7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pakilti kuo aukščiau

Koncertai profesorės Veronikos Vitaitės jubiliejui pažymėti

Profesorės Veronikos Vitaitės 75-mečiui klausytojams buvo pateikta daug puikios muzikos. Visą renginių ciklą lapkričio 26 ir 29 d. užbaigė koncertai Nacionalinėje filharmonijoje. Muzikos profesionalams bei melomanams žinoma šios iškilios visuomenininkės, daugybės svarbių pianistams renginių, konkursų organizatorės, žymios pedagogės, kurios fortepijono klasę baigė daugiau kaip 70 pianistų, veikla. Sunku įsivaizduoti, kaip ši nepaprastai energinga, negailinti jėgų organizacinei veiklai asmenybė sugeba kokybiškai, aukščiausiu profesiniu lygiu dirbti pedagoginį darbą, įtraukti savo auklėtinius į daugybę pastangų ir ištvermės reikalaujantį įtemptą tobulėjimo kelią ir dar rasti laiko savo pačios koncertinei veiklai. Čia pirmenybę teikė fortepijoniniams duetams. Nuo 1964 m. koncertavo su Andriumi Povilaičiu, vėliau su jautria pianiste, puikia kamerinio muzikavimo profesionale Ramute Vaitkevičiūte (duetas „Viva“). Dažnai duetu skambino su savo dukra, menine bendraminte Aleksandra Žvirblyte. V. Vitaitė neapsiribojo vien šia koncertine veikla, mielai akompanavo puikiems smuikininkams Algirdui Stulgiui, Raimundui Katiliui, dainininkėms Reginai Maciūtei, Irenai Laurušienei, koncertavo su Lietuvos orkestrais, diriguojamais Abelio Klenickio, Sauliaus Sondeckio, Jurgio Fledžinsko, Juozo Domarko, Margaritos Dvarionaitės, Pavelo Bermano, Mindaugo Piečaičio. Lietuvos radijuje įrašyta per 120 koncertų, išleista V. Vitaitės įgrotų plokštelių. Pastaruoju metu ji skambina su dukra A. Žvirblyte ir beatskleidžiančiu savo talentą jaunuoju pianistu, anūku Pauliumi Anderssonu. Pokalbyje su savo absolvente, humanitarinių mokslų daktare Daiva Tamošaityte, profesorė yra pasakiusi: „Manau, kad svarbiausia ugdyti atlikėjo dvasią. Mes prisiliečiame prie genijų, todėl, kad ir kokie talentingi būtume, privalom ne genijų iki savęs nuleisti, bet patys iki jo kuo aukščiau pakilti, kiekvienas pagal savo gebėjimus, atsidavimą, meilę. Būti muzikantu – išskirtinė laimė ir Dievo dovana.“
 

Darius Mažintas, Guoda Gedvilaitė, Veronika Vitaitė, Martyna Jatkauskaitė ir Edvinas Minkštimas. A. Rakausko nuotr.
Darius Mažintas, Guoda Gedvilaitė, Veronika Vitaitė, Martyna Jatkauskaitė ir Edvinas Minkštimas. A. Rakausko nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Neabejingumas mene

Smuikininko Aleksandro Livonto atminimo vakaras

Lapkritis – smuikininko Aleksandro Livonto (1920–1974) mėnuo: 20 d. prasidėjo jo neilga, bet kaitri žemiškoji kelionė, o 12 d. – baigėsi. Dėsninga, kad šio mėnesio tėkmėje dažniausiai ir prisimenama tai, kas ypatingu būdu įprasmino sovietų okupacijos pradžioje į Lietuvą atvykusio bei greitai šioje kultūrinėje terpėje pritapusio ir įsigyvenusio A. Livonto įvairialypę veiklą, – tą ryškiai paliudija tuo laiku vienas po kito pasirodę Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Vytauto Klovos, Eduardo Balsio, Juozo Karoso ir kitų kompozitorių kūriniai smuikui. Lapkričio 25 d. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoje salėje įvyko A. Livontui skirtas vakaras, kuriame į prasmingą koliažą susijungė maestro interpretacijų dokumentiniai vaizdo paliudijimai, smuiko specialybės moksleivių (2–9 klasių), mokytojos Ingos Gylytės, buvusių A. Livonto mokinių Kristinos Domarkienės ir Audronės Sharp koncertas bei autentiškų prisiminimų riturnelė (jo koncertmeisterio Bernardo Vasiliausko, buvusios mokinės Editos Vasiliauskaitės, veiklos tyrinėtojo Donato Katkaus). Vakaro atlikėjams akompanavo Sigutė Gražinienė ir Irina Dombrovskaja. Be to, dalyvavo fleitininkas Vytautas Oškinis, vargonininkė Jūratė Landsbergytė. Būta ir ypatingų svečių – A. Livonto bei Olgos Šteinberg duktė Nina Livont bei nemažas būrys maestro klasės absolventų.

Beata Šmidtienė, koncertmeisterė Sigutė Gražinienė ir jaunieji smuikininkai. J. Anusauskienės nuotr.
Beata Šmidtienė, koncertmeisterė Sigutė Gražinienė ir jaunieji smuikininkai. J. Anusauskienės nuotr.
Aleksandro Livonto atminimo vakaro dalyviai ir svečiai. J. Anusauskienės nuotr.
Aleksandro Livonto atminimo vakaro dalyviai ir svečiai. J. Anusauskienės nuotr.
Beata Baublinskienė

Grįžtame prie muzikos

Pokalbis su kompozitore Hanna Kulenty „Muzikiniame pastiše“

Šį rudenį „Gaidos“ festivalyje viešėjo garsi lenkų kompozitorė Hanna Kulenty. Tarp Lenkijos ir Olandijos gyvenanti kūrėja laikoma viena įdomiausių šių dienų kompozitorių, rašančių orkestrui, tačiau jos kūrybos aruode – įvairių žanrų kūriniai, net dvi operos. Festivalyje „Gaida“ nuskambėjo penki įvairiais metais sukurti H. Kulenty opusai – „Part One“ simfoniniam orkestrui, „Crossing Lines“ smuikui, klarnetui ir fortepijonui, „E-motions“ akordeonui, styginių orkestrui ir mušamiesiems, „GG Concerto“ klavesinui ir styginių orkestrui bei Koncertas trimitui ir orkestrui, vyko susitikimas su menininke. Lietuvos radijo „Klasikos“ kanalo laidai „Muzikinis pastišas“ kompozitorė išsakė savo mintis apie kūrybą. H. Kulenty kalbino Marius Šinkūnas, atsakymus iš lenkų kalbos išvertė ir spaudai parengė Beata Baublinskienė.

Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Hanna Kulenty. A. Švedo nuotr.
Gośka Isphording, Hanna Kulenty ir Donatas Katkus. A. Švedo nuotr.
Gośka Isphording, Hanna Kulenty ir Donatas Katkus. A. Švedo nuotr.
Aldona Eleonora Radvilaitė

Pabuvimas kartu

„Trio Enescu“ koncertas filharmonijoje

Koncerte „Rudens trio“ lapkričio 19 d. galėjome pasiklausyti jauno kolektyvo „Trio Enescu“ muzikavimo. Tai fortepijoninis trio, susibūręs 2011 m., kai buvo minimos žymiausio XX a. rumunų kompozitoriaus, smuikininko virtuozo, pianisto, dirigento George’o Enescu (1881–1955) 130-osios gimimo metinės. Trio studijavo Albano Bergo kvarteto narių ir prof. Haraldo Schonewego klasėse, tobulinosi žymių atlikėjų meistriškumo kursuose, tapo laureatu tarptautiniuose kamerinės muzikos konkursuose „Jeunesses Musikales“, „J. Brahms Gesellschaft“ Austrijoje, „Helexpo“ Graikijoje, nemažai koncertavo įvairiose pasaulio salėse. Šiemet pasirodžiusioje pirmoje „Trio Enescu“ plokštelėje įrašyti G. Enescu kūriniai ir vienas paskutinių Gabrielio Fauré opusų, Trio d-moll. 2013 m. ansamblis pasirašė sutartį su garsia klasikinės muzikos įrašų kompanija „Genuin Classics Recording Group“ ir „Dagmar Körner“ koncertine agentūra, atveriančia platesnius kelius į pasaulio koncertų sales.

