Ovacijos lietuviškai muzikai

Neseniai pasirodė ir įprastas, ir kartu ypatingas dalykas – nauja kompaktinė plokštelė. Ją įrašė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) su dirigente Adrija Čepaite.

Kodėl plokštelė ypatinga? Atrodytų, po plačiai nuskambėjusios pernykštės, išleistos garsiausios pasaulyje klasikinės muzikos leidėjos „Deutsche Grammophon“ (su Antonio Vivaldi „Metų laikais“ ir solistu Sergejumi Krylovu), kuri priminė, kad lietuvių kolektyvas priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui, jau galima ilsėtis ant laurų. Vis dėlto Europos publikai skirta naujoji plokštelė, išleista Vokietijos įrašų firmos – garsiosios „Naxos“ partnerės „Telos Music“ – yra svarbi keletu aspektų. Pirmiausia – tai vienas iš nedaugelio per ilgus dešimtmečius Europos leidinių, kuriame parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių muzikai. Plokštelėje įrašyti iškiliausių autorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio, – dariusių didžiulę įtaką mūsų dabarties muzikos raidai, kūriniai. Reiktų pasakyti, jog tai tik maža dalelė XX a. lietuvių muzikos aukso fondo, verto naujo žvilgsnio, nepriekaištingo atlikimo ir įamžinimo, tačiau pradžia gera. Beje, autorius ir kūrinius atsirinko vokiečių leidėjai, išklausę daugybę mūsų kompozitorių muzikos ir, ko gero, pasirinkę germaniškajai kultūrai artimesnes partitūras, susijusias su baroku, Bachu ir nuspalvintas lietuviško identiteto ženklais.

Plokštelėje skamba Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ kameriniam orkestrui (1974), Osvaldo Balakausko Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (1981) bei Algirdo Martinaičio „Musikalisches Opfer“ („Muzikinė auka“) tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui (2000). Ar ši, beje, labai plataus praeities laikotarpio, muzika sudomins Vakarų klausytojus – parodys laikas ir plokštelės platinimo galimybės (bent jau įrašų firmos leidėjus sudomino). Tačiau man svarbus ir mūsų pačių santykis su ja. Ką mes išgirdome plokštelės pristatymo koncerte Nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 8 d., po neseniai praūžusios postminimalistiniais efektais užbūrusios „Gaidos“ ir dar begalės įvairiausios muzikos koncertų? Beje, plokštelės sutiktuvių vakarus Klaipėdoje ir Kaune papildė Zitos Bružaitės kūriniai, o Vilniuje – Jurgio Juozapaičio Koncertas altui ir styginiams „Viola vs Violence“. Trijų koncertų ture su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodė solistai: Giovanni da Silva (tenoras, Vokietija), Mindaugas Zimkus (tenoras), Robertas Beinaris (obojus), Eugenijus Paškevičius (obojus), Jurgis Juozapaitis (altas), Valentinas Gelgotas bei Giedrius Gelgotas (fleita), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas). Ar tie kūriniai, vėl suskambėję gyvai scenoje be jokių multimedijų ir triukų, mums dar yra tokie artimi ir stulbinantys?

Papildytą koncerto Nacionalinėje filharmonijoje programą tarsi sujungė savotiška prasminė gija. Chronologiškai ankstyviausias čia, Kutavičius, atstovauja muzikiniam, kultūriniam (netgi politiniam) atgimimui. Daugelis vyresniųjų prisimena, kaip į jo „Paskutines pagonių apeigas“, „Panteistinę oratoriją“ ir kitas premjeras žmonės plūdo kaip į laisvės Mišias. O amžinam tyliajam tautos budintojui – Čiurlioniui – dedikuotos Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ su Veronikos Povilionienės balso autentika, Valstybinio choro „Vilnius“ sodriai perteikiamu lietuvių liaudies dainos skambesiu (fonogramoje), taip pat simbolizuoja pirmuosius tautinės savivokos daigus, dygusius už „geležinės uždangos“ ir dar su senosios kartos Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu Sauliaus Sondeckio, plačiai ir sėkmingai skleistus už Lietuvos ribų.

Su Balakausku – ryškiausiu vakarietiškojo modernumo simboliu – įžengėme (sugrįžome) į Europą, o paskui jo laisvą kūrybinį mąstymą ir naująją stilistiką nuėjo visa plejada jaunesnių kompozitorių. Iki šios dienos intelektualioji Balakausko muzika, kaip ir jo Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, skamba neįtikėtinai gaiviai, moderniai ir stebina savo giluminiais, o ne išoriniais efektais.

