7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuo didžiosios scenos iki paraščių

Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Mama Jazz“

Algirdas Klova
Nr. 40 (1234), 2017-12-01
Muzika
Gendrickson Mena Diaz (Italija). D. Klovienės nuotr.
Gendrickson Mena Diaz (Italija). D. Klovienės nuotr.

„Vilnius Mama Jazz“ jau toli peržengė festivalio ribas. Tai ir konferencijos, diskusijos, pavadintos paraštėmis, ir showcase scenos per kelias Vilniaus vietas, džiazo fotografijų parodos, ir muzikos instrumentų, ausinių, įrašų turgelis, ir poilsio kampelis su žurnalais ir net lova, jei kas pavargtų nuo muzikos. Tačiau svarbiausia, žinoma, didžioji scena.

 

Pirmieji į ją Nacionaliniame dramos teatre žengė grupė iš Didžiosios Britanijos „Get The Blessing“. Lygiai pusę šio kolektyvo sudaro buvę gerai žinomos grupės „Portishead“ nariai: Clive’as Deameris (būgnai) ir Jimas Barras (boso gitara), turintys nemažai sąsajų su roko muzika. Kiti du gal labiau priklauso džiazo sferai, nors saksofonininkas Jake’as McMurchie taip pat yra grojęs su „Portishead“, turi savo džiazo grupę „Michelson Morley“, o trimitininkas Pete’as Judge’as labiausiai žinomas kaip garso takelių kinui ir televizijai kūrėjas. Būtų sunku apibrėžti, ką groja šis kolektyvas. Jie patys savo muziką kartais apibūdina kaip postdžiazo, progresyviojo roko, eksperimentinės, popmuzikos ir elektronikos kokteilį. Aš šioje muzikoje girdėjau tai, groja ir kaip groja tikri britai. Muzika itin tvarkinga, gerai surikiuota, nepaprastai aiški ir pakankamai paprasta. Bosas ir mušamieji groja tai, ką turbūt taikliausia būtų pavadinti roku, arba aiškiomis jo formulėmis, o pučiamieji, nesugriaudami „geležinės tvarkos“, bando įnešti improvizacijos elementų. Ši grupė man paliko bene stipriausią įspūdį iš visų didžiosios scenos užsieniečių.

 

Buvo ir kitų „tikrų britų“, grojančių, beje, taip pat labai tvarkingą muziką, tačiau jau mažiau žavią ir įdomią nei „Get The Blessing“. Tai Neilo Cowley trio. Jų muzika turi labai daug minimalizmui būdingų elementų, ostinatiškumo, tačiau kompozicijos labai paprastos ir net galbūt primityvokos, nors grupės lyderis vadinamas vienu kūrybingiausių ir ryškiausių šių dienų džiazo pianistų. Maža to, jis yra grojęs su Adele jos hitus. Kaip pabrėžia pats muzikantas, pagrindinė jo muzikinė erdvė – trio, kuriame jis groja su australu kontrabosininku Rexu Horanu ir būgnininku iš Naujosios Zelandijos Evanu Jenkinsu. Tikrai gera, labai skoninga muzika, švarus, tvarkingas muzikavimas, tačiau kažkokios fantazijos joje man pritrūko.

 

Prieš norvegų grupės „Jaga Jazzist“ pasirodymą ir jo metu scena buvo labiau panaši į diskoteką nei į džiazo koncertą (pati muzika, beje, taip pat). Neoninės lemputės, akinančios šviesos, aštrus garsas, „kalnai“ elektronikos. Trūko tik pusnuogių šokėjų. Kompozicijos stipriai priminė reklaminių klipų muziką, kupiną elektroninių efektų. Tikrai, labai nešiaurietiška grupė, nebijanti eksperimentų, supinančių elektroniką ir gyvą muziką, tačiau rezultato tikėjausi kitokio.

 

Žmogus, kurio scenoje turbūt visi labiausiai laukė – aštuntą dešimtį baigianti džiazo legenda Pharoah Sandersas ir jo kvartetas. Iš tikrųjų, tai džiazo istorijos dalis, žmogus, dar 1965 m. grojęs ir įrašinėjęs su legendiniu džiazo saksofonininku Johnu Coltrane’u. Kitas saksofonininkas, Ornette’as Colemanas, su kuriuo Pharoah taip pat grojo tuo metu, jį pavadino kone geriausiu tenoro saksofonininku pasaulyje. Slapyvardį, reiškiantį „faraonas“ (tikrasis muzikanto vardas Farrellas) jam davė kitas džiazo mąstytojas – Sun Ra, su kuriuo irgi susijęs reikšmingas Pharoah Sanderso karjeros puslapis. Žinoma, dabar Sandersas groja su kur kas už save jaunesniais muzikantais. Nors ši muzika atrodo mums jau seniai gerai pažįstama, negali nepripažinti malonumo klausydamas istorinio muzikanto. Jo partneriai – pianistas Williamas Hendersonas, kontrabosininkas Olis Hayhurstas ir būgnininkas Gene’as Calderazzo – groja gerokai kitaip, nei pats maestro, tačiau tai, matyt, lemia amžius.

 

Viena diena didžiojoje scenoje buvo skirta Lietuvos džiazo korifėjui Vladimirui Tarasovui, šiemet atšventusiam 70-metį. Jis grojo dviejuose koncertuose. Pirmasis kolektyvas „Jones Jones“. Šis trio neturi lyderio – visi jo nariai yra lygiaverčiai improvizacinės muzikos meistrai, ne sykį įrodę savo talentą įvairiuose ryškiuose pasirodymuose. Kontrabosininkas Markas Dresseris – kompozitorius, pedagogas, tarpdisciplininių meno projektų dalyvis, profesionaliai muzikuojantis nuo 1972-ųjų. Jo atlikimo technika aprašyta knygose, jo kontrabosas skamba daugiau nei šimte albumų. Nemažai muzikos jis įrašė kaip instrumentininko ir kompozitoriaus Anthony Braxtono projektų narys. Saksofonininkas Larry Ochsas – vienas iš prieš keturis dešimtmečius debiutavusio kvarteto „Rova Saxophone Quartet“ įkūrėjų. Kolektyvas grojo pačią įvairiausią muziką nuo Johno Cage’o ir Johno Coltrane’o iki moderniausių kompozitorių kūrybos ir tapo viena svarbiausių avangardo grupių pasaulyje. Dabar, jau žinodami visus šios nepaprastos grupės narius, galime įsivaizduoti, kokia turtinga ir įvairiaplanė buvo jų muzika.

 

Antroje koncerto dalyje sceną užvaldė geriausi Lietuvos džiazo muzikantai – „Lithuanian Art Orchestra“ (įkūrėjas ir lyderis Vladimiras Tarasovas). Šis koncertas buvo padalintas į dvi dalis. Pirmoje su orkestru karaliavo ir savo kūrinį, paremtą Igorio Stravinskio muzika, pristatė Vladimiras Čekasinas. Jis kiekvieną kartą tiesiog apstulbina klausytoją savo kūrybine energija ir fantazija. Gaila tik, kad šiuose projektuose jis paprastai labai mažai groja pats. Aišku, kai orkestre tokie muzikantai kaip Juozas Milašius, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas, Pavelas Giunteris, Arkadijus Gotesmanas, Skirmantas Sasnauskas ir kt., be jokios abejonės, patikėti muziką jiems galima drąsiai. Orkestras buvo surikiuotas labai apgalvotai, jo tutti, pakaitomis su soliniais muzikantų epizodais, skambėjo labai galingai, o Stravinskio muzika panaudota itin išradingai.

 

Antroji orkestro programos dalis – V. Tarasovo „Gobelenas III“, kurios pabaigoje scenoje vėl pasirodė maestro draugai iš JAV L. Ochsas ir M. Dresseris. Taigi „Gobelenas“ pasipildė dar dviem labai spalvingomis, ryškiomis ir stipriomis gijomis. Įsiminė įspūdingas dviejų kontraboso virtuozų – Eugenijaus Kanevičiaus ir M. Dresserio – duetas, nepaprastai emocingas ir kartu protingas J. Milašiaus muzikavimas, puikūs L. Mockūno solo epizodai. Nesunku buvo pajausti, jog ši muzika ryškiai improvizacinė, dalys surikiuotos, manyčiau, kartais net atsitiktine tvarka, bet tai ir yra visas šios nepakartojamos muzikos žavesys.

 

Dar keli žodžiai apie showcase scenas. Pirmąjį vakarą muzikos klubo „Tamsta“ scenoje išgirdau man turbūt patį įdomiausią kolektyvą iš Italijos – Lorenzo de Finti kvartetą. Pats Lorenzo yra įvairiapusis muzikantas, grupių vadovas, radijo laidų vedėjas, pedagogas, kompozitorius, kurio kūryba driekiasi nuo džiazo iki kino muzikos ir miuziklų. Jo kvartetas – tai klasikinės kamerinės ir džiazo muzikos samplaikos rezultatas. Ir štai po kitų kolektyvų ieškojimų pasigirdo aiški, jau surasta muzika su dideliu emociniu krūviu, aiškia forma ir stilistine kryptimi. Be grupės lyderio, pianisto L. de Finti, išsiskyrė įtaigus trimitininko Gendricksono Mena Diazo muzikavimas.

 

Kitoje scenoje, Umiastovskių rūmuose, festivalio atidarymo koncertą surengė Latvijos grupė „Very Cool People“. Šis ironiškai arogantiškas kaimynų kolektyvas kažkuo įdomus ir patrauklus. Jų muzika – tai džiazo ir fanko, hiphopo ir roko samplaika, lyg ir siekianti grąžinti džiazą ir fanką į šokių aikšteles, tačiau šiuo atveju tam nelabai tiko rūmų aplinka ir rimtas publikos sėdėjimas savo vietose.

 

Nacionalinio dramos teatro fojė pasirodė nemažai lietuviškų kolektyvų. Tai Leonido Šinkarenkos suburta grupė „Jazz 4N“ su Vytautu Labučiu, Linu Būda ir Janu Maksimovičiumi, jaunatviškas, jau spėjęs pagarsėti „Jazz Life“, Liudo Mockūno, Arno Mikalkėno ir Danijoje gyvenančio norvegų būgnininko Håkono Berre trio, Deimanto Jurevičiaus grupė, Liutauro Janušaičio kvartetas ir, žinoma, Vytauto Labučio „Silent Blast Quintet“, kuriame Kotrynos Jadzevičiūtės balsą labai gražiai pakeitė Mindaugo Vadoklio trimitas. Būgnais dabar groja Jonas Drėma Gliaudelis. Šis kolektyvas ir anksčiau skambėjo labai gražiai, ir nors neretai įvairūs pasikeitimai kolektyve įneša neteisingų korekcijų, šį kartą, man rodos, taip neįvyko.

 

Džiazo paraštėse, ypač per susitikimą „Leidybos ateitis ir prognozė“, manau, trūko tikslesnio moderavimo. Tematiškai kur kas įdomesnės buvo Lietuvos džiazo gimtadienio paieškos. Štai tokia festivalio apžvalga. Visko įvyko labai daug, tik laiko daugiau niekas neprideda.

Gendrickson Mena Diaz (Italija). D. Klovienės nuotr.
Gendrickson Mena Diaz (Italija). D. Klovienės nuotr.
Mark Dresser (JAV). D. Klovienės nuotr.
Mark Dresser (JAV). D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir „Lithuanian Art orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir „Lithuanian Art orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir „Lithuanian Art orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Vladimiras Čekasinas ir „Lithuanian Art orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Juozas Milašius. D. Klovienės nuotr.
Liuda Mockūnas, Vladimiras Tarasovas ir „Lithuanian Art Orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Liuda Mockūnas, Vladimiras Tarasovas ir „Lithuanian Art Orchestra“. D. Klovienės nuotr.
Eugenijus Kanevičius. D. Klovienės nuotr.
Eugenijus Kanevičius. D. Klovienės nuotr.
Pharoah Sanders (JAV). D. Klovienės nuotr.
Pharoah Sanders (JAV). D. Klovienės nuotr.