7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Beveik 400 metų senumo atradimai

„Canto Fiorito“ koncertas Valdovų rūmuose

Jonas Vilimas
Nr. 2 (1154), 2016-01-15
Muzika
„Canto Fiorito“, dirigentas Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“, dirigentas Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.

Nuvilniję ir nušurmuliavęs, kaip visada gausus renginių kalėdinis laikotarpis šiemet pateikė ne tik plačią paletę įvairiems skoniams bei pomėgiams tenkinti skirtų koncertų, premjerų bei šiaip smagių renginių, bet ir savotiškų atradimų. Vieną iš jų pateikė ir bene antrus metus kaip kalėdinis festivalis rengiamas ciklas „Kalėdos Valdovų rūmuose“ (nors šventiniu laikotarpiu koncertai šių rūmų Renesansinėje menėje pradėti rengti dar iki oficialaus jų atidarymo), kurį apskritai būtų galima pagirti už prasmingų ir gražių tradicijų kūrimą, taip pat išties vertingos ir, kaip dera, aristokratiškai skoningos ir gražios muzikos puoselėjimą ir pateikimą rūmų lankytojams ir koncertų klausytojams. Neabejotinai žavių akimirkų būta kiekviename iš keturių ciklo koncertų, pradedant „Aidijos“, „Chordos“ bei solistų kompanijos „Kalėdų giesmėmis“ ir baigiant naujamečiu koncertu „Metų laikai“ su specialiai jam suburta „Cappella temporale“. Tačiau čia kiek daugiau apsistosime prie trečiojo (gruodžio 29 d.), pavadinto „Tarquinio Merula – didysis Vazų dvaro muzikos meistras“, jį parengė ir atliko tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ (dainininkai Ieva Gaidamavičiūtė, Renata Dubinskaitė, Saulė Šerytė, Algirdas Bagdonavičius, Nerijus Masevičius, senoviniais instrumentais grojantys muzikantai – fleitininkai Ieva Bublytė, Rodrigo Calveyra, trombonininkas Adrianas France’as, viola da gamba griežiantis Rodney Prada, klavišininkas Davide’as Pozzi), vadovaujamas Rodrigo Calveyros.

 

Pradžioje, matyt, derėtų prisiminti, kas gi buvo tas didysis, kaip teigia koncerto pavadinimas, maestro Tarquinio Merula, prieš keturis šimtus dvidešimt metų gimęs ir prieš tris šimtus penkiasdešimt metų miręs šiaurės Italijoje, Kremonoje (tiesa, kai kurie autoriai nurodo, kad jis gimęs Busete). Tiksliau, būtent tiek metų buvo sukakę besibaigiančiais 2015-aisiais. Kaip žinia, Kremona yra tvirtai įsirašiusi į pasaulio muzikos istoriją, nes būtent čia mažiausiai nuo XVI a. savo veiklą plėtojo legendiniai smuikų meistrai – iš pradžių Amati (bent kelios kartos), o vėliau Antonio Stradivari ir Bartolomeo Giuseppe Guarneri. Vis dėlto apie šio miesto muzikus žinome nepalyginamai mažiau. Tiesą pasakius, ir pačioje muzikos istorijoje Šiaurės Italija, tiksliau, Lombardijos regionas, savo šlovės valandos susilaukia tik XVIII a. pabaigoje ir ypač XIX amžiuje, kai savotišką apogėjų pasiekia operos menas ir didieji operos teatrai, tarp kurių neabejotinai vienu svarbiausių tampa Milano „La Scala“. Vis dėlto baroko epochos pradžioje – o būtent ankstyvajam barokui ir priklauso šis apie penketą metų Vazų dvare praleidęs italų muzikas – nei Kremona, nei visa Lombardija ypatingai neišsiskiria. Tarp Italijos miestų svarbiausi muzikinės kultūros centrai tuo metu neabejotinai yra Venecija ir Roma, kiek vėliau prie lyderių prisišlieja ir pietuose įsikūręs Neapolis. Tad tiek Kremona, tiek Bergamas, tiek Lodis – t.y. keli Lombardijos miestai, su kuriais daugiausia ir buvo susijęs Merulos gyvenimas, tikrai nediktavo anuometinės muzikos kultūros madų ir netraukė ne tik italų, bet ir svetimšalių. Ir vis dėlto Merula sugebėjo prasimušti ir susikurti ne tokį prastą muziko vardą, Venecijoje leido savo religinių ir pasaulietinių kompozicijų natas (viename iš leidinių, 1637-ųjų rinkinyje „Canzoni overo sonate concertate“, jis bene pats pirmas išskiria du barokinės sonatos tipus, – sonata da chiesa ir sonata da camera, – gyvavusius iki pat XVIII a. vidurio), taip pat tapo vienu iš penkių toje pačioje Venecijoje 1643 m. pastatytos operos „La finta savia“ kompozitoriumi.

 

Šiaip ar taip, 1621 m. sausio pabaigoje jis atsidūrė Žygimanto III Vazos dvare ir čia darbavosi iki 1626-ųjų pradžios. Kaip atskleidžia vienas iš jo laiškų, Merula tarnavo valdovo rūmų ir bažnyčios vargonininku – „organista di chiesa e di camera“. Tikrai žinoma, kad tuo metu jis apsistojo Varšuvoje, o apie tai, ar kurį laiką gyveno ar bent jau lankėsi ir Vilniuje, tegalime spėlioti. Bet kuriuo atveju, tokia tikimybė egzistuoja. Šis kompozitoriaus ir muzikanto gyvenimo faktas bei 350-osios jo mirties metinės ir buvo vienas iš pagrindinių pretekstų ansambliui „Canto fiorito“ parengti ir klausytojams (bei estetiniam pasiskanavimui) pateikti koncertinę programą, sudarytą išskirtinai iš jo kūrinių. Iškart reikia pasakyti, kad kūrinių parinkimas buvo vykęs, ir palyginti neilga, apie valandą trukusi programa atspindėjo svarbiausius Merulos kūrybos aspektus. Girdėjome ir jo motetų, ir bažnytinių koncertų, ir madrigalų, ir instrumentinių pjesių bei šokių, vykusiai į programą įpinant ir (savi)ironišką kompoziciją apie lotyniškas linksniuotes („Nominativo hic“), kurią galima pavadinti ir gera atmintine tiek anų, tiek ir šių dienų lotynų kalbos studentams. Kita vertus, kiek abejonių kėlė kai kurių kūrinių grupavimas – į vieną porą jungti pasaulietinę ir bažnytinę kompoziciją. Nors šiuo atveju greičiausiai lemiamas pasirinkimo veiksnys buvo kontrastingumo ir programos dinamiškumo aspektai.

 

Kaip paprastai, ansamblio „Canto Fiorito“ koncertuose jo nariai buvo drauge ir koncerto vedėjai – apie autorių kalbėjo vadovas Rodrigo Calveyra, talkinamas dainininkės Renatos Dubinskaitės. Kad patys muzikantai vestų savo koncertus, Vakaruose yra įprasta, to paprastai net ir mokoma. Tad tokia praktika iš esmės sveikintina. Kita vertus, muzikologui klausytojui šiame pasakojime kiek pritrūko precizikos. Čia iš tiesų dera atkreipti dėmesį, kad dauguma šių dienų senosios muzikos atlikėjų dažniausiai susikoncentruoja į pačią muziką, kompozicinės technikos ir kūrinio interpretacijos aspektus, nelabai gilindamiesi į platesnį ir gilesnį istorinį, kultūrinį bei religinį (kas dažnai yra itin svarbu) kontekstą. Tuomet ir susipažįstame tik su abstrakčiomis religinėmis kompozicijomis (kaip minėta koncerte), o ne su konkrečiais moteto ar bažnytinio koncerto žanrais ir pan. Kita vertus, pats kūrinių atlikimas, pasižymėjęs stilingumu ir elegancija, didesnių abejonių nekėlė. Šių eilučių autoriui buvo kiek netikėta išvysti prie vokalinės ansamblio grupės prisijungusį tenorą Algirdą Bagdonavičių, vis dėlto tenka pripažinti, kad debiutas buvo vykęs. Na, o bene ryškiausia vakaro žvaigžde ir dar vienu atradimu įvardinčiau klavišininką (nes grojo ir klavesinu, ir vargonėliais) Davide’ą Pozzi. Jis ne tik užtikrintai ir įtikinamai atliko savo solo kūrinius, tvirtai laikė visą basso continuo grupę, bet ir itin vykusiai bei virtuoziškai improvizavo, jungdamas į darnią visumą ir suporuotas kompozicijas, ir patį koncertą. Tam tikra prasme jis tapo savotišku trečiuoju koncerto vedėju.

 

Nežinia, ar bent kuris iš tą vakarą atliktų kūrinių prieš tuos beveik 400 metų išties skambėjo ar galėjo skambėti ir tuomečiuose Valdovų rūmuose, tačiau jie tikrai padėjo bent jau įsivaizduoti, kokia turtinga ir įdomi buvo ano meto muzikinė kultūra, kokio aukšto meninio lygio muzika skambėjo ne tik kur nors Italijoje, bet ir mūsų kraštuose. Ir tai, matyt, galėtume laikyti svarbiausiu šio koncerto atradimu.

„Canto Fiorito“, dirigentas Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
„Canto Fiorito“, dirigentas Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
Trombonininkas Adrianas France’as, viola da gamba griežiantis Rodney Prada, fleitininkai Ieva Bublytė, Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
Trombonininkas Adrianas France’as, viola da gamba griežiantis Rodney Prada, fleitininkai Ieva Bublytė, Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
Adrianas France’as, Ieva Gaidamavičiūtė, Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.
Adrianas France’as, Ieva Gaidamavičiūtė, Rodrigo Calveyra. V. Abramausko nuotr.