7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Subtilumo ir ekspresijos dialogai

Pianisto Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalis

Rasa Murauskaitė
Nr. 36 (1188), 2016-11-11
Muzika
Viktoras Paukštelis
Viktoras Paukštelis

Garso ir vaizdo samplaika – gilias šaknis turinti meninės raiškos formų draugystė. Muziko ir dailininko talentus jungiančio menininko Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalyje lapkričio 2 d. rodėsi, kad vaizdas – tai inspiracija, sufleruojanti galimas suvokimų perspektyvas.

 

V. Paukštelis yra atradęs ir dailininko talentą, kuris neretai reiškiasi šalia jo atliekamos muzikos, papildydamas pianisto skambinamų kūrinių ir paties atlikėjo meninės charakteristikos siluetą. Jo „Šokančių paveikslų“ rečitalis (paveikslus „atgaivino“ animatorius Eimantas Pivoriūnas) jau buvo palankiai sutiktas legendinėje Niujorko „Carnegie Hall“ (be animacijų), neseniai skambėjo Vienoje, prieš metus – ir Berlyno filharmonijoje, o šįkart Lietuvos publika menų sintezės paveikumą galėjo išbandyti elegantiškame „Vaidilos“ teatre.

 

Rečitalio programa apglėbė kelių šimtmečių muziką – nuo baroko per romantizmą ir impresionizmą nukeliauta iki pat paprastumo magija dvelkiančių Arvo Pärto kūrinių, matuojančių ir atlikėjo, ir klausytojo meninio pojūčio subtilumo išteklius. Tačiau visus be išimties kūrinius atliekant buvo galima pastebėti ypatingos precizikos paieškas ir santūrų bei pamatuotą prisilietimą prie instrumento. Ir atvirkščiai, kai kuriuose kūrinius lydinčiuose paveiksluose veržėsi neribota drąsa, platus ir ekspresyvus mostas, savaip kontrastuodamas, bet ir papildydamas racionalų atlikimo pobūdį.

 

Koncertą pradėjusi Georgo Friedricho Händelio Siuita Nr. 5 E-dur (HWV 430) spindėjo išraiškingu garsu ir apgalvota frazuote. Pianistui sekėsi rasti balansą tarp emocinės kūrinio išraiškos ir stiliaus reikalaujamo racionalumo, aiškumo ir santūrumo. Itin žavėjo pirmųjų dviejų dalių piano epizodai. Intensyvi ir šiek tiek chaotiška atrodė Kurantė, pačiuose temos pasirodymuose buvo justi polinkis šiek tiek užbėgti į priekį. Galbūt tam turėjo įtakos pasirinktas gana greitas tempas. Tačiau šaunia atsvara tapo paskutinė ciklo dalis – Arija ir variacijos.. Joje išryškėjo aiškus ir apsvarstytas prisilietimas, atidus žvilgsnis subtiliems variacijų skirtumams.  

 

Žymioji Ludwigo van Beethoveno Sonata cis-moll, op. 27, nr. 2, arba tiesiog „Mėnesienos sonata“ – kontrastingas programos sprendimas. Populiariąją I dalį V. Paukštelis interpretavo savitai. Vėlgi pasirinktas gana greitas tempas, tačiau melodinėje linijoje jaustas santūrumas, vengta perdėto jausmų antplūdžio. Gražiai nuskambėjo II ciklo dalis, tarsi šokyje preciziškai atlikdama visus savo pa, žavėdama išklausytomis frazių pabaigomis ir pajausta nuotaika. III dalyje akivaizdžiai siekta įprasminti ciklo kulminaciją, dėl to jautėsi šioks toks perspaudimas, kiek per intensyvus forte, ypač skambinant oktavas žemajame registre. Tačiau kūrinį puikiai reziumavo gražus ir išraiškingas pagrindinės temos grįžimas reprizoje.

 

