7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rekonstrukcijų pagreičiai

Dar kartą apie prikeliamus Čiurlionio kūrinius

Darius Kučinskas
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Muzika

Šiemet minėjome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo 140-ąsias metines. Daug renginių, įvykių, premjerų, parodų – kaip visuomet, pasak Giedriaus Kuprevičiaus, toks truputį „paūmėjimas“. Tačiau šį kartą Čiurlionio jubiliejus paminėtas dviem ypatingomis premjeromis – rekonstruotos ir atliktos (ir net įrašytos!) dvi nė karto neskambėjusios simfoninės poemos „Dies irae“ ir „Pasaulio sutvėrimas“. Poemą „Dies irae“ lapkričio 20 d. Kauno filharmonijoje atliko Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Poemą rekonstravo ir instrumentavo kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Poema „Pasaulio sutvėrimas“ suskambo Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, gruodžio 4 d. Ją atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Poemą rekonstravo ir instrumentavo kompozitorius Arvydas Malcys.

 

Iš anksto pasakysiu, kad šių kūrinių atlikimas yra ypač reikšmingas įvykis Lietuvos muzikinės kultūros raidoje. Bene pirmą kartą per daugiau nei šimtą metų susivokėme esantys subrendę objektyviai autoanalizei ir atvirai savikritikai, esame pakankamai tvirti ir laisvi (ir niekieno išoriškai neverčiami!) mąstyti ir permąstyti savo kultūros ištakas. Tautinės kultūros ištakas, susiformavusias XX a. pradžioje, kurioms kertinį akmenį padėjo Čiurlionio kūryba. Tad ką išgirdome ir ką supratome?

 

Pradžioje trumpas istorinis ekskursas. 1907 m. balandžio 30 d. penktą valandą ryto Varšuvoje (nuoroda paskutiniame partitūros puslapyje) Čiurlionis užbaigė simfoninę poemą „Jūra“ – tai yra instrumentavo ir perrašė į švarraštį. Bet dar neužbaigęs švarraščio Čiurlionis jau fiksuoja pirmuosius naujos simfoninės poemos – „Pasaulio sutvėrimas“ – taktus ir puslapius (1907 m. kovo 15 d.). Tris su puse metų komponuota „Jūra“, matyt, buvo kiek pabodusi pačiam kompozitoriui („Jūra – paliktas pūdymas, pats nežinau, ko laukiantis, gal geresnių laikų“, – iš Čiurlionio 1906 m. sausio 7 d. laiško broliui Povilui). Ir jei ne viltis (taip ir neišsipildžiusi), kad kūrinys bus atliktas Varšuvos filharmonijoje, kažin ar Čiurlionis apskritai būtų grįžęs prie neišbaigtų „Jūros“ eskizų, juodraščių ir prisivertęs parengti partitūros švarraštį.

 

Poema „Pasaulio sutvėrimas“, matyt, irgi neatsirado vienu prisėdimu. Vienintelis šiandien žinomas poemos rankraštis – klavyras, kaip jau minėta, pradėtas komponuoti 1907 m. kovo 15 d., – užrašytas storoje muzikos rankraščių knygoje tarp 1909 m. lapkričio mėn. Peterburge užbaigtos Fugos in B (muzikologės Rimos Povilionienės pasiūlytas taiklus pavadinimas) ir 1910 m. vasario 1 d. Druskininkuose užrašyto poemos „Dies irae“ klavyro. Taigi, vėl matome beveik trejų metų laikotarpį. Tik šį kartą jokios vilties, kad kūrinys bus atliktas. Tad apmestas visos poemos „Pasaulio sutvėrimas“ klavyras (ties paskutiniu taktu įrašyta – Fine) taip ir liko neinstrumentuotas, o vietomis ir nesukomponuotas – palikti tušti taktai bei trys tušti, bet sutaktuoti (po 8 taktus) puslapiai. Kūrinio visuma gana aiški, pagrindinė tematinė medžiaga, kurią norėta panaudoti, užrašyta. O panaudota išties daug – tarsi apibendrindamas visą anksčiau sukurtą muziką, Čiurlionis jungia atskirus fortepijoninius bei vokalinius kūrinius į vieną stambų superciklą. Tokį savo kūrybos sąvadą Čiurlionis jau kartą buvo daręs 1900 m. pradžioje – pasitinkant naująjį šimtmetį. Tąkart į vieną knygą dailiai buvo perrašyti visi anksčiau sukurti ir net neužbaigti(!) kūriniai. Antrasis savotiškas kūrybos sąvadas, atskleidžiantis visai kitas tų pačių miniatiūrų reikšmes ir prasmes, girdimas poemoje „Pasaulio sutvėrimas“. Žinant, kad Čiurlionis net perrašydamas į švarraštį savo kūrinius mėgo dažnai taisyti, koreguoti ar net drąsiai perkurti, galima manyti, jog autoriaus užbaigta poemos „Pasaulio sutvėrimas“ partitūra ženkliai skirtųsi nuo pirminio klavyro. O tai jau atveria tam tikrą kūrybos laisvę šiuolaikinei rekonstrukcijai. Turiu omeny laisvę pakankamai drąsiai žvelgti į esamą eskizą, jį kupiūruoti ar priešingai – išplėtoti ir taip suformuoti visiškai užbaigtą kompoziciją. Klausantis „Pasaulio sutvėrimo“ kilo mintis, jog tai kažkaip siejasi su Čiurlionio mėgtu Roberto Schumanno „Karnavalu“ ar net Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėliais“. Juk akivaizdu, kad Čiurlionio „pasaulis“ yra formuojamas iš trumpų ir savarankiškų „pasaulėlių“. Tad jungianti tema ar motyvas galėtų iš tų pasaulėlių padaryti vientisą ir visaapimantį ciklą-pasaulį.

 

Su poema „Dies irae“ yra kiek kitaip. Pirmiausia neaišku, kiek laiko kompozicija buvo kuriama. Vienintelė data (1910 m. vasario 1 d.) užrašyta pabaigus klavyrą. Bet vargu ar Čiurlionis turėjo tiek laiko, kiek komponuodamas „Jūrą“ ar „Pasaulio sutvėrimą“ (po maždaug trejus metus). Visgi struktūriškai kūrinys atrodo net labiau išbaigtas ir konstrukciškai tvirčiau suręstas nei „Pasaulio sutvėrimas“ – čia panaudota mažiau temų, jos tarpusavyje gretinamos kontrasto principu, aiškiai išsiskiria penkios stambios padalos, formuojančios tipinį Čiurlioniui arkos įvaizdį (su centrine kulminacine padala). Detaliau apie kūrinio konstrukciją ir tematiką jau skelbta anksčiau (D. Kučinskas, Y. Nunokawa, Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“ analitinės interpretacijos, SOTER, 2014. nr. 52, p. 47–64). Čia norėtųsi atkreipti dėmesį į ypač drąsius savo laikui akustinius sprendimus, kuriuos Čiurlionis stengėsi išgauti panaudojęs painų politonalumą, poliritmiką ir politematizmą. Kūrinio temos čia veikia kaip personažai arba simboliai, kaip filosofinės ar meninės idėjos. Ir tuo poema „Dies irae“ susisieja su Richardu Wagneriu ir Aleksandru Skriabinu. Temos tarpusavyje bendrauja lyg gyvos būtybės (prisiminkime Čiurlionio aiškinimą apie melodijas kaip žmones, su savo charakteriais ir t.t.) viena kitą veikia, keičia, jos mutuoja – kinta jų išorė (ritmika, dermė) ir jų kuriamos muzikinės reikšmės. Perprasti šį muzikinių filosofinių idėjų dialogą ir polifoniją labai sudėtinga.

