7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Garsai iš muzikos olimpo

Martha Argerich, Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“ Vilniuje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 36 (1097), 2014-10-17
Muzika
Martha Argerich, Džeraldas Bidva ir „Kremerata Baltica“. V. Balkūno nuotr.
Martha Argerich, Džeraldas Bidva ir „Kremerata Baltica“. V. Balkūno nuotr.
Gidoną Kremerį ir orkestrą „Kremerata Baltica“ Lietuvos koncertų publika jau pažįsta, o pianistę Marthą Argerich iki šiol pažinojo tik iš gausių įrašų, youtube ir radijo bei televizijos. Kad pagaliau sulaukėme unikaliosios menininkės Vilniuje, dėkoti reikia Gidonui Kremeriui, su kuriuo ji bendradarbiauja kelis dešimtmečius. Šių muzikų pirmasis bendras koncertas Lietuvoje – reikšmingas įvykis, išliksiantis mūsų muzikos kultūros istorijoje. Kai scenoje pasirodo tokios stiprios muzikos pasaulio asmenybės, per jas, tarsi kokį mediumą, prabyla muzika. Kokia ji gali būti galinga! Vienam sukelia kupiną apmąstymų nemigos naktį, kitam – norą kuo greičiau sėsti prie fortepijono, trečiam – imti į rankas smuiką... Jei egzistuotų toks žanras kaip vieno sakinio recenzija, apie spalio 11 d. Kongresų rūmuose įvykusį koncertą tiktų parašyti: genialiai interpretuota geniali muzika arba garsai iš dieviškojo muzikos olimpo.
 
Vis dėlto recenzijos žanras įpareigoja tokius koncertus taip pat aprašyti, juk turi likti popieriuje užfiksuotas dokumentas su tiksliomis datomis, programa, atlikimo bruožais, bendra atmosfera. Popierinis leidinys darosi vis labiau patikimas, girdint apie įvairias internetinės erdvės atakas. Apie tai rašau sąmoningai, mat neseniai iš vieno tradicinių recenzijų nepripažįstančio dienraščio žurnalistės gavau pamokėlę, kaip reikia rašyti. Esą „senoviškų“ recenzijų niekam nereikia, jų niekas neskaito, jos tiesiog nuobodžios ir neįdomios. Reikia rašyti visai kitaip, spontaniškai, subjektyviai, įdomiai ir t.t. Bet viešumoje paskutiniu metu pasigirsta balsų, kurie sako visai ką kita, kad visą spaudą užplūdęs narciziškas subjektyvus kvailiojimas žodžiais gerokai įgriso. Pasigendama profesionalų balso, pagarbaus, atsargesnio žvilgsnio rašant bei kalbant ir apie genialius kultūros reiškinius, ir apie kritikuotinus.
 
Turbūt, kaip paprastai, rašysiu senamadiškai ir nuobodžiai. Taigi pradėkime nuo programos. Koncerte skambėjusi geniali muzika – tai Ludwigo van Beethoveno Rondo a capriccio („Įniršis dėl pamesto grašio“, vok. „Die Wut über den verlorenen Groschen“), op. 129, Viktoro Kisino aranžuotas smuikui ir styginiams, Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 19, Bélos Bartóko Divertismentas styginiams ir Wolfgango Amadeus Mozarto Dvigubas koncertas fleitai, arfai ir orkestrui C-dur, KV 299, taip pat V. Kisino aranžuotas smuikui, fortepijonui ir orkestrui.
 
Vienas po kito skambėję išvardyti kūriniai kėlė tik entuziazmą. Ir jokios kritinės minties! Koncertą pradėjo G. Kremeris ir „Kremerata Baltica“. Su orkestru jam grojant veržlų žaismingą Beethoveno Rondo G-dur, nuo pirmų garsų sužavėjo greitu tempu valiūkiškai straksinti pagrindinė tema. Įvairias temos variacijas, tonacijų ir kontrastingų epizodų kaitą, įdėmiai sekdamas solistą, virtuoziškai perteikė ir orkestras. Išraiškingas ir turtingas atspalvių buvo G. Kremerio instrumento garsas, kartu su muzikos nuotaikomis keitęs skambesio atspalvius, įprasminęs menkiausią frazės vingį. Pergalinga šviesi Rondo pabaiga nuteikė džiaugsmingam susitikimui su Martha Argerich.
 
Pianistės pasirodymas scenoje sukėlė ilgą aplodismentų audrą. Gausiai susirinkę muzikantai ir melomanai su didžiausiu entuziazmu reiškė pagarbą ir padėką pirmąsyk į Lietuvą atvykusiai, beveik penkis dešimtmečius fortepijono meno olimpe karaliaujančiai menininkei. Jos įrašai Lietuvoje žinomi ir klausomi, tai aukščiausio lygio mokykla, greta tobulo instrumento valdymo skiepijanti ypatingai tikrą sąlytį su muzika. Viskas, ką atlieka M. Argerich, veikia magiškai, jos kiekviena interpretacija atrodo teisinga (šiais laikais labai vengiamas žodis), tik ne muziejinė, bet pilna gyvybės, išminties, skonio. Didžiausias stebuklas, kad ji tokia buvo jaunystėje ir tokia išliko iki šiol, įkopusi į garbų amžių. Pakito nebent plaukų spalva...
 
