7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bendrystės jausmas

Pokalbis su choro „Aidija“ vadovu Romualdu Gražiniu

Ingrida Rudaitytė
Nr. 38 (1099), 2014-10-31
Muzika
Choras „Aidija“. M. Raškovskio nuotr.
Choras „Aidija“. M. Raškovskio nuotr.
Kamerinis jaunimo choras „Aidija“, įkurtas Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje Romualdo Gražinio iniciatyva, švenčia 25-metį. Jau daug metų choras daug koncertuoja, skleisdamas žinią apie lietuvišką muziką, bendradarbiauja su Lietuvos kompozitoriais. Apie „Aidiją“ sukurti du dokumentiniai filmai, kolektyvas įrašė daugiau kaip dešimtį CD, 2001 m. „Ondine“ įrašų kompanija Suomijoje išleido choro įdainuotą Broniaus Kutavičiaus kompaktinę plokštelę „The Last Pagan Rites“ („Paskutinės pagonių apeigos“), kurią tarptautiniai ekspertai įvertino penkiomis žvaigždutėmis. Lapkričio 6 d. „Aidija“ kviečia kartu švęsti Nacionalinėje filharmonijoje, kur suskambės visa choro istorija. Ta proga „Aidijos“ meno vadovą ir dirigentą Romualdą Gražinį kalbina Ingrida Rudaitytė.
 
Kokia yra choro „Aidija“ susikūrimo istorija 1989 metais?
Kartais konkreti data nereiškia, jog tada viskas prasidėjo. Pavyzdžiui, kai kurie istoriniai šaltiniai fiksuoja Vilniaus įkūrimo datą – 1323 metus, bet tais metais plikoje vietoje staiga neatsirado miestas. Su „Aidija“ turbūt panašiai. Taip, 1989 m. spalio mėnesį įvyko pirmas oficialus choro koncertas. Tuo metu choras dar nesivadino „Aidija“. Bet prasidėjo viskas anksčiau.
 
Kaip jums kilo idėja suburti chorą?
Gana anksti, būdamas antrame ar trečiame tuometės Konservatorijos kurse, pradėjau dirbti M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Vėliau išėjau į kariuomenę, o grįžęs gavau prižiūrėti grupelę vaikų iš pagrindinio choro. Tai buvo 5–6 klasių mokiniai: mergaitės ir mutavusių balsų berniukai, nors iki tol mokykloje berniukai nedainuodavo. Tuomet atsirado paskata sukurti kolektyvą. Mes su atėjusiais į chorą vyresniais vyrukais ir jaunesniais vaikais kartu „apčiuopėme“ tam tikrą repertuarą, kai ką pats jiems aranžavau. Vėliau gimė mintis parengti kokią nors programą. Įsiprašėme į tradicinį mokyklos koncertą „Viva la musica“. Tai buvo 1987-ieji. Dainuoti tame koncerte pakviečiau vyresnius įvairių specialybių moksleivius. Ir mums, ir klausytojams buvo smagu, mus gražiai priėmė. Nuo to laiko nusprendėme šio savo sambūrio neišsklaidyti, labiau susidraugauti. 1989 m. pavasarį sukvietėme visus, kurie atsiliepė į mūsų kvietimą dainuoti. Chorą organizavome su dabar žinomu kompozitoriumi Vykintu Baltaku, tada jo pavardė buvo Bieliauskas. Pamažu suklijavome kolektyvą ir siekėme bendro požiūrio, kad muzika mums taptų komunikacijos priemone, kas ir yra tikroji muzikos esmė.
 
Kokie buvo choro tikslai, repertuaras?
Kai susirinkome 1989 m. pavasarį, prieš pat mokslo metų pabaigą, mažojoje mokyklos salėje, nusakiau maždaug tokius tikslus: dainuosime mums patinkančią muziką, tikriausiai tai bus renesansinė, lietuviška muzika, kokie nors spiričiueliai. Tada atrodė, kad toks repertuaras yra smagus, įdomus, retas. Šalia šių tikslų buvo užduotis tapti gerais draugais, tarsi klubu, asociacija, vienijama bendrų interesų. Iš pat pradžių nutarėme: keliausime, švęsime kartu gimtadienius, kepsime blynus.
 