 

Klausant abiejų poemų kai kas gal nusivylė neišgirdęs mums jau įprasto (stereotipinio, „čiurlioniško“) skambesio ir pagalvojęs, jog po „Jūros“ Čiurlionis nesugebėjo pakilti iki tokių pat meninių aukštumų, kurias buvo su ja pasiekęs. Bet čia ir yra esminis klausimas: ar nepakilo Čiurlionis, ar mes nesugebėjome pakilti iki Čiurlionio? Matyt, galima atsakyti ir taip, ir ne. Reikėtų pripažinti – taip, Čiurlionis savo talentu neprilygo (neturėjo galimybės išplėtoti?) amžininkams simfonistams Gustavui Mahleriui ar Richardui Straussui. Tačiau rekonstruotose partitūrose, pripažinkime, buvo daug netikėtų, labai drąsių ir novatoriškų savo laikui paties Čiurlionio sprendimų, originalių muzikinių idėjų plėtojimo atvejų, kuriuos tik iš partitūros sunkiai beįžvelgtume. Taip pat labai sėkmingi abiejų kompozitorių – Kuprevičiaus ir Malcio – klavyrų pritaikymai orkestrui, demonstruojantys ypač profesionalų orkestro pažinimą ir gebėjimą išnaudoti jo galimybes. Kitas dalykas, ar tikrai taip savo kompozicijas būtų už(iš)baigęs pats Čiurlionis? To niekada nesužinosime. Bet, paradoksas, – to nė nereikia aiškintis. Juk kalbėdami apie bet kurį rekonstruotą ar kito autoriaus užbaigtą kūrinį visuomet suvokiame, kad tai yra tam tikras kompromisas. Tam tikra versija, redakcija, sprendimas, žymintis čia ir dabar gyvenančios visuomenės ir vieno jos atstovo požiūrį bei įsivaizdavimą apie kito konkretaus kompozitoriaus muziką. Muzikos atlikimo mene tai yra kasdienybė. Muzikos komponavimo srityje tai pasitaiko kur kas rečiau. Bet ir čia tokie užbaigimo, prikūrimo, orkestravimo atvejai skaičiuojami dešimtimis, jei ne šimtais. Pradedant nuo Johanno Sebastiano Bacho „Fugos meno“, Wolfgango Amadeus Mozarto Requiem ir baigiant Arnoldo Schönbergo opera „Mozė ir Aronas“ ar Charleso Iveso „Visatos simfonija“. Visais atvejais kūriniai buvo už(iš)baigti kitų autorių ir tvirtai įaugo į mūsų muzikinio gyvenimo erdvę bei mūsų pačių savivoką. Ir tai, kad pasaulinė praktika pagaliau pasiekė Lietuvą, reikėtų tik sveikinti. O jei kas nors ryšis rekonstruoti ir orkestruoti (o gal ir naujai perkomponuoti) šiemet pirmą kartą nuskambėjusias Čiurlionio poemas, visuomet bus įdomu išgirsti naujus sprendimus. Tad šiandien labai nuoširdžiai džiaugiuosi ir sveikinu kompozitorius Giedrių Kuprevičių ir Arvydą Malcį už jų titanišką, labai reikšmingą darbą ir galimybę mums visiems išgirsti bei naujai permąstyti, atrodytų, taip gerai pažįstamą Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

 

Reikia išskirti ir pasiaukojančiai dirbusius abu dirigentus – Robertą Šerveniką ir Modestą Pitrėną. Nepaisant orkestre kartais kylančių „nuomonių skirtumo“, kūriniai buvo parengti ir atlikti su didžiausia atsakomybe ir pagarba rekonstruotoms partitūroms bei jų (bendra)autoriams. Be dirigentų energijos, profesinės meistrystės ir valios šie jubiliejiniai Čiurlionio metai vargu ar būtų įgavę tokį smarkų pagreitį, kuris, tikiu, inspiruos dar ne vieną idėją ateičiai.