labai apsidžiaugiau staiga sugalvojęs – „Keturi vėjai“. Nieko tuo metu nebuvau girdėjęs apie keturvėjininkus literatūroje, nežinojau apie jų veiklą ir idėjas. Maniau, kad „Keturi vėjai“ bus labai tinkamas pavadinimas, nes galėsime groti visokiausią skirtingų stilių muziką, o pavadinimas apsaugos nuo tų, kurie norės mus kritikuoti. Sugalvojęs pavadinimą, pradėjau ieškoti dainos, kurią galėtume atlikti. Tada ir parašiau savo žymiąją dainą „Pūtė vėjas“, su kuria Irena Miščiukaitė laimėjo pirmą vietą konkurse „Vilniaus bokštai“ (tais 1968 metais vyko pirmasis).
 
Tai Jūsų išplėtota liaudies daina. Ar jau nuo tada pajutote stiprų ryšį su liaudies kūryba?
Taip, po šiai dienai leidžiu sau įlįsti į tuos lietuvių liaudies lobius ir pasinaudoti jais. Jie mane įkvepia. Kita vertus, padeda nesuvienodėti, netapti kosmopolitu. Daug kas gali sakyti, jog tai nesąmonė, bet vis dėlto, kur mūsų atpažinimas, kur kitoniškumas? Jo jau nelieka. Todėl dažnai sakau, kad per anksti išėjo mūsų profesorius Eduardas Balsys, kuris mokinius ugdė būti lietuviais. Dabar visos „vadelės“ paleistos, kaip nori, taip ir daryk. Yra kompozitorių, kurie rašo savitą muziką, yra pripažinti, o jų kūryboje dar yra išlikę to vidinio tautiškumo, lietuviškumo. Bet yra ir labai atitolusių, nors jie pripažinti ir apdovanoti. Kažkaip lobio ieškoma kitur, kitomis priemonėmis. Žinoma, taip greičiau integruojamasi į bendrą pasaulinį kontekstą. Bet be tautiškumo labai greitai ten ištirpstame.
 
Jūsų kūrybinė paletė itin plati. Esate sukūręs simfoninių, kamerinių instrumentinių, vokalinių kūrinių, taip pat muzikos teatrui, nemažai estradinių dainų ir daug muzikos vaikams. Kodėl yra tokia įvairovė?
Iš pradžių, kaip ir visiems jauniems kūrėjams, populiariausias žanras buvo estrada, bet tuo metu tai buvo ir savotiškas finansinis prisidūrimas. Vykdavo rimtos perklausos, būdavo atliekami kūriniai, juos vėliau įsigydavo Radijo ir televizijos komitetas ir kažkiek už juos sumokėdavo. Mano pirmasis kostiumas (iš Vokietijos Demokratinės Respublikos) buvo nusipirktas už pirmąjį honorarą. Tada buvau tikras kavalierius.
 
Po to, žinoma, susižavėjau serijine muzika. Lindau naktį į Kompozicijos katedros spintą pavartyti Schönbergo vadovėlį, nes tai buvo uždraustas vaisius, bet juk taip dar įdomiau. O kūrybos įvairovė yra todėl, kad gaunami užsakymai labai įvairūs: skirtingoms instrumentų, atlikėjų sudėtims, dar yra draugystė su įvairiais atlikėjais, pradedant estradininkais. Man labai svarbūs ryšiai su visomis muzikos rūšimis – estrada, džiazu, liaudies muzika.
 
Dėl kūrybos vaikams – mano abu vaikai dainavo radijo ir televizijos chore pas Arvydą Girdzijauską. Jis „ąžuoliukas“, ir aš „ąžuoliukas“. Tuo metu labai trūko kūrinių jų repertuare. Taip buvo sukurtos ir mišios chorui. Dirbdamas konservatorijoje taip pat sulaukdavau prašymų parašyti kūrinių. Trūko kūrinių kanklėms – rašau, birbynėms – rašau. Va taip ir „lopai“ pamažu kažką. Galiausiai juk turėjau savo pavardę pateisinti.
 