Tuo metu kūrėsi nemažai dabar žinomų chorų: „Jauna muzika“, „Brevis“. Ar „Aidijos“ atsiradimas susijęs su tuometine chorų kūrimosi banga?
Tiesiog sulaukiau jėgų žydėjimo ir man norėjosi veiklos. Tuo metu sunkiai įsivaizdavau, kad galiu užsiimti kuo nors kitu. Visą laiką mintys sukosi apie muzikinius dalykus. Jaučiau, kad reikia daryti tai, ką žinau, skleistis, kurti, realizuoti sukauptą patirtį. O tai, žinoma, buvo chorinė muzika. Ar tai susiję su bendru chorų pakilimu – negaliu pasakyti.
 
Ar keitėsi choro vizija, credo bėgant metams?
Ilgainiui požiūris keičiasi. Iš pradžių stipriausia motyvacija susiburti buvo bendraamžių, bendraminčių ratas, draugiškumas, bendruomeniškumas, gražus, prasmingas laiko leidimas, įdomi muzika. Vėliau motyvacijos pagrindu tapo meilė muzikai, gero linkėjimas žmogui, nuostabaus muzikos pasaulio atradimas, kuris suteikia neįtikėtinų patirčių, kuris visada stebina ir kviečia kurti. Kaip Jonas Aleksa yra pasakęs: „Mes esame pakviesti bet kokią muziką padaryti geresnę.“ Mūsų credo – taividinis santykis su žmonėmis, bendrų tikslų siekis, kiek įmanoma visiems dalyvaujant ir susivienijant, kartu atliekant vertingą muziką. Iš to kyla mūsų bendrystė. Aš tuo tikiu.
 
Koks buvo įsimintiniausias „Aidijos“ koncertas ?
Išskirčiau Felikso Bajoro oratoriją „Varpo kėlimas“, kurią atlikome visai neseniai, spalio 10 d., kompozitoriaus 80-mečio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Įsimintinumas man dabar reiškia pajusti, jog dalyviai susitelkė ir priartėjo prie tikrosios muzikos kūrinio idėjos. Tarsi susikabiname rankomis ir savo pastangomis suvienijame visą atlikimą. Įsimintini koncertai būna kelionėse, pavyzdžiui, Pekine, Paryžiuje, kur tenka susidurti su visai kitokia kultūra, atrasti daug naujo, nustebti. Taip pat yra buvę gal kokie 4–5 koncertai, po kurių apima toks jausmas, kad „dabar jau galėtum numirti“. Tai koncertai, po kurių pajunti begalinę pilnatvę ir džiaugsmą.
 
Kaip parenkate repertuarą?
Repertuaras laikui bėgant keitėsi. Pačioje pradžioje dainavome daugiausiai kūrinius iš italų, prancūzų ir anglų renesanso, lietuvišką repertuarą sudarė Juozas Naujalis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, šiek tiek šiuolaikinės muzikos. Tuo metu renesanso laikų muziką mažai kas dainavo, bet ji leido chorui labai susiderinti, nes yra grįsta daugiausia trijų garsų harmonija ir reikalauja šviesaus, aiškaus, švaraus skambesio. Po pirmo sėkmingo konkurso apie mus buvo sukurtas 45 minučių filmas, įrašus transliavo per radiją. Kompozitoriai pradėjo kurti mums muziką. Pavyzdžiui, skambina Bronius Kutavičius ir sako, jog rašo „Jeruzalės vartus“ ir norėtų, kad mes padainuotume, arba kad atliktume jo naujausią kūrinį šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“. Taip pat sulaukdavome pasiūlymų iš Osvaldo Balakausko, Onutės Narbutaitės, Valentino Bagdono, kuris man yra sakęs: „Jūsų skambesys yra ypatingas, šviesus, tarsi rytietiškos manieros.“ Daugumos tokių užsakymų sulaukėme 1992–1993 metais. Vėliau repertuaras vėlgi kito – ieškojome, kas mums tinka, kas augina chorą. Natoms išleistos krūvos pinigų. Kai tik būdavo galimybė, siaubdavau Vienos, Stokholmo, Paryžiaus natų parduotuves. Dabar man svarbu atlikti pačiam įdomią muziką ir noriu, kad choras taip pat priartėtų prie tos įdomios idėjos, kūrinio koncepcijos, specifikos. Kartais tai, deja, sunkiai sekasi.
 
Ar jūsų koncertinės veiklos grafikas visados pilnas? Ar jį paįvairina koks nors įsimintinas laisvalaikis, patirti nutikimai?
Ankščiau mes dažniau būdavom kviečiami dainuoti įvairiausiuose koncertuose, ištisus metus būdavome užimti, bet natūralu, kad laikai keičiasi, vienos vertybės išstumia kitas. Todėl dabar galvojame, kaip patiems organizuoti savo koncertinį grafiką. Tiesa, anksčiau neturėjome nuolatinės vietos koncertams, o dabar bendradarbiaujame su Bažnytinio paveldo muziejumi, čia jau parengėme maždaug 10 programų ir toliau tai tęsime.
 
