7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip nuskambėjo metai?

Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Muzika
„Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.
„Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.

Praeinantys metai, kaip visada, visa, kas ką nuveikė, įžūliai prisiskiria sau – atseit čia metų įvykiai, metų pasiekimai. Tiesa, to kasdienio visų darbo, ilgalaikio intelektinio, meninio ir dvasinio indėlio neįmanoma nei aprėpti, nei už visa tai kažkam padėkoti. Tad padėkokime metams ir pabandykime prisiminti, ką gi jie atnešė, kas labiausiai džiugino, kas nuvylė?

 

Laimutė Ligeikaitė

Kad muzikai metai buvo neblogi, byloja jau tai, jog prieš šv. Kalėdas net naują koncertų salę Palangoje spėjo atidaryti, o iš inauguracinio koncerto buvo galima suprasti, jog į ją mielai įsileis ir klasikinės muzikos atlikėjus. Kita „kalėdinė“ dovana – Nacionalinės premijos dviem nusipelniusioms asmenybėms: muzikologui Algirdui Ambrazui ir vargonininkui Leopoldui Digriui. Kai jų ir daugelio kitų laureatų fundamentalūs gyvenimo darbai pagaliau pastebimi, lengviau atsidūsti – dar ne visos vertybės nutekinamos „vamzdžiu“ į Nerį. Kaip svarbų kultūrinės brandos ženklą paminėčiau ir plačiai, netgi nuoširdžiai atšvęstus UNESCO paskelbtus Mykolo Kleopo Oginskio metus, sujudinusius ne tik muzikus, bet ir istorikus, politikus, įvairių sričių mokslininkus ir menininkus. Galbūt šios iki šiol daugeliui nežinomos asmenybės prikėlimas paskatino oriau pažvelgti į savo šalies praeitį, kultūrą, mūsų bendrumus ir skirtumus su kaimynais? Jei mūsų kultūros srityje ir toliau skambėtų ta pasiaukojanti, darbinga, patriotiška, oginskiška gaida, gal būtų galima nuveikti kur kas daugiau?

 

Visada išskirtinis įvykis, kai atvyksta skambinti Lukas Geniušas, Andrius Žlabys. Visuomet aukščiausio profesionalumo atlikėjais ir įdomiomis programomis pasižymi Vilniaus festivalis, Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Iš pavienių koncertų šį kartą išskirčiau rudens sezono atidarymo koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Kaip rašė Živilė Ramoškaitė, „nedažnai būna, kad tarp publikos ir scenos užsimegztų toks glaudus kaip šįsyk ryšys. Svarbiausia, jis ne tik netrūkinėjo, bet su kiekvienu programos kūriniu augo. Muzikantai ir klausytojai vieni kitiems siuntė galingus pozityvios energijos pliūpsnius. Pasakyti, kad filharmonijoje įvyko šventė, turbūt per maža. Įvyko kažkas daugiau. Jubiliejinis 75-asis sezonas Nacionaliniam simfoniniam orkestrui atnešė permainų. Nuo šio rudens ilgametis orkestro vadovas Juozas Domarkas vadovavimą orkestrui perdavė buvusiam savo mokiniui Modestui Pitrėnui, kurio inauguracija ir įvyko tą vakarą. Šį pasikeitimą taip pat priskirčiau neeiliniam metų įvykiui.

 

Pradžiugino operų premjeros. Kaip išskirtinį reiškinį vertinčiau sėkmingą Ludwigo van Beethoveno „Fidelijaus“ pastatymą Nacionaliniame operos ir baleto teatre, ypač sklandų jos sudėtingos orkestrinės medžiagos atlikimą diriguojant Martynui Staškui. Kitoje premjeroje – Jules’io Massenet „Manon“ – nuoširdžiai pasidžiaugiau jauno soprano Viktorijos Miškūnaitės kerinčiai sukurtu Manon vaidmeniu. Taip pat į dienos šviesą dar kartą išvilkčiau kuklesnius spektaklius: preambule šių metų festivaliui „Banchetto musicale“ tapusią Valdovų rūmuose parodytą Claudio Monteverdi operą „Orfėjas“, puikių atsiliepimų sulaukusią Giovanni Pagliardi lėlių teatro operą „Caligula“. Ne mažiau džiugu, jog šiemet spalvingai pasipildė ir operų vaikams kraitis: Sigito Mickio kameriniu veikalu „Zuikis Puikis“, Arūno Navako ir Gintaro Samsono „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“. O iš tarptautinių renginių neišdildomą įspūdį ir akims, ir ausims (tikrąja ta žodžio prasme) paliko Vilniaus festivalio ir Kinijos kultūros metų Lietuvoje akcentas – kinų operos spektaklis „Jangų giminės karvedės“ (rodytas LNOBT), taip pat dieną prieš tai vykusi edukacinė paskaita apie Jing Ju (taip vadinama kinų opera) reiškinį, su kuriuo susipažinti buvo nepaprastai įdomu.

 

Didelių nusivylimų nepamenu. Tiesiog vienu atveju mano viltys neišsipildė: sužinojusi, kad LNOBT bus pastatytas Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, kurio kerinčios muzikos fragmentus su pasigėrėjimu klausau koncertuose, labai apsidžiaugiau. Naiviai tikėjausi, jog ir į mūsų, galima sakyti, tautinės klasikos veikalus yra kam pažvelgti naujai, pagarbiai, bet moderniai, atskleidžiant tai, ko galbūt dar nesame atradę, bet viliamės rasti. Deja, kaip rašė Audronė Žiūraitytė, „Susipažinusi su naujuoju pastatymu, mintimis grįžtu ir pervertinu ankstesniuosius. „Eglė žalčių karalienė“, paveikta kitų laiko ir erdvės matavimų, tarsi nepajudėjo iš vietos, kaip ir anksčiau liko tarp pasakos, mito, realybės ir fantastikos, schematiškų bei gyvybe pulsuojančių personažų. Tarp tradicijos ir novatoriškumo, kurie maksimaliai įtaigiai ir šįkart nesusilieja.“

 

Kitus muzikos įvykius vertina jaunos muzikologės, jau kurį laiką sėkmingai bendradarbiaujančios su „7 meno dienomis“.

 

Paulina Nalivaikaitė

2015-ieji buvo gausūs muzikinių patirčių, sukėlusių ir teigiamų, ir ne visai pozityvių emocijų. Šiemet aplankiau nemažai festivalių, kuriuos apmąsčiusi supratau, jog smagiausia tuomet, kai festivalis įsuka į savąjį intensyvų ritmą, kuriuo imi gyventi. Turiu galvoje tokius maratonus kaip „Gaida“ ir „Druskomanija“, kartais rengusius net po keletą koncertų per dieną. Be abejo, „normaliam“ klausytojui toks kiekis veikiausiai neįkandamas nei laiko, nei kantrybės požiūriu, bet muzikantų brolijos nariams (o ypač studentams), manau, ir naudinga, ir smalsu trumpam įkliūti į tankias muzikos įvykių pinkles. Toje pačioje „Gaidoje“ nuskambėjo kūrinys, atpirkęs kai kurių ankstesnių festivalio koncertų kančias ir prašviesinęs dvasią. Tai – Justės Janulytės „Švytėjimas“ (2015). Ko gero, kūrinio efektą dar padidino pirmoje koncerto dalyje choro „Jauna muzika“ atlikta sakralios tematikos chorinių Arvo Pärto kompozicijų programa, sukūrusi sukauptą, dvasingą nuotaiką. „Švytėjimas“ sukrėtė, baugino, sprogdino mintis ir jausmus, kol beliko nurimusi, švari ir švytinti siela. Patiko ir „Naujosios operos akcija“, paskatinusi apmąstyti žanrų ribas, suteikusi galimybę susipažinti su maždaug trisdešimtmečių kartos operos žanro interpretacija, išvysti bei išgirsti jų drąsią, klišėse ir dogmose neįkalintą vaizduotę ir vizijas.

 

Natūralu, kad tarp gausybės renginių būta ir ne tokias teigiamas mintis pažadinusių. Galbūt pirmiausia paminėčiau, sakykime, „garsių vardų sindromą“, kai išreklamuoti ir brangiai kainuojantys koncertai palieka nusivylimo žymę. Tarp tokių paminėčiau „London Sinfonietta“ koncertą „Gaidos“ festivalyje bei Nomedos Kazlaus ir Montserrat Marti gala koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Žinoma, abu koncertai tikrai nebuvo blogi, tačiau viešieji ryšiai nuteikė tarytum kokiam stebuklui. Pirmasis paliko tiesiog tvarkingo ir jokio „cinkelio“ neįžiebiančio koncerto įspūdį, o antruoju atveju, viena vertus, buvo smarkiai pasinaudota Montserrat Caballé dukters vardu, antra vertus, abiejų solisčių dainavimo trūkumai sutrukdė koncertą įvertinti kaip išskirtinės kokybės ir vertą brangių bilietų.

 

Labai liūdina, kai nenorima priimti kritikos, kai iš kritiko pageidautini tik „reklaminiai“ ir panegiriniai atsiliepimai, bijant aštresnio žodžio, tarytum jis griautų įstaigos ar atlikėjo įvaizdį. Tie žmonės klysta: veikiausiai tas įvaizdis ir taip gerokai iškleręs, antraip negriūtų.

 

Grįžtant prie džiugesnės gaidos, manau, galime džiaugtis dėl intensyvaus, bent jau sostinėje, koncertinio gyvenimo: gyvuoja ne vien didžiosios, bet ir įvairios mažesnės koncertinės įstaigos, nemažai praturtinančios koncertų tankį. Galbūt toje masėje renginių galėtų būti daugiau vietos šiuolaikinei muzikai, ypač tokiose svariose organizacijose kaip Filharmonija ar Kongresų rūmai; kita vertus, šiuolaikinės muzikos lavina visuomet Lietuvą užgriūva rudenį („Gaida“ Vilniuje, „Iš arti“ Kaune, „Permainų muzika“ Klaipėdoje), novatoriškais projektais intriguoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įsikūręs Muzikos inovacijų studijų centras.

 

Rasa Murauskaitė

Žvelgiant į pastaruosius kelerius metus, kai įvairūs kultūriniai renginiai yra tapę džiugia kasdienybe, smagu stebėti, kad su kiekvienais metais atsiranda daug naujų dalykų – galbūt ne visuomet augame kokybės, bet bent jau kiekybės požiūriu tikrai. Labai džiugu, kad galvas kelia jaunieji kūrėjai – tiek rimtosios, tiek lengvesnės muzikos atlikėjai ir kompozitoriai. Su džiaugsmu prisimenu naujų patirčių kupiną NOA (Naujosios operos akcijos) festivalį. Kiekvienas jo renginys buvo unikalus, tačiau labiausiai sužavėjo du festivalio darbai. Tai Rūtos Vitkauskaitės ir jos kolegų iš Skandinavijos pristatyta opera tamsoje „Confessions“, leidusi muziką patirti kitaip nei įprasta, išbandyti save, savo pojūčius ir pabandyti akis į akį susidurti su baimėmis, kurios mus apninka išėjus iš komforto zonos. Tuo tarpu australų menininkės Liz Dunn atvežtą muzikinę ekskursiją „Flyway“, sekant paukščių keliais, pavadinčiau viena tų patirčių, kurios ne tik išlieka visam gyvenimui, bet ir priverčia į gyvenimą pradėti žvelgti šiek tiek kitaip, įkvėpdamos nepamiršti dairytis aplinkui, kur už kiekvieno kampo tyko įkvėpimas.

 

Dar nespėjus atsigauti nuo NOA įspūdžių lavinos, teko pasinerti į 25-ojo „Kaunas Jazz“ muzikinį sūkurį. Tiesa, šiųmetis festivalis šiek tiek nuvylė – kadangi praktiškai visuose jo koncertuose dalyvauju jau penkerius metus iš eilės, lyginant su ankstesniais metais jam pritrūko dvasios. Nepaisant to, vienu įspūdingiausių šių metų koncertų Lietuvoje nebijau pavadinti finalinio „Kaunas Jazz“ renginio, kuriame pasirodė vienas geriausių šiuolaikinio džiazo balsų amerikietis Gregory Porteris, Lietuvoje viešėjęs jau antrą kartą. Įspūdingas koncertas, įspūdinga grupė ir išskirtinis atlikėjas. Džiugu, kad turime progą Lietuvoje klausytis tokių neeilinių talentų.

 

Noriu ypač pasidžiaugti šiemet vykusiu tarptautiniu M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursu. Iš daugelio žiūrovų, dalyvių, svečių teko išgirsti tik pačius geriausius atsiliepimus apie renginį, kuriame siekta ne tik profesionalios organizacijos, bet ir bandyta diegti naujoves, leidusias stebėti konkursą platesniam žiūrovų ratui. O svarbiausia, kad teko išgirsti ir keletą dėmesio vertų pasirodymų, dėl kurių nuoširdžiai džiugu, kad toks renginys vyksta mūsų šalyje.

 

Kadangi šventės – norų išsipildymo metas, norėčiau pasidalinti ir lūkesčiais. Svajoju, kad Lietuvos scenose skambėtų daugiau šiuolaikinės operos kūrinių, ne tik jaunų kūrėjų debiutų, bet ir jau pasauline klasika tapusių sceninių veikalų. Tikiuosi, kad į „Gaidą“, kaip ir šiemet, vėl atkeliaus pasaulinių žvaigždžių, į kurių koncertą norisi nueiti vien jau todėl, kad tai gali būti vienintelė galimybė gyvenime jas pamatyti ir išgirsti gyvai. Ir dar viliuosi, kad ribos tarp profesionalaus ir neprofesionalaus meno ir toliau po truputį nyks, šiuolaikinių „bumčikų“ gerbėjai vis dažniau atkeliaus pasiklausyti Bacho, Mozarto (o gal net Adamso, Rihmo, Mažulio?), na, o mes, apie muziką kalbantieji bei rašantieji, nebijosime, užvėrę „rimtųjų“ koncertų salių duris, ne tik dirstelėti, bet ir atidžiau pasidomėti, kas vyksta kitokiame muzikos pasaulyje. Gražių švenčių ir dar muzikalesnių artėjančių Naujųjų!

 

Brigita Jurkonytė

Aptarti visus šiais metais itin suintensyvėjusiame Vilniaus kultūriniame gyvenime pasirodžiusius reiškinius keliais pasirinktais aspektais galėtų prilygti siekiui vienu metu pamatyti visas daugiabriaunio kristalo sienas. Stilių, žanrų, interpretacijų įvairovė buvo stulbinanti. Žinoma, neretais atvejais tekdavo bėgte bėgti iš vieno koncerto į kitą. Tačiau esant tokiai premjerinių vakarų gausai išmokstama ir atsirinkti, kokios kūrybinės srovės yra artimesnės. 2015 m. muzikinio gyvenimo apžvalgą neišvengiamai siesiu su savo asmenine patirtimi, iškeldama mane labiausiai sužavėjusių kūrėjų ir atlikėjų pavardes.

 

Šiemet buvo minimos 140-osios M.K. Čiurlionio gimimo metinės. Dėmesį patraukė, kad ir kaip būtų keista, mažiausiai egzaltuoti, bet gilų šio menininko kūrybos pojūtį atskleidžiantys paminėjimai. Vienas tokių – „Kultūros nakties“ metu vykusi filmų apie Čiurlionį peržiūra. Čiurlionio namuose Savičiaus gatvėje buvo galima išvysti laiką sustabdančius, tam tikras Čiurlionio emocines būsenas perteikiančius Šarūno Nako filmus iš ciklo „100 istorijų: Nacionalinis muzikos legendų muziejus“: „Gyvenimas Leipcige“ (2009), „Peterburgo stulpas“ (2015, premjera), „Iki nualpimo“ (2015, premjera). Beje, šių metų šiuolaikinės muzikos srityje kompozitorius Nakas tapo itin ryškia figūra. Autorius ne kartą nustebino „feldmaniškomis“ kompozicijomis: elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna muzika“ buvo pradėtas jo opusu „Apolono beprotybė“ fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams (Petras Geniušas – fortepijonas, Aistė Bružaitė – kanklės, Severija Janušauskaitė – balsas, Nakas – psichoakustinės koordinacijos partija), gegužės mėnesį kompozitorius pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. Pratęsdama Čiurlionio liniją noriu paminėti rugsėjį Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje įvykusį Čiurlionio festivalio atidarymo koncertą, kuriame pirmą kartą po triumfo Piotro Čaikovskio konkurse Vilniuje pasirodė pianistas Lukas Geniušas. Tą vakarą Geniušas ir smuikininkas Aylenas Pritchinas atliko Čiurlionio preliudus smuikui ir fortepijonui (transkripcijos), kurių skambėjimas pasiekė aukščiausią tyro, „neperspausto“ muzikavimo viršukalnę. Kaip ir Čiurlionio paveiksluose matomuose kalnuose – natūraliai vaizduojamas didingumas...

 

Nušokant visiškai į kitus kontekstus, svarbu paminėti XXV aktualios muzikos festivalį „Gaida“. Po spalio 24 d. Šiuolaikinio meno centre įvykusių koncertų, kuriuose pasirodė dviem absoliučiai skirtingoms meninėms „mokykloms“ atstovaujantys kolektyvai – Michaëlio Lévino spektrinės muzikos kūrinius populiarinantis „Ensemble 2E2M“ (Prancūzija) ir išplėstinių grojimo technikų bei elektronikos sąveiką sureikšminantis „Repertorio Zero“ (Italija) – pas mane viešėjusios jaunosios latvių kompozitorės Margarita Gapchenko ir Madara Pētersone išsakė savo nuomonę. „Pastebėjau, kad „Gaidos“ festivalis į sales pritraukia daugybę modernios, aktualios muzikos klausytojų. Tai tik įrodo, kad lietuviai nesilaiko konservatyvių pažiūrų ir yra atviri naujovėms“, – sakė Gapchenko. Jos kolegė Pētersone pabrėžė: „Matyti, kad Vilnius sėkmingai bendradarbiauja su tarptautiniais ansambliais. O į jūsų sostinę atvykstančių muzikantų programos puikiai atskleidė lietuvių publikos stilistinius poreikius.“

 

2015 m. festivalių panoramoje savo išskirtinę vietą atrado ir lapkričio mėnesį LMTA Inovacijų centre organizuotas antrasis erdvinio garso festivalis „Sferos/Premjeros 2015“, skirtas Ryčio Mažulio kūrybai. Trijų kompozitoriaus opusų – „Miegas“ (1988), „Menzūros“ (1992) ir „Forma yra tuštuma“ (2000) – buvo galima klausytis ne tik studijoje, bet ir internete. Mažulio 3D „galvos“ instaliacijoje įdėti mikrofonai transliuojamą garsą interneto klausytojams perteikė erdvinės sferos kokybe. Stengtasi, kad studijoje ir prie kompiuterio ekrano esančius žmones pasiektų toks pats erdvinis skambėjimo rezultatas.

 

Šiais metais muzikos meno idėjos ne kartą persipynė ir su scenografijos, grafikos darbais. Lapkričio mėnesį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo pristatytas dailininko, scenografo Liudo Truikio albumas. Tikrai verta pasveikinti šios knygos tekstinės dalies autorių muzikologą Edmundą Gedgaudą (spalio 1 d. autorius pristatė ir savo knygą „Prisijaukinant Vilnių“) už tokią originalią rašymo formą. Šalia operų, tokių kaip „Traviata“, „Aida“ ir kt., scenografijos eskizų albumėlių, Gedgaudas pateikė metaforomis prabylančius aprašymus, kurie įtikinamai parengia skaitytoją Truikio eskizuose įžvelgti užkoduotą muzikos ir dailės sintezę.

Vienas naujausių faktų – gruodžio 10 d. Lietuvos dailininkų sąjungoje atidaryta Kristinos Norvilaitės dailės darbų paroda „Aš groju ir dainuoju“. Čia minimaliomis, įtaigiai realistiškomis išraiškos priemonėmis menininkė siekia atskleisti muzikantų kasdienybės vaizdus. Kartu su šia spalvinga paroda buvo pristatyta ir Norvilaitės muzikine tematika iliustruota Tatjanos Geringas knyga „Kelyje“.

 

Jaunas D. Britanijos dirigentas ir kompozitorius Benas Lunnas, Vilniuje apsigyvenęs nuo šių metų rugsėjo, itin susidomėjo mūsų mieste rengiamais koncertais. Jis net pamėgino paaiškinti aktyvaus mūsų kultūrinio gyvenimo priežastį, remdamasis Anglijoje matytais pavyzdžiais: „Jei lygintume Velsą ir Lietuvą, kurios abi yra labai mažos valstybės, kaipmat pastebėtume, kad lietuviai labiau stengiasi išsaugoti savo kompozitorių kūrybą. Jūs turite Kompozitorių sąjungą, Muzikos informacijos centrą, jie padeda globoti autorius ir intensyviai organizuoti jų kūrybai skirtus koncertus. Esate maža, tačiau kultūriškai stipri valstybė.“ Išties turime daug, bet svarbiausia – kiekybė nepralenkia kokybės. Linkiu, kad ir artėjančiais 2016 metais išsaugotume tokį atsakingą požiūrį visuose savo kūrybiniuose darbuose!

Žymos:
„Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.
„Fidelijus“. M. Aleksos nuotr.
Lukas Geniušas ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Georg Mark. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
„Manon“. M. Aleksos nuotr.
„Manon“. M. Aleksos nuotr.
„Confessions“. M. Aleksos nuotr.
„Confessions“. M. Aleksos nuotr.