Esate ne tik kompozitorius, bet ir choro bei orkestro dirigentas, pedagogas. Kuo Jums prasminga ši veikla?
J. Tallat-Kelpšos konservatorija savo laiku buvo išties galinga kalvė, rengė tikrai labai gerus specialistus: instrumentininkus, chorvedžius. Netgi į Akademiją įstodavo daugiau „kelpšiečių“ chorvedžių, negu iš M.K. Čiurlionio menų mokyklos. Konservatorijoje dėstė tikri profesionalai, o moksleiviai ten gaudavo daugiau praktikos. Net ir gyvenimiškos praktikos, nes konservatorijos auklėtiniai mokėjo planuoti savo laiką, mokėjo dirbti ir rodė geresnius rezultatus už kitus. Dabar viskas konservatorijoje apsivertė aukštyn kojomis, viskas yra „išdaužyta“, dėl to labai gaila.
 
Dėstydamas dirigavimą studentams visada sakau: nėra dviejų dirigavimų, yra vienas, kuris priklauso nuo tavo paties išmanymo. Reikia istoriškai su viskuo susipažinti, paskaityti daug literatūros. Kiek save atsimenu nuo vaikystės – atsimenu diriguojantį. Mama man pasakojo, kad jai būdavo didžiausias stresas, kai aš užsilipdavau ant kėdės (pamenu dar tą muzikinį aparatą pavadinimu „Moskvič“) ir diriguodavau, bet vien tik simfonijas. Tik pradeda skambėti simfonija, aš lipu ant kėdės ir diriguoju. Ir mamos visuomet klausdavau, ar aš gerai diriguoju, ar teisingai? Ketvirtame kurse dirigavau Anatolijaus Šenderovo kantatą vaikų chorui su daugybe vaikiškų mušamųjų „Į gražiausią pasaką“. Kūrinys buvo atliktas kompozitorių plenume, ten grojo du Filharmonijos kvintetai – styginių ir pučiamųjų, o vienas iš šių kolektyvų narių – fleitininkas Augustinas Armonas.
 
Kai atėjau dirbti į Tallat-Kelpšos konservatoriją (ten gavau paskyrimą), A.Armonas mane pasiėmė antruoju dirigentu. Taigi, rimtas mano dirigavimas prasidėjo šalia puikaus praktiko, kai galėjau matyti, kaip reikia diriguoti, o ne atėjęs sienoms mojuoti. Iš karto pradėjau dirbti su vaikais. Dauguma jų groja visuose Lietuvos orkestruose, yra savo darbo fanatikai, kuo aš esu labai patenkintas.
 
Maždaug prieš penkerius metus mano dirigavimo veiklą gražiai papildė dvi vasaros stovyklos, vadinamosios simfoninio orkestro vasaros akademijos, kurias organizavau. Man labai smagu, kad su dalyviais ir dabar bendraujame, jie gali ateiti pas mane patarimo, pagalbos.
 
Jūsų kūrybinės veiklos sukaktį pažymėjo du koncertai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Šv. Kazimiero bažnyčioje. Viename jų matėme Jus diriguojantį, kitame skambėjo Jūsų sakralinės muzikos kūriniai. Ką autoriui atneša tokie proginiai koncertai?
Esu sulaukęs klausimų, kam man reikia tokių koncertų, nes tai vieni nuostoliai. Bet aš įsitikinęs, jog reikia parodyti, ką nuveikei, kiek pasistūmėjai, galbūt nusmukai, o gal sustojai. Tiesiog norisi patikrinti save. Man tikrai labai malonu, kad buvo žmonių, kuriems įdomu, ką aš veikiu, ką esu sukūręs. Sulaukiau gražių padėkų, po koncerto gavau laiškų. Vadinasi, kažkam patiko, galbūt kažkam tuo metu to reikėjo, taigi ne veltui visa tai.
 
Koncerte Šv. Kazimiero bažnyčioje skambėjo Jūsų „Te Deum“ vyrų ansambliui, variniams pučiamiesiems, mušamiesiems instrumentams ir vargonams premjera. Kaip kilo kūrinio idėja?
„Te Deum“ idėja gyvavo seniai, bet nebuvo kolektyvo, kuris imtųsi kūrinio. O kai atsirado, labai apsidžiaugiau. Paklausiau „Quorum“ nario Romano (buvęs mano studentas), ar sutiktų atlikti tokį kūrinį. Iš pradžių jis netryško entuziazmu, sakė „pagalvosime, pasitarsime“. Ilgai nesulaukiau jokių žinių, bet atkakliai vis klausinėjau ir jie sutiko. Kūrinių idėjų įgyvendinimas labai priklauso ir nuo atlikėjų.
 
Rašydamas „Te Deum“ norėjau save išbandyti – ar sugebėsiu. Juolab kad ketindamas rašyti tokį stambų kūrinį privalai žinoti ir daugelio kitų kompozitorių muziką, pradedant Charpentier, baigiant Pärtu. Sąžiningai visus „išnarpliojau“. Bet svarbiausia išbandyti save – pats sau pabūni ir mokytoju, ir mokiniu.
 
Ar premjeroje viskas pavyko taip, kaip norėjote? Ar pateisinti Jūsų lūkesčiai?
Vienas iš orkestro muzikantų pasakė, kad tai – „vaikščiojimas skustuvo ašmenimis“. Turėjome labai mažai repeticijų. Net prieš pat koncertą bažnyčioje nespėjome parepetuoti viso kūrinio, o aš neturėjau galimybės nulipti nuo vargonų į apačią ir pasiklausyti, kaip skamba. Tai nusikaltimas. Taip nutiko ir dėl to, kad netikėtai pasikeitė koncerto erdvė. Koncertas turėjo vykti Filharmonijoje, „Te Deum“ turėjo skambėti šalia visiškai kitų kūrinių. Dabar teko keisti ir pačią koncerto koncepciją.
 
O kodėl buvo pasirinkta Šv. Kazimiero bažnyčia?
Yra daug sutapimų. Kadaise ten buvo ateizmo muziejus, su choru „Cantemus“ atlikome ten savo pirmąjį koncertą, ten vyko mano mokytojo E. Balsio autorinis vakaras, prie kurio nemažai prisidėjau, dabar mano autorinis vakaras.
 
„Te Deum“ pabaigoje skamba „Teka bėga vakarinė žvaigždelė“ – liaudies daina. Mintyse dėliojant kūrinio tekstą skambėjo ši daina. Ten yra žodis „viltis“.
 
O kokie dar pomėgiai, be muzikos, Jums rūpi?
Man daug kas rūpėjo: architektūra, kvantinė fizika, galvojau ir apie automobilių dizainą. Tada labai domėjausi automobiliais, turėjau daug visokių eskizų. Prenumeravau Demokratinės Vokietijos žurnalą apie automobilių techniką, kuriame buvo ir Vakarų automobilių apžvalgos. Mano daryti eskizai buvo tokie kaip ir žurnale. Tą žurnalą nuolat rodydavau tėvams. Jie sakė, jeigu ten gyventume, viskas gal būtų kitaip.
 
Turiu Dievo dovaną – erdvės, tūrių pojūčius. Galiu daug ką susidėlioti vaizdiniais, projektuoti. Meistrystės mane vaikystėje mokė tėvas, kadangi ir jo tėvas, mano senelis, būdamas medikas, veterinaras, daug ką mokėjo: sprogdinimo darbus, akmenskaldybą, medžio bei metalo apdirbimą, fotografiją, dar jis grojo ir keliais instrumentais. Jis buvo tikrasis inteligentas ir didis eruditas.
 
Aš dirbau staliaus, metalo apdirbimo, santechniko darbus. Tik prie elektros nelabai lendu, mane ji šiek tiek baugina, nors savo laiku ir radijo imtuvus dariau. Traukė mane prie technikos, ir dabar traukia. Išsaugojau savo pirmąjį konstruktorių, kurį gavau iš tėvo būdamas 10-ties ir perdaviau sūnui. Mano sūnus dailininkas, nelabai jį domino tas konstruktorius, bet džiaugiuosi, kad dabar jis labai patinka anūkui, tikriausiai perėmė šį pomėgį iš manęs.
 
Dar vaikystėje labai mėgdavau pasiimti puodo dangtį ir vairuoti. O paskui prasidėjo kiti „priepuoliai“, kurie vis dėlto patvirtino, kas yra mano didžiausia aistra: kai man galvoje pradėdavo groti melodijos ir aš negalėdavau tos muzikos išjungti. Grodavo ir grodavo kaip nesibaigiantis maršas. Aš galvodavau, jog gerai būtų, kad kas nors išrastų tokį aparatą – prie galvos pridedi ir jis viską užrašo. Bet po šiai dienai tokio aparato nėra.
 
Pats savęs kartais klausiu: juk galima gyventi nerašant muzikos? Galima. Bet taip būna, kad kai negali rašyti, labai labai skauda. To skausmo negali kitam paaiškinti, bet pats jį jauti. Čia turbūt tokia liga, aš nežinau.

 

Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Laurynas Vakaris Lopas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo