Tarsi piligrimystė

Tarsi piligrimystė – o kaip kitaip pavadinti tą kartu patiriamą jausmą, tą bendrą kvėpavimą per premjeras? Piligrimystė – tai kelionė. O kelionėje siekiant tikslo patiriami įvairūs potyriai. Jau dvidešimt pirmą kartą įvykęs Kauno šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ turi savo publiką, kuri (kaip ir aš), nepaisant nieko, paskiria lapkričio mėnesį šiuolaikinei muzikai.

Festivalį lapkričio 10 d. pradėjo vienas gražiausių koncertų, kuriame lietuvių klasika tapusius kūrinius – Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškas variacijas“ kameriniam orkestrui, Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, Algirdo Martinaičio „Musikalisches Opfer“ tenorui, fleitai, obojui ir kameriniam orkestrui – atliko Adrijos Čepaitės diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergej Krylov), tenoras Giovanni da Silva, fleitininkas Giedrius Gelgotas, obojininkai Robertas Beinaris, Eugenijus Paškevičius, klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė. Suskambo ir pirmoji festivalio premjera – Zitos Bružaitės Adagio obojui, vokaliniam kvartetui ir kameriniam orkestrui. Vokalines partijas atliko „Cappella’A“ (Aušra Smičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rasa Serra ir Mindaugas Putna). Savo kompozicijoje Z. Bružaitė sujungė ne tik trijų Lietuvos miestų atlikėjus, bet ir baroko, džiazo bei modernizmo elementus.

Neslėpsiu, priklausau tiems, kurie skeptiškai (jeigu ne neigiamai) reaguoja į žmogaus kūno ar jo garsų eksponavimą. Suprantama, neturiu nieko prieš vokalinę muziką bei žmogaus kūną dailėje, bet eksponuojamos mumijos mane glumina. Kodėl užsiminiau apie jas kalbėdama apie šiuolaikinę muziką? Nes panašios mintys apniko kitos dienos renginyje klausantis (stebint) Arturo Bumšteino garso instaliaciją „Molinės gerklės“ Kauno paveikslų galerijos bendruomenių platformos parodoje „Didžioji pramonė“ (kuratorė Auksė Petrulienė). Į dideles ankstyvojo sovietmečio stiliaus lietuvių keramikų vazas iškalbingais pavadinimais „Bulviakasis“, „Kauno HE statyba“, „Gyvulininkystės ūkis“ ir pan. įdėti garsiakalbiai transliavo ligonių kalbas, įrašytas plokštelių rinkinyje „Didžioji medicinos enciklopedija“. Liūdnai ironiškas parodos pavadinimas, buvusių „Kauno audinių“, „Drobės“, „Kaspino“ pavyzdžiai su baltuojančiu kraujagyslių protezu (fabrikas apie 1960-uosius trumpai gamino kraujagyslių protezus, kuriuos naudojo širdies chirurgai. Kai dėl Sovietų Sąjungos politikos jie buvo „nuimti nuo gamybos“, darbuotojai jų likučius naudojo viskam, net... pomidorams parišti. Totali fantasmagorija!) ir su girdimais žmonių balsais suformuoja unikaliai sukrečiančią erdvę ir slogią nuotaiką – to, kas buvo ir gal dar tebėra apčiuopiama, bet kartu jau išslysta – ir praeitis, ir keistos istorijos, ir jas pasakojantys žmonės...

Visiškai kitoks koncertas įvyko lapkričio 12-ąją. Programa „Langas į Lietuvą“ prasidėjo dar 2015 m., o