„Viskas, ką darome, darome dėl taikos“, – tokiais žodžiais WOMEX apdovanojimų ceremonijoje savo kalbą baigė profesinio meistriškumo kategorijoje apdovanotas dabartinis Žaliojo Kyšulio respublikos kultūros ministras Mario Lucio Sousa. Šis puikus muzikantas ir muzikos populiarintojas, kultūros veikėjas gavo apdovanojimą už nuopelnus populiarinant savo šalies tradicinę muziką, pagalbą vietinėms grupėms ir legendinei Cesariai Evorai pasiekti populiarumo aukštumų pasaulyje. Šie jo žodžiai iš esmės nušviečia visą world music žanro esmę. Juk tai yra įvairių tautų muzikinės kultūros populiarinimas greta viena kitos, taikos ir žmonių gerovės išsaugojimo labui. Šiemet spalio 22–26 d. Santjago de Komposteloje, Ispanijoje, vyko jau dvidešimtoji tarptautinė muzikos mugė WOMEX – svarbiausias pasaulyje liaudiškos ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti autentišką ir modernų savo šalies folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai.
World music yra dar jaunas, sunkiai apibrėžiamas muzikos žanras, randantis pasaulyje vis daugiau šalininkų, kurie ne visuomet sutaria, koks jis vis dėlto yra. Vieni, kuriems labiau patinka archajiškesnė, tradiciškesnė pasaulio tautų muzika, šiuo vardu vadina būtent tai. Kiti labiau pritaria idėjai, kad world music gimė XX amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje, JAV ir Vakarų Europoje, kur pradėjo rastis dar viena folkloro medžiagos ar jos elementų panaudojimo kryptis, iš pradžių pasireiškusi kaip afrikiečių folkloro junginys su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių – muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka ir kvadratinė šios muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas naujomis spalvomis, dermėmis, improvizacijomis, spalvotųjų pasaulio gyventojų folkloru. Tai darydami roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su kovotojais už politines teises.
Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungiamos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko, techno ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia. Matyt, tuo ir ypatingas šis žanras, kad jungia daugybę krypčių, tarp kurių gali atsirasti ir įvairiausios Afrikos, Amerikos, Europos ar Azijos tautų tradicinės autentiškos muzikos formos, įvairūs jų junginiai su šių dienų pramogine bei akademine muzika, taip pat regis, prancūzų šansonos, argentiniečių tango ir chamame, portugalų fado, Žaliojo Kyšulio morna, kartais bliuzas, etnodžiazas, afrobeat’as ir daugelis kitų.
WOMEX mugė nuo 1994 m. rengiama vis kitame Europos mieste. Santjago de Kompostela yra miestas Galisijos regione, Ispanijoje, dar vadinamas Galisijos sostine. Miestas garsėja ne tik iškiliu krikščionišku palikimu, bet ir yra neabejingas menui. Čia stovi garsioji Santjago de Kompostelos katedra, ties kuria baigiasi šv. Jokūbo piligrimų kelias, dar žinomas kaip „Camiño de Santiago“, ir kuri yra trečioji pagal svarbą piligrimų lankymo vieta po Jeruzalės ir Vatikano šventovių.
Kas vyksta šioje ypatingoje WOMEX mugėje? Na, pirmiausia tai didžiulė susiėjimų erdvė, kurioje stovi šimtai įvairių pasaulio šalių leidybinių firmų, muzikos verslo kompanijų, festivalių organizacijų, pačių muzikantų ir grupių stendų, prie kurių keičiamasi muzikos įrašais, informacija, kuriami ir reklamuojami darbai darbeliai, daromi įvairūs projektai, sandėriai koncertams, vyksta pokalbiai, diskusijos. Šiemet mugėje antrą kartą buvo organizuojamas nacionalinis Lietuvos muzikos stendas, kuriame dalyvavo šios srities muzikos kūrėjai, atlikėjai, leidėjai, tarp jų – įrašų leidyklos „Semplice“ vadovė Rūta Skudienė, baltiškos muzikos įrašų leidyklos „Dangus“ ir festivalio „Mėnuo Juodaragis“ vadovas Ugnius Liogė, multiinstrumentininkas, koncertų agentūros ir įrašų leidyklos „Saulės muzika“ vadovas Saulius Petreikis, Lietuvos džiazo federacijos vadovė Solveiga Rusytė, Muzikos informacijos ir leidybos centro darbuotoja Rimantė Sodeikienė, be kurios mūsų šalies stendas, matyt, nebūtų suorganizuotas, muzikai ir vadybininkai – Indrė Jurgelevičiūtė, Robertas Kancius, dainininkė Šorena ir aš, Algirdas Klova, atstovavęs savo folkloro ansambliui „Vydraga“ bei instrumentinės folkloro muzikos festivaliui „Griežynė“. Specialiai mugei buvo išleistas CD rinkinys „Note Lithuania – Folk / World“, kuriame pristatoma gausi šiandieninė Lietuvos muzikos įvairovė – nuo autentiškos liaudies muzikos tradicijos iki modernių jos variacijų, junginių su kitomis pasaulio etninės muzikos tradicijomis. Lietuvos nacionalinį stendą mugėje WOMEX organizavo Muzikos informacijos ir leidybos centras su Lietuvos kultūros tarybos parama.
Ši mugės dalis, stendai drauge su dieniniais akustinės, daugiausia tradicinės muzikos koncertais, paskaitomis, filmų peržiūromis, vyko Santjago de Kompostelos kultūros centre ant Gajos kalno.
WOMEX atidarymo koncertas paprastai būna skiriamas šventės šeimininkų muzikai, taigi šiemet jame karaliavo Galisijos muzikantai. Išgirdome visą didžiulę šio regiono muzikos panoramą nuo galisijietiško dūdmaišio iki flamenko – džiazo, portugališkų dainų, šiuolaikiškai perdirbto folkloro ir kitų įdomių dalykų.
Po dienos renginių dalies iš kultūros centro keliaudavome į senamiestį, kur net penkiose scenose vyko vakariniai ir naktiniai koncertai, šiuolaikinio meno muziejuje buvo žiūrimi filmai, o „Capitol“ salėje varžėsi didžėjai. Gausybėje vakarinių koncertų (per tris dienas jų turėjo būti apie 40) grojo folk ir world muzikos grupės iš viso pasaulio. Aišku, suspėti juos visus išgirsti nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma. Kartais net sunku suvokti, kaip tokiame pamaldžiame mieste, aikštėje šalia senos bažnyčios, stovi didžiulė koncertinė palapinė su dviem scenomis, siautėja šimtai žmonių ir nieko blogo neįvyksta. Gal čia kultūros klausimas? Šiek tiek mažiau triukšmingiems, kameriniams koncertams buvo skirtos gražios teatrų scenos su gera akustika. Vienoje jų vyko ir WOMEX uždarymas su apdovanojimais, kitų metų renginio Vengrijoje pristatymu ir, žinoma, šių metų atlikėjų premijos laureatės, fado dainininkės iš Portugalijos Marizos koncertu.
Iš dieninių mugės koncertų galėčiau išskirti tradicinę Malaizijos kaimo muziką grojantį trio „Madeeh“, kurių pagrindinis instrumentas yra Pratuokng (bambukinis korpusas, ant kurio užtemptos stygos ir grojama medinėmis lazdelėmis). Kitas mano dėmesio sulaukęs kolektyvas – Ilkkos Heinoneno trio iš Suomijos, kurio pagrindinis instrumentas jouhikko, primenantis lyrą, skamba kaip smuikas. Ilkka groja tradicinę Suomijos muziką ir ja grįstas savo etnodžiazines kompozicijas. Puikus muzikantas! Negaliu nepaminėti pirmą kartą WOMEX scenoje atstovautos Estijos, kurios garbę gynė labai jauna, talentinga smuikininkė ir liaudies dainininkė Maarja Nuut. Jos grojimas ir dainavimas akivaizdžiai paveiktas garsiosios čekės Ivos Bittovos, tačiau pati estų muzika smarkiai skiriasi nuo čekiškos, todėl kopijavimu Maarją sunku būtų apkaltinti.
Vakariniuose koncertuose buvo tikrai daug labai gerų kolektyvų, grojančių įdomią, uždegančią muziką. Negalėčiau nepaminėti smuikininko iš Norvegijos Gjermundo Larseno trio, kuris grojo kažkodėl tik „off WOMEX“ programoje. Norvegiška muzika alsuojančios šio trio kompozicijos tikrai įsimintinos. Taip pat programoje dalyvavo lenkų grupė „Volosi“ – styginių kvintetas, derinantis liaudišką ir akademinę muziką. Viena scena penktadienį buvo skirta ispanų muzikai, iš jos norėčiau išskirti labai dinamišką ir virtuoziškai grojančią akordeonisto Aguso Barandiarano grupę „Korrontzi“, šiuolaikiškai išreiškiančią ispanišką dvasią. Labai dinamišką muziką ir šokius demonstravo Gvinėjos sostinės Konakrio, Atlanto vandenyno uosto, komanda „Sekouba Bambino“. Tradicinę Korėjos muziką su šiuolaikinėmis formomis derino puiki šios šalies grupė „Noreum Machi“. Etiopijos kolektyvas „Ethiocollor“, naudojantis tradicinius instrumentus ir roko grupę bei kelias šokėjas, labai įdomiai nukėlė mus į savo krašto tradicijomis alsuojančią muziką. Jau pradėjau laukti kitų metų ir kelionės į Vengriją.