Pirmasis paveikslas „suskambo“ kartu su Johanno Sebastiano Bacho Sarabanda g-moll iš Angliškosios siuitos nr. 3 g-moll (BWV 808). Vaizdas ir garsas iš pirmo žvilgsnio kontrastavo visais atžvilgiais: santūrumu dvelkianti Sarabandos muzikinė kalba buvo gretinama su intensyvių, itin ryškių ir grynų spalvų paveikslu, nugludintai Bacho kompozicijai tarsi oponavo šiurkštesnės, nenudailintos formos. Vaizdas atskleidė dviejų plotmių – žmogiškosios ir gamtos – susidūrimą, čia dvelkė tokia pat mistine ramybe, kokia buvo girdėti muzikoje: būtent ši nuotaika sujungė iš pažiūros viena kitai priešingas medžiagas. Šios įtaigios sąjungos išraišką tęsė impresionisto Claude’o Debussy „Canope“ („Kanopa“) iš „Preliudų“ ciklo antrosios knygos interpretacija. Ryški paveikslo „kalba“ net kiek atitraukė dėmesį nuo pačios muzikos, kuri dvelkė nostalgija, dėmesiu praeičiai. Tokias mintis sukelia pats kūrinio pavadinimas, siejamas su senovės Egipto mumifikacijos tradicija. Žinant, kad kiekviena Debussy nuoroda natose turėjo ypatingą reikšmę, pavadinimas „Canope“ klausytojui sufleruoja užuominą apie kompozitoriaus pasirinktą pomirtinio pasaulio vaizdavimą muzikoje, dvelkiantį išsilaisvinimu iš kūrėjo gyvenamajam laikui būdingų komponavimo standartų. V. Paukšteliui vėlgi pavyko „pagauti“ čia užkoduotą mistišką nuotaiką, kurią įtaigiai įprasmino p–pp dinaminėje amplitudėje žėrinčiai atlikta muzikinė medžiaga. Pirmos dalies pabaigai pasirinkta Domenico Scarlatti Sonata d-moll. Kūrinio iliustracija išsiskyrė kitokia spalvine gama, kiek konkretesniu, bet gausybę įvairių minčių inspiruojančiu turiniu. O V. Paukštelis šį kūrinį, žinomą dėl savo elegancijos ir švelnaus žaismingumo, atliko visiškai laisvai.

 

Antrą koncerto dalį pradėjo žymiausio nūdienos estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Alinai“ ir „Variacijos už Arinuškos sveikatą“. 1977 m. sukomponuotos pjesės buvo pirmos, parašytos paties kompozitoriaus sukurtu tintinnabuli stiliumi. Maksimali redukcija, itin minimali ir paprasta muzikinė kalba, neretai apsiribojanti vos dviejų balsų „susidainavimais“, sukuria maksimalų efektą. Ypač gražiai skambėjo „Alinai“, kurioje heterofoniškai susipynusios melodinės linijos pianisto buvo ypač subtiliai interpretuotos.

 

V. Paukšteliui teko studijuoti Prancūzijoje, todėl natūrali atrodė programos duoklė šios šalies kultūrai. Be Debussy, skambėjo net keturios žymaus prancūzų vėlyvojo baroko epochos kūrėjo Jeano-Phillippe’o Rameau pjesės: „Le rappel des oiseaux“ („Paukščių sugrįžimas“), „La villageoise“ („Kaimietė“), „Les sauvages“ („Laukiniai“) ir „Tambourin“ („Tambūrinas“). Visas jas lydėjo vaizdinės animacijos. Šių kūrinių interpretacija dar kartą įrodė, jog V. Paukštelio prigimčiai baroko muzika labai tinka. Charakteringuose kūrinėliuose jis ieškojo paslėptų istorijų, kurias pianistui sekėsi atskleisti dinaminiais kontrastais ir taikliai pagauta kūrinių nuotaika, išryškintais iliustratyviais momentais. Ypač maloniai nuteikė „Les Sauvages“ („Laukiniai“), atlikta su užsidegimu ir įkvepiančia energija. Paveikslas, ritmingai lydėjęs šį kūrinį, ryškumu ir charakteringa idėja (šokančių „laukinių“ pasirodymu) dinamiškai taikėsi prie kūrinio kontrastų kaitos.

 

Turbūt sudėtingiausiai skambėjo Frederico Chopino garsioji Baladė g-moll, op. 23. Nuo pat pradžios trūko laisvės ir pasidavimo emocijai, kas šiam kūriniui labai svarbu: tarsi nerasta būdo persiorientuoti iš barokinio Rameau racionalumo į romantinę dvasią. Pianistas čia nesijautė tvirtai, nors pabaigoje pasigirdo daugiau ekspresijos ir užtikrintumo. Koncertą užbaigė itin efektinga Aleksandro Scriabino Sonata Nr. 5 Fis-dur, op. 53. Pianistas nuo pat pirmų frazių parodė ypatingą energiją, ausį glostė sodrus ir kibus garsas, kontrastavęs su elegantiškais piano epizodais. Muzikinė medžiaga išties sudėtinga, tačiau V. Paukšteliui pasisekė giliai suvokti kompoziciją, rasti ir išryškinti pagrindinius loginius akcentus. Pajutome juvelyrinę preciziką, kurios siekta bene visuose vakaro kūriniuose.

 

„Šokančių paveikslų“ rečitalyje išgirdome atlikėją, akivaizdžiai siekiantį giliai perprasti kiekvieną kūrinį, tačiau nebijantį pateikti savito muzikos suvokimo. Apie kitokį žvilgsnį į kompozicijas bylojo ir kai kuriuos kūrinius lydėję menininko paveikslai. Publika šiuos kūrybinius eksperimentus sutiko šiltai – biso atlikėjas sugrįžo net keturis kartus.

Viktoras Paukštelis
Viktoras Paukštelis
Viktoro Paukštelio piešiniai
Viktoro Paukštelio piešiniai
Viktoro Paukštelio piešiniai
Viktoro Paukštelio piešiniai