Juozapaitis atstovauja savitam, sakyčiau, vakarietiško lietuviškumo koloritui. Panašiai apibūdinčiau ir jo Koncertą altui ir styginiams „Viola vs Violence“, kurio muzika yra saikingai moderni, bet turtinga tembrinių ir tematinių sluoksnių. Tarsi Čiurlionio tapyba?

Aktualijų ir istorijos sąsajas visuomet įdomiai gretina Martinaitis, išradingai pasitelkdamas įvairiausius stilistinius skolinius, sau artimos praeities bei dabarties muzikos aliuzijas. Šį kartą kompozitoriaus „muzikiniame altoriuje“ viešpatauja Bachas. Kaip kadaise po „Muzikinės aukos“ atlikimo rašiau šio laikraščio puslapiuose, šis kūrinys, sujungiantis religinius ir pasaulietinius, baroko ir dabarties ženklus, turi ir dar vieną prasmę. Tai simboliška mažos tautos akistata su didinguoju Europos baroku, savotiškas revanšas – jei ne Bacho epochoje, tai bent dabar. Šiam revanšui pasirengęs ne vienas kompozitorius, tačiau Martinaičio „Musikalisches Opfer“ yra tas ženklas, kuris dabar mums leidžia oriai stoti akistaton su moderniąja Europa ir neprarasti savo esmės.

Beje, su kokia vadinamąja modernia Europa (turiu mintyje muzikos pasaulį) dabar „konkuruoja“ ši plokštelėje įrašyta lietuviška XX a. klasika? Galima sakyti, jog daugelio dabartinių Lietuvos ir užsienio kūrėjų (o ir klausytojų) estetiniuose devizuose ir garsovaizdžiuose regimas aiškus klasikinės muzikos saulėlydis ir troškimas sudominti publiką kuo įdomesniais stilistiniais hibridais, vizualika, stengimasis kūryboje aktualizuoti nūdienos visuomenei pažįstamą tempą ir ritmą. Tad galbūt šie lietuvių muzikos šedevrai (nebijau to žodžio) tokiame kontekste atrodo lyg atgyvenos, muziejaus eksponatai? Nenustebčiau, jei kai kam taip ir atrodo. Jokiu būdu neneigdama eksperimentų bei inovacijų reikšmės muzikos kūryboje, kalbėdama apie minėtus lietuviškus kūrinius vis dėlto norėčiau pabrėžti vertybinį aspektą. Istorija įrodė, jog tikrosios, aukštos kokybės meno vertybės, ypač kurtos įdedant sielą, išlieka nepaisant jokių stilistinių lūžių, madų ir kartų kaitos. Ko gero, net ir nesvarbu, kaip užsienio klausytojai įvertins plokštelės kūrinius (nors jų atlikimas užsienyje visuomet susilaukia sėkmės). Manyčiau, svarbu, kad vis dar bręstanti mūsų visuomenė, kuriai ši muzika ir buvo skirta, iš anksto jos neatmestų, vertintų kaip savasties dalį ir būtų pajėgi pajusti visą jos tikrumą, aktualumą, modernumą ir kontekstus.

Kitas labai svarbus dalykas jau įvyko: šią muziką įamžinti ėmėsi atsinaujinęs Lietuvos kamerinis orkestras ir jauna dirigentė Adrija Čepaitė. Studijas tęsusi Grace, Austrijoje, su užsieniu siejusi ir tolesnę karjerą, daug jėgų skirianti savo įkurtam ansambliui „Graces & Voices“ bei grigališkajam choralui, dirigentė įžvelgė lietuviškos muzikos atlikimo ir propagavimo prasmę. Ji yra sakiusi, jog, besidairydami į užsienio autorius, mes menkai tevertiname savo kūrėjus, tad ši plokštelė gražiai atliepia ir pastangas turtinti kultūrinę savimonę, ir skleisti mūsų muziką svetur. Reikia pasakyti, jog šiai misijai susibūrė stiprus tandemas – autoritetingasis Lietuvos kamerinis orkestras (stipri kolektyvo paspirtis – VĮ LKO klubas) ir su juo jau ne pirmą programą rengianti A. Čepaitė. Jei kai kurių kūrinių interpretaciją aš ir įsivaizduočiau kitaip, vis dėlto vien jau tokia prasminga ir konkrečiai įgyvendinama iniciatyva verta nuoširdžiausių sveikinimų ir ovacijų, kokios nugriaudėjo po šilto plokštelės sutikimo koncerto Vilniuje.