7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Griaunanti ir kurianti dekonstrukcija

Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino projekto pristatymas „Jaunos muzikos“ festivalyje

Brigita Jurkonytė
Nr. 17 (1169), 2016-04-29
Muzika
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija

„Šiandien dekonstrukcija aktuali kaip kupinas dinamikos ir vyksmo aplinkos poveikis, sąlygojantis nuolatinę kaitą ir prieštaravimus. Susiklosčiusi socialinė terpė ir nuolatinis visuomenės tobulėjimas yra susijęs su dekonstruktyviu aplinkos, kurioje išsivysto individas, dominavimu. Sąlygojami sunkiai kontroliuojamos ir nuolat kintančios aplinkos, meno objektai tampa tokiais pačiais dekonstruotais, kaip ir pati aplinka, tikrovės „reprezentantais“.“ (architektas Ignas Lukauskas, 2011). Dekonstrukcija bendrąja prasme visada yra įvykis. Ją galima suvokti kaip tam tikrą balansą tarp griovimo ir kūrybos. Atsižvelgiant į šias sampratas, kyla klausimai: kaip dekonstrukcija interpretuojama Vidmanto Bartulio muzikoje? Tai yra kuriantis, o gal griaunantis muzikinio kūrinio dekonstravimas?

 

Balandžio 18 d. Šiuolaikinio meno centre, Kino salėje, įvyko pirmasis elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ koncertas. Jo metu pristatytas bendras kompozitoriaus Bartulio ir videomenininko Džiugo Katino projektas „Dekonstrukcija I“. Festivalio programėlėje pateiktoje anotacijoje autoriai rašė: „Projekte, mįslingai pavadintame „Dekonstrukcija I“, bus stengiamasi atskleisti labiau pirminę šio pavadinimo reikšmę, be konotacijų ir neologizmų, su kuriais šis žodis siejamas postmodernistinio meno kontekstuose – kad ir su Jacques’o Derrida ar Jeano François Lyotard’o postmodernizmo filosofija. Kompozitorius dažnai žaidžia tokiomis prasmėmis ir dekonstruoja – suardo kompozitoriaus tapatybę ar patį meną per se, bet šįkart tai siejama ir su tam tikru naratyvo archetipu. Tai kažko atsiradimas, vystymasis, pasiekiantis galutinę stadiją, liudijančią bet kurio dalyko trapumą, jo dekonstrukciją, tarsi vedančią į subyrėjimą.“ Nors abu menininkai mėgino nusigręžti nuo visų teorinių rėmų, šiame audiovizualiniame kūrinyje įžvelgčiau visas pagrindines dekonstravimo proceso sudedamąsias dalis: decentravimą, disjunkciją, dekompoziciją, pertraukimą, istorijos neigimą ir vidinį teksto formavimą. Žinoma, tai buvo perteikta laisva, nevaržoma forma, nesistengiant paviršutiniškai eksponuoti šių dekonstrukcijos teorijos dalių ar juolab pasitelkti akivaizdžių nuorodų į Derrida ir Lyotard’o keliamas idėjas.

 

Tyrinėdamas šiuolaikinę fotografiją, architektas Lukauskas taikliai apibrėžė dekonstravimo proceso sąvokas. Decentravimas siejamas su vertikalumo ir horizontalumo kriterijų pakeitimu į objekto dinamiką. Disjunkcija – tai atskyrimo principas, kuris išryškina nesutarimą su išorinėmis kultūrinėmis aplinkybėmis. Dekompozicija yra struktūros arba objekto ardymas, skaidymas į dalis. Vienas svarbiausių tampa pertraukimas, kuris išreiškia objekto istorinio tęstinumo griovimą, skirtingu laikotarpiu sukurtų stilių, objektų, elementų susimaišymą, istorinio ir visuomenėje gerai žinomo (at)vaizdo iškraipymą arba tiesiog atsitiktinę interpretaciją. Kitos dvi sąvokos – istorijos neigimas ir vidinis teksto formavimas – itin siejasi su meno kūrinio „perskaitymu“. Pirmoji aiškina praeities ir dabarties atskyrimą, savotišką istorijos klastojimą, o antroji nurodo kūrinyje paslėptų ženklų ir simbolių kalbos tikimybes.