Beethoveno Antrąjį koncertą ji pasirinko, regis, neatsitiktinai. Beethovenas – mėgstamiausias jos kompozitorius. Teisybė, tai pasakė apsvarsčiusi dvi pavardes – Beethoveno ir Roberto Schumanno. Turbūt daugelis matė youtube jos interviu „Verbier“ festivalyje. Jei ne, siūlau susirasti; taip pat pamatyti jaunutę M. Argerich su vienu iš jos pedagogų Friedrichu Gulda, kurį ji iki šiol laiko bene svarbiausiu žmogumi jos gyvenime. Kadangi paminėjau „Verbier“ festivalį, Kremeris prieš kelerius metus atsisakė jame dalyvauti. Jo motyvai detaliai išdėstyti laiške festivalio vadovui. Laiškas yra internetinėje svetainėje, būtinai pasiskaitykite.
 
Antrasis Beethoveno koncertas yra kompozitoriaus jaunystės kūrinys, skleidžiantis pakilią energiją ir šviesų optimizmą, o antroji jo dalis yra lyrinė, daininga ir kartu mąsli. Kaip ir kiti, jis buvo atliekamas be dirigento. M. Argerich vien žvilgsniu, šypsena arba nežymiu galvos judesiu derino su orkestru, papildytu šauniais pūtikais ir pūtikėmis, visą muzikos tėkmę. Salė buvo užvaldyta, daugelis nustojo kvėpuoti. Solistės touché buvo ypatingas ir įvairus – nuo tvirtų, beveik geležinių skambesių greito tempo vietose iki subtiliausio švelnaus klaviatūros paglostymo, po kurio pasigirsdavo (ypač lėtoje dalyje) tylutėlės fortepijono frazės. Toks gilus jaudinantis muzikos pajautimas, tarsi pianistė kalbėtųsi su pačiu Beethovenu... Tačiau lygiai taip pat atvirai ir nuoširdžiai ji kalbasi ir su Schumannu. Bisui ji pasirinko kaip tik jo pjesę sunkiai išverčiamu pavadinimu „Traumes-Wirren“ iš „Fantasiestücke“, op. 12.
 
Antrąsyk M. Argerich scenoje pasirodė kartu su G. Kremeriu. Jie atliko aranžuotą, pas mus gal niekada neatliktą W. A. Mozarto Dvigubą koncertą fleitai, arfai ir orkestrui C-dur, KV 299. Dueto pokalbis buvo gyvas, įdomus su netikėtais minčių posūkiais ir keitimusi vedlio vaidmenimis. Smuiko partija, perimta iš fleitos, man regis, vietomis nebuvo „smuikiškai“ patogi, tačiau Kremeris su tuo susitvarkė nepaprastai lengvai ir elegantiškai. M. Argerich touché pasikeitė kardinaliai, girdėjome mocartiškai lengvą, skaidrų, gyvybe pulsuojantį skambesį. Šį linksmą opusą su lėta jausminga salele antroje dalyje Mozartas sukūrė būdamas 13 metų. Alfredas Einsteinas jį laiko prašmatnia prancūziška salonine muzika, apie tai ypač byloja trečiosios dalies Rondo. Šio kūrinio lėtąją dalį, prašomi publikos, atlikėjai pakartojo. Antrasis variantas buvo dar raiškesnis už pirmąjį. Kitas bisas – Beethoveno Aštuntosios sonatos smuikui ir fortepijonui finalas, koncertą užbaigęs itin šviesia, veržlia, tiesiog kunkuliuojančia energija.
 
Tarp Vienos klasikų į programą buvo įtrauktas Bartóko Divertismentas styginiams, sudaręs labai ryškų kontrastą. Esu pastebėjusi, kad G. Kremeris koncertų programomis dažniausiai išreiškia kokią nors idėją. Manyčiau, kad ir šio kūrinio kontrastingu įpynimu jis tarsi perspėjo, kad ne visur viešpatauja kuriančios šviesios jėgos. Gal tik aš tai įžiūriu? Bet šis veikalas parašytas Šveicarijoje Lozanos kameriniam orkestrui 1939 m., kai Vengrijoje jau buvo įsisiautėjusios fašistinės nuotaikos, o sutrikęs kompozitorius laiškuose ragino visus, kas gali, išvykti iš šalies. Antroje Divertismento dalyje, man regis, kaip tik ir perteikta ši atmosfera. Joje įkūnyta gąsdinanti, slogi, tamsi, kraštutinio dramatizmo dvasia. Ją labai raiškiai, tiesiog sukrečiančiai atskleidė orkestras. Kūrinio kraštinėse dalyse Bartókas išmoningai panaudojo gausybę dermių, motyvų, ritmų iš vengrų liaudies muzikos. Jis buvo, dėl visa ko primenu, ne tik kompozitorius, bet ir žymus folkloro rinkėjas bei tyrėjas, dirbęs su kitu garsiu vengru Zoltánu Kodály. „Kremerata Baltica“ šį įvairių kamerinių orkestrų dažnai grojamą kūrinį atliko, mano galva, geriau, vaizdingiau ir prasmingiau už visus kitus. Orkestro koncertmeisteris Džeraldas Bidva, preciziškai ir temperamentingai pagrojęs solo intarpus, subtiliai atliko ir dirigento vaidmenį. Orkestras ir visi jo nariai, kaip ir puikiai solo epizodus griežusi violončelių koncertmeisterė Giedrė Dirvanauskaitė, sulaukė karšto ir audringo publikos pritarimo. Jau pradedame laukti kito jų koncerto. Įdomu, ką dar mums atveš Gidonas Kremeris? 

 

Martha Argerich, Džeraldas Bidva ir „Kremerata Baltica“. V. Balkūno nuotr.
Martha Argerich, Džeraldas Bidva ir „Kremerata Baltica“. V. Balkūno nuotr.
Martha Argerich, Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“. M. Siruso nuotr.
Martha Argerich, Gidonas Kremeris ir „Kremerata Baltica“. M. Siruso nuotr.