Turėjome daug malonių ir įdomių kelionių, kuriose neįprastai leisdavome laiką. Pavyzdžiui, vienos mūsų choristės tėviškėje Žlibinuose, Žemaitijoje, visi maždaug savaitę gyvenome kluone ant šieno. Ten ir repetavome, ir žaidėme žaidimus, ir koncertavome. Pamenu 1991-uosius, kai išplaukėme baidarėmis ir kokias tris dienas nežinojome, kas dedasi pasaulyje. Atplaukę į Antalieptę, pas kunigą Dauknį, pamatėme su juo besikalbantį tuometį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičių. Pasirodo, buvo prasidėjęs pučas. Tarp mūsų buvo 17–19 metų vyrukų, kuriuos, ko gero, būtų „susėmę“ į sovietų kariuomenę, nors jau buvo nepriklausomybė. Mes juos palikome pas vieną močiutę, klojime ant šieno, o aš vienas su merginomis išvažiavau autobusu į Vilnių. Pakeliui pamatėme dvi tanketes, iš kurių išlipę kareiviai visus tikrino...
 
Jūsų chore dainuoja esami ir buvę M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Taigi choro nariai dažnai keičiasi. Ko tikitės iš choristų?
Mūsų branduolys – žmonės, kurie dainuoja jau ilgesnį laiką, bet kaitos yra. Chore dainuoja jauni žmonės, todėl dažnai ateina metas, kai jie apsisprendžia imtis kitos veiklos ir mus palieka. Arba pradeda savarankišką suaugusiojo gyvenimą, stojasi ant kojų, tad nebelieka laiko chorui.
Stengiuosi, kad choristai patikėtų tuo, ką jie daro. Labiausiai džiaugiuosi, kad žmonės nuoširdžiai dalyvauja muzikos atlikimo procese. Į tai nukreiptos didžiausios mano pastangos. Žinoma, norėčiau, kad jie greičiau savarankiškai įveiktų medžiagą, susipažintų su tekstu, kad rengdamiesi koncertui išmoktų ne vien natas ar tekstą. Taip pat labai svarbu, kad visi stropiai lankytų repeticijas.
 
Kokią programą parinkote jubiliejiniam koncertui, kuris pavadintas pagal Algirdo Martinaičio kūrinį „Vieno choro meilės istorija“?
Net nesusimąsčiau, kad šiemet mums jau 25-eri. Tačiau choro nariai pastebėjo. Nusprendėme susikurti sau iššūkį. Galvojau apie tokią programą, kuri atspindėtų šiokią tokią „Aidijos“ istoriją: tai senoji ir lietuviška muzika. Taigi, pirma dalis bus renesansinė, taip pat skambės Johanneso Brahmso „Penkios dainos“, susijusios su „Aidijos“ dalyvavimu Thomo Manno festivaliuose, ir Johanno Sebastiano Bacho kantata „Pabuskit, kviečia mus balsas“. Antra dalis – lietuviška: sudaryta iš tų kompozitorių kūrybos, su kuriais mes daugiausiai bendradarbiavome.
 
Jūsų nuomone, ar dabar populiarus chorinis dainavimas?
Jei populiarumą matuotumėm tuo, kiek susirenka klausytojų, tai, manau, nėra populiarus. Choro jaunystės metais atsivėrė sienos, buvo daug stiprių chorvedžių, dainininkų, buvo visai kitoks choro muzikos lygis. Nauja autoritetingo kompozitoriaus kūryba pritraukdavo kur kas daugiau dėmesio nei šiandien. Tarkime, ar Rytis Mažulis yra įdomus dabartiniam klausytojui? Juk tokios minimalistinės, kintančios, intensyvios muzikos labai nelengva klausytis, tam reikia sutelkti daug pastangų. Chorinis dainavimas nėra populiarus. Iš izoliuotos visuomenės tapome atviri vartotojiškumui, bet šį laiką turime išgyventi. Kūrėjai vis tiek dirba savo darbą, todėl, manau, ateityje atsiras vis daugiau žmonių, kuriems „pigūs saldainiukai“ nebebus patrauklūs ir jų nebepatenkins.

 

Choras „Aidija“. M. Raškovskio nuotr.
Choras „Aidija“. M. Raškovskio nuotr.