 

Išties Bartulio ir Katino projekto muzikinės ir vaizdinės medžiagos dramaturgija buvo grįsta tarsi nuolat nutraukiamos kino filmo juostos įvaizdžiu. Dekonstrukcijos objektas, šiuo atveju audiovizualinis kūrinys, nuolat kito dinamiškai: hipnotizuojantys, lėtai besikeičiantys įvykiai muzikinėje kompozicijoje ir videoprojekcijoje buvo gretinami su netikėtais nutrūkimo akcentais, kurių metu elektronikoje pasigirsdavo tarsi elektrinio prietaiso skleidžiamas burzgesys, o juodas apskritimas ekrano centre, primenantis „akies obuolį“, pradėdavo blaškytis į visas puses („akies obuolio“ apibūdinimas kilo ne veltui; būdamas projekcijos centre, jis stebėjo aplink plaukiančius pilkus, nušiurusius medžius ar smėliuotas pakrantes, dykynes). Nutraukus šiuos įvykius, vėl būdavo grįžtama „į pradžią“, tačiau jau su kitokia perspektyva – kuriant naujus, papildomus elektronikos ar net akustinės (styginių, balsų) muzikos garsus ir vaizdus, juos perkeliant iš vienos aplinkos į kitą.

 

Projekto autoriai pasitelkė daug komponavimo naujovių. Ekrane Katinas atsisakė tradicinio erdvinio dizaino kompozicijos – visi vaizdai judėjo tarsi ekrane esančiu „akies obuoliu“ (tai suasmenino kūrėjo ir stebimo, klausomo kūrinio santykį). Koncentruojantis į muzikinę medžiagą, norėčiau išreikšti savo susižavėjimą kompozitoriaus Bartulio gebėjimu sujungti skirtingus stilius – itin kontrastingą elektroniką (tapusią dabarties ženklu) ir lyrišką instrumentinę, vokalinę muziką (praeities aliuzijos) – į vientisą kompoziciją, kurią nutraukti galėjo tik minėti pertraukimo akcentai. Šio projekto paradoksas, matyt, ir buvo pati formos samprata. Tai kontinualios formos kūrinys, kurį kartkartėmis suskaidyti ir vėl iš naujo sujungti galėjo tik patys kūrėjai.

 

Esant tokioms neįprastoms audiovizualinio opuso komponavimo ir išraiškos priemonėms, neišvengiamai galvoje kirbėjo mintys apie įvairias suvokimo interpretacijas. Kiekvienas klausytojas kūrė savuosius ženklus, padedančius įžvelgti norimą kompozicijos prasmę. Ar ši prasmė sutapo su Bartulio ir Katino vizija? Matyt, neverta stengtis atsakyti į šį klausimą. Autoriai tik nurodė kryptį – visa kita priklausė subjekto (suvokėjo) asmeninei kūrinio pajautai.

 

Apibendrinant pirmąjį „Jaunos muzikos“ festivalio renginį, galima tik pasidžiaugti menininkų siekiu pristatyti intelektualiosios šiuolaikinės muzikos pavyzdžius – kaip tai darė visi lietuvių autoriai, savo kūryboje pasitelkę intertekstualumo idėjas. Šįkart ir pats kompozitorius Bartulis pasuko nuo rekomponavimo metodo link vienu metu savotiškai griaunančio ir kuriančio dekonstravimo proceso. Tai tapo nauja ir įdomia kūrinio suvokimo praktika, kuri paskatino klausytojus pažvelgti į meną dar kitu kampu.

Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija
Džiugo Katino videoprojekcija