„Trio Enescu“. A. Rakausko nuotr.
„Trio Enescu“. A. Rakausko nuotr.
Rūta Lipinaitytė

Pilkieji orkestro kardinolai

Pokalbis su žymiais smuikininkais Antonu Barakhovskiu ir Borisu Garlitskiu

Nekyla abejonių, kad iš daugybės individualybių susidedantis orkestras sudaro bendruomenę, kurios hierarchijos viršūnėje paprastai yra dirigentas. O orkestro koncertmeisteriui šioje sudėtingoje sistemoje tenka ypatingas vaidmuo. Pirmasis smuikininkas daro didelę įtaką įvairiose orkestrinio gyvenimo srityse, jo atsakomybės ribos apima daug skirtingų muzikinių ir organizacinių užduočių. Koncertmeisteriui reikalinga ir meninė kompetencija, ir ištobulinta grojimo technika, ir organizatoriaus, lyderio gebėjimai. Jis atsako ne tik už savo, bet ir už visos smuikininkų grupės, o kartais ir visų styginių techninį lygį, rengia partijas su štrichuotės, pirštuotės pasiūlymais. Jis tampa dirigento asistentu, tarpininku. Dažnai keičiantis dirigentams, šių dienų koncertmeisteris yra tam tikras pastovumo garantas, atspindintis viso orkestro veidą klausytojo akyse.

Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.
Antonas Barakhovskis su studentais. Autorės nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Patikimoji

Pianistės Irenos Uss-Armonienės jubiliejinis vakaras

Muzikavimo ansamblyje esmė, kaip žinia, yra jo narių lygiavertiškumas, susiklausymas, bendrystė, kai dėl trokštamo meninio rezultato paaukojama individualybės raiška, kuo gali pasipuikuoti solistai. Dažniausiai pažindami ansamblį kaip vienetą, retai atkreipiame dėmesį į kiekvieną jo narį atskirai, nebent jis nuolat koncertuoja ir kaip solistas. Pianistę Ireną Uss-Armonienę įprasta matyti scenoje su muzikavimo partneriais, įprasta sutikti Muzikos ir teatro akademijoje, kur ji yra ilgametė profesorė, Koncertmeisterio katedros vedėja, išgirsti, jog vėl išvyksta vesti interpretacijos meistriškumo kursų, tačiau dėmesiu atlikėja nelepinama. Todėl vis dėlto smagu pasinaudoti gražia jos švenčiamo jubiliejaus proga ir pažvelgti į vieną nekasdienišką koncertą Taikomosios dailės muziejuje, išsiskiriantį kažkokiu ypatingu nuoširdumu, atsakingumu ir šventiška nuotaika, kurią ryškiausiai spinduliavo jubiliatė.
 
Nors Irena Uss-Armonienė buvo daugelio žymių Lietuvos atlikėjų partnerė, yra grojusi su orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, koncertavusi daugelyje pasaulio šalių, galima sakyti, jog visą savo sceninį gyvenimą pašventė šeimai tikrąja šio žodžio prasme – ansambliui, su kurio nariais daugiausiai koncertuoja ir yra žinoma kaip darnaus šeimyninio dueto Armonas–Uss ir Armonų trio narė. Tai su jais atlikta daugybė lietuvių autorių premjerų, dalyvauta prestižiniuose Lietuvos, Vokietijos, Rusijos festivaliuose, grota daugelyje Europos šalių, įrašyta muzika Lietuvos ir užsienio radijų fondams. Ir šįkart pianistei talkino šeimos nariai, žinomi muzikai, LMTA profesoriai – violončelininkas Rimantas Armonas, jo sesuo smuikininkė Ingrida Armonaitė ir iš Vokietijos atvykęs sūnus, „Trio Enescu“ narys, violončelininkas Edvardas Armonas – beje, visi profesijai pasirinkę styginius instrumentus, tarsi nedrįsdami įžengti į užimtą „pianistinę teritoriją“. Tiesa, I. Uss šeima pasižymi dar platesniu muzikiniu kontekstu. Išsami atlikėjos biografija buvo pateikta koncerto programoje, iš kurios nežinantys galėjo sužinoti, jog Irena Uss gimė ir augo Kaune, muzikų šeimoje. Jos motina Ana Turovska-Ūsienė – garsi dainavimo pedagogė, išugdžiusi būrį žymių dainininkų, brolis Aveniras Ūsas – pianistas, ketvirtį amžiaus vadovavęs J. Naujalio muzikos gimnazijai, dėdė Viktoras Turovskis – iškilus choro dirigentas, nusipelnęs meno veikėjas, choro „Vilija“ įkūrėjas ir ilgametis vadovas.

Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.
Edvardas Armonas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss-Armonienė, Rimantas Armonas. A. Rakausko nuotr.
Dalia Sverdiolienė

Keletas minčių iš gerumo antologijos

Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Nėra laiko gerumui“ apie Žebriūnų šeimą

Filmo antraštė kiek trikdo, nes prasideda žodeliu nėra, besiribojančiu su nebūtimi. Nėra laiko gerumui? Pavadinimui įsriegtas semantinis paradoksas raitosi it vijoklis, o įsižiūrėjus lyg toteminis žaltys prašliaužia Monikos sukurtu Žebriūnų šeimos fotokoliažu: iš nuleistų akių gelmės, per rankos linkį link gretimo atvaizdo, per Ūlos nuogą baltą ranką dramatiškai juodame fone, aplenkdamas saugiai apgaubtą apolonišką altą, slysteli sidabrine stryko strėle ir akių žvilgsniu tuoj šauna į viršų; atremtas stabtelėjusios ir sustingusios vaškinės Damos (Onegino Tatjanos?) žvilgsnio, lengvu rankos paliepimu įkrenta į netikėtą ir graudžiai komišką puotos sceną lietuviškoj paežerėj, akimirksniu išsklaidžiusią mistifikacijos rimtį: pakibusio butaforiniame „Velnio nuotakos“ Dangaus soste, bejėgiškai įstrigusio nesvarumo būklėje Žebriūno rankų – sparnų mostas... Aukščiau tik dangus.
 
„Man labai svarbu, kas tu buvai, iš kur tu kilęs, ką tu veikei, ką garbinai. Ir visiems turbūt svarbu savos šaknys, ne vien tėvų, bet ir tautos. Pasąmonėje tie archetipai. Mes turime tūkstančių metų archetipų dalelytes savyje – moralės, mąstymo... Įsivaizduoji, koks sandėlis yra žmogus! Menininkams tai yra turtas. Kai kurie tą savo sandėlį sugeba praverti. Tuo ir skiriasi, man atrodo, menininkai nuo nemenininkų arba prijaučiančių“, – Arūno Žebriūno mintis užrašė Rūta Oginskaitė.

Vytautė Markeliūnienė

Jaunas ir brandus

Trio „FortVio“ koncertas Taikomosios dailės muziejuje

Fortepijoninis trio „FortVio“, susibūręs 2006 m., artėja prie pirmojo veiklos dešimtmečio ribos. Viena vertus, jau yra netoli, ir šio fakto akivaizdoje galime konstatuoti užtikrintą šio ansamblio susikūrimą bei įsitvirtinimą koncertinėje erdvėje, kaip ir galime pasidžiaugti tuo, kad jo nariai – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė) stoiškai įveikė pradžios, įsivažiavimo, repertuaro paieškų barjerą, neišsiskirstė, kad ansamblis apsiėjo be narių kaitos (pastovumas – viena esminių kamerinių ansamblių tvirtėjimo sąlygų) ir dabar jau gali sistemingai darbuotis sąmoningai pasirinkto repertuaro, kaip jam būdingos meninės ištarmės, linkme. Kita vertus, „FortVio“ dar tik netoli pirmo dešimtmečio ribos, taigi jį dar galima vadinti jaunu, o jo koncertų publikai tenka nuolat išgyventi šių atlikėjų interpretacinio karščio alsavimą, jų jaunatviškas pastangas groti tarytum naudojant tapybos techniką alla prima, vienu atsikvėpimu maksimaliai neabejingai išartikuliuojant grojamus opusus, įgaunančius tos veržlios ir gyvybingos pirmojo, vienatinio karto energijos.

Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas. Ansamblio CD viršelis
Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas. Ansamblio CD viršelis
Algirdas Klova

Kitoks, bet geras

Pasibaigus festivaliui „Vilnius Mama Jazz“

Tryliktasis tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“ buvo kiek kitoks nei visada. Po dviejų pirmųjų tradiciškai suorganizuotų vakarų Lietuvos rusų dramos teatre, savaitgalį patekau į tokį, kaip žiūrovai vadino, „džiazo jomarką“, kuris man iš tikrųjų labai patiko, nes kūrė šventės nuotaiką. Tik įėjus į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, jau fojė pasitiko fotografijų paroda, kurią daugelis džiazo mėgėjų anksčiau galėjo matyti Birštone, bet čia ji buvo kitaip eksponuojama. Parodoje dalyvavo mūsų didieji džiazo fotografai – Dainius Labutis, Vytautas Suslavičius, Albertas Švenčionis ir Nerijus Petrauskas. Gaila tik, kad prie nuotraukų nebuvo įvardinta, kas čia užfiksuotas, tačiau, pamatęs 1988 m. Birštono festivalio nuotraukas, supratau – laikas bėga!
 
Pasidžiaugę paroda patekom į džiazo kūrimo ir atkūrimo „įrankių“ pasaulį. Instrumentus demonstravo „Tamsta“, o kompaktinių ir vinilinių plokštelių siūlė įsigyti garsiajai kompanijai ECM ir „Thelonious“ atstovaujantis „Rūdninkų knygynas“, kurio valdose, be kita ko, su didžiule nuolaida galėjai nusipirkti puikių freejazz įrašų, išleistų „NoBusines Records“. Pavargęs nuo pirkinių, galėjai prisėsti „Verslo žinių“ skaitykloje.

Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Tarasovas. D. Klovienės nuotr.
Mark Turner. D. Klovienės nuotr.
Mark Turner. D. Klovienės nuotr.
Terence Blanchard. D. Klovienės nuotr.
Terence Blanchard. D. Klovienės nuotr.
Greg Osby. D. Klovienės nuotr.
Greg Osby. D. Klovienės nuotr.
Mindaugas Urbaitis

Pilna stiklinė laisvės

Philipas Glassas ir jo ansamblis Vilniuje

Ar stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna? Tai priklauso nuo to, koks jūsų požiūris: matydami stiklinę pusiau tuščią tikime, kad padėtis bloga. Ethanas Smithas žurnale „New York“ prieš keletą metų publikuotą straipsnį apie Philipą Glassą pavadino „Ar stiklinė pusiau tuščia?“ („Is Glass Half Empty?“: angl. k. glass – stiklinė, čia – žodžių žaismas su kompozitoriaus pavarde), iškeldamas muzikos privilegijuotųjų demonstruojamą nepagarbą kompozitoriui. Autoritetingiausia muzikos enciklopedija anglų kalba „Grove Music“ Ph. Glassą pristato kaip „komerciškai vieną iš sėkmingiausių, bet kritikos plūstamą savo kartos kompozitorių“.
 
Kodėl susirinko tiek daug klausytojų į jo koncertą Kongresų rūmuose (lapkričio 5 d.)? Šis klausimas abejonių nekelia: galų gale sulaukėme Philipo Glasso kartu su savo ansambliu, nors pirmą kartą Vilniuje jis apsilankė lygiai prieš 20 metų. Tuomet Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su valstybiniu choru „Latvija“, diriguojant ištikimam kompozitoriaus bičiuliui ir bendraminčiui bei nenuilstančiam jo kūrybos puoselėtojui Dennisui Russellui Daviesui, atliko kūrinio „Itaipu“ Europos premjerą.

Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philip Glass. L. Vansevičienės nuotr.
Philipas Glassas ir jo ansamblis. L. Vansevičienės nuotr.
Philipas Glassas ir jo ansamblis. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 187  >>> Archyvas