7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Groja Lietuvos kariuomenės orkestras

Mintys po kolektyvo 25-mečiui skirto koncerto

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 37 (1189), 2016-11-18
Muzika
Ingrida Rupaitė, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.
Ingrida Rupaitė, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.

1991 m. rugsėjo 4 d. vadinama Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos gimtadieniu. Sukurti orkestrą buvo pavesta patirtį su chorais, pučiamųjų orkestrais turėjusiam kapelmeisteriui Justinui Jonušui (1938–2013). Jis siekė ne tik suburti gerus muzikantus, kokybiškai parengti šiam orkestrui privalomus maršus, visų pasaulio valstybių (kurių vadovai sutinkami ir išlydimi Lietuvoje) himnus ar visuomenei skirtas défilé (parado) programas. J. Jonušas norėjo pakeisti tradicinę pučiamųjų orkestro nuostatą, ne kartą kalbėjo: „Pučiamųjų orkestras – spalvingas darinys. Jis turėtų būti suvokiamas ir kaip simfoninis kolektyvas.“

 

Tai įgyvendinti jam ir jo veiklą tęsiančiam kapelmeisteriui majorui Egidijui Ališauskui (orkestro dirigentas kapitonas Dainius Pavilionis) pavyko. Orkestras puikiai reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą, laimi reikšmingus apdovanojimus Europos festivaliuose (Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje, Baltijos šalyse ir kt.), dalyvauja Europos karinių orkestrų paraduose ir pateikia šiuolaikišką požiūrį į šį žanrą.

 

Po koncerto, kalbėdama su orkestrą pasveikinti atvykusiais Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteriu pulkininku leitenantu Peeteriu Saanu, Latvijos Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovu pulkininku leitenantu Dainiu Vuškānu, pastebėjau savotišką pavydo gaidelę. „Ir mūsų laukia jubiliejiniai koncertai. Tačiau tokio įspūdingo surengti tikriausiai negalėsime. Lietuvos orkestras išsiveržė iš tradiciškai suprantamo pučiamųjų orkestro, surinkti labai geri pūtikai, įdomi programa, solistai“, – sakė latvis.

 

Koncerte Nacionalinėje filharmonijoje (lapkričio 5 d.) klausytojams pateikta šventiška ir neatsitiktinė programa iš gausaus orkestro repertuaro, atskleidusi orkestro grupių galimybes, darną, jų tembrinės įvairovės diapazoną, grojimo technikos ypatumus. Ypač žaismingai soliniai epizodai skambėjo Johno Glenesko Mortimero variacijose populiaria „Venecijos karnavalo“ tema. Kaskart muzikantams atsistojant, žaismingai nusilenkiant kariška disciplina kiek sutrikdavo, tačiau buvo nuoširdu ir džiugino publiką. Orkestro virtuoziškumą, spalvingumą girdėjome ir atliekant Grigoraşo Dinicu „Hora Staccato“. Grupių meistriškumas, orkestro pajauta, susiklausymas buvo justi ir kituose kūriniuose. Bet kurioje dinamikos amplitudėje gražiai dominavo solistai, jų nedengė kitos, kad ir skambios varinių grupės, dirigentai nepiktnaudžiavo jų galimybėmis. Raiškiu skambėjimu, vedamomis tembrų horizontalėmis, ansambliškai grojamų harmonijų kaita, artikuliacijomis buvo siekiama sukurti muzikos charakterį.

 

Ne vienas programos autorius – populiariausiems kino filmams muziką kūręs kompozitorius. Skambėjo Vengrijoje gimusio, „auksinių laikų Holivudo“ kompozitoriaus Miklóso Rózsos fragmentas iš filmo „Ben Huras“. Klausytojai negailėjo aplodismentų lakioms ne vieną „Oskarą“ pelniusio autoriaus melodijoms ir entuziastingai orkestro bravūrai. Atliktas ir populiarusis Malcolmo Arnoldo 1958 m. sukurtas maršas „Tiltas per Kvai upę“ iš to paties pavadinimo filmo. Filmas pelnė „Oskarą“, o mano jaunystės metais ši melodija buvo viena populiariausių netgi vakarėliuose (koks paradoksas, dabar žinant tragišką filmo esmę!). Orkestras skoningai sužaidė: įžangoje nešvilpavo (kaip parašyta originale), bet fleitų grupė į sceną išėjo grodama, o kūrinys skambėjo lengvai, neapsunkintas net varinių epizodų. Kino pasaulyje žinomas ir kitas autorius – Johnas Williamsas (muzika filmui „Haris Poteris“, Steveno Spielbergo darbams, Olimpinių žaidynių šventėms ir kt.). Palydint orkestrui, nostalgišką jo „Melodiją“ su nedideliu garso stiprinimu jautriai ir ekspresyviai smuikavo Ingrida Rupaitė. Šis fragmentas buvo skirtas pagerbti Justiną Jonušą. Spalvinga buvo ir meksikiečio Arturo Márquezo „Danzón No. 2“. Šiai gerai pažįstamai melodijai dažnai suteikiama svajingumo. Šį kartą orkestras grojo ekspresyviai, gražiai klarneto, kitų medinių pučiamųjų kantilenai suteikdamas pastelinių potėpių. Ugningas con fuoco ir mus džiuginantys lotynų ritmai derėjo neforsuojami nei tempo, nei dinamikos prasme. Sukurtas išbaigtas nostalgiškas vaizdinys.

 

Įdomiausia buvo išgirsti kelias Friedricho Gulda Koncerto violončelei ir pučiamųjų orkestrui dalis. F. Gulda – puikus pianistas (žinomos ypač įdomios jo Bacho, Mozarto, Beethoveno interpretacijos), nuo 1950 m. pradėjo improvizuoti, jam tapo artima svingo, free džiazo stilistika. Scenoje netgi pasirodydavo Alberto Golowino slapyvardžiu, dainavo užsimaskavęs peruku, kol buvo atpažintas. Jo inspiruojamuose festivaliuose šalia klasikinės muzikos atlikėjų grojo Chickas Corea, Herbie Hancockas ir kiti. F. Gulda Koncertą violončelei ir pučiamųjų orkestrui yra grojęs ne vienas užsienio violončelininkas. Mūsų scenoje jį pirmą kartą atliko Povilas Jacunskas. Preciziškas violončelės garsas orkestro kontekste skambėjo kompaktiškai ir raiškiai. „Penki nerūpestingi veiksmai“, – taip koncertą apibūdino autorius, spalvingai panaudojęs džiazo, menueto, roko, maršo, net polkos elementus, o kadencijoje siekęs solistą įkvėpti improvizacijai. Bravūrišką solisto ir orkestro pokalbį perteikiančią uvertiūrą pakeitė II dalis – „Idilė“. Skambėjo graži kantilena, ją keitė vidurinė dalis – a la menuetas, gracingai, juvelyriškai atliktas medinių pučiamųjų. Precizikos gal pristigo solisto ir orkestro junginiuose. Solistas negrojo III d. – didelės violončelės kadencijos ir menueto. Kūrinys energingai baigtas finaliniu alla marcia, sukuriant kompaktišką visumą.

 

Dainininkei Viktorijai Miškūnaitei orkestras buvo geras akompanuojantis partneris. Kolektyvas turi tokios patirties ir išmanymo. Beje, Egidijus Ališauskas yra puikus koncertuojantis birbynininkas, todėl supranta solisto ir orkestro santykių esmę. V. Miškūnaitė atliko Madam Baterflai ariją iš Giacomo Puccini to paties pavadinimo operos, Džuditos ariją iš Franzo Leháro operetės „Džudita“, skoningai (prie mikrofono) Edith Piaf „Po Paryžiaus dangumi“. Klausytojai karštai plojo dainininkei, nors arijose išgirdau ir daug nelygumų.

 

Dainius Pavilionis dirigavo Juozo Pakalnio „Romantiškąją uvertiūrą“. Tai – didžioji koncerto intriga. Kompozitoriaus simfoninės partitūros originalas dar sovietmečiu buvo prarastas. Muzikologo Vaclovo Juodpusio ir puikaus orkestro žinovo Kazio Daugėlos pastangomis atkurtas. Ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos prašymu Juozas Domarkas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ją atliko Karakase (Venesueloje). Jo bei Gintaro Rinkevičiaus diriguojama, partitūra skambėjo ir Lietuvoje. Tačiau pučiamųjų orkestrui K. Daugėlos buvo aranžuota būtent šiam koncertui. Taigi, premjera. Atskleistas uvertiūros charakteris, mediniams patikėti lyriniai epizodai. Imponavo išbaigtos prasminės muzikos linijos, dirigento pajausta visuma, atskirų grupių deriniai. Jokių intonavimo problemų.

 

Koncerto pabaigai Veronika Povilionienė ir „Blezdingos“ ansamblis a cappella padainavo lietuvišką dainą. Teliko gražiu K. Daugėlos maršu „Tėvynė šaukia“ baigti šventę. Bet kažkodėl nesusilaikyta nuo noro patikti dar ir kitokios muzikos mėgėjams. Sakyčiau, „neprilipo“ čia Gytis Paškevičius ir daug jo posmų... Gražiai koncertą vedė savo darbą išmanantis Marijus Žiedas. Labai gaila, kad tokiai progai nebuvo atspausdintas joks leidinys, orientuojantis klausytojus ir paliekantis žymą atminčiai.

Ingrida Rupaitė, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.
Ingrida Rupaitė, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.
Lietuvos kariuomenės orkestro klarnetų grupė ir Egidijus Ališauskas. R. Vilio nuotr.
Lietuvos kariuomenės orkestro klarnetų grupė ir Egidijus Ališauskas. R. Vilio nuotr.
Povilas Jacunskas, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.
Povilas Jacunskas, Egidijus Ališauskas ir Lietuvos kariuomenės orkestras. R. Vilio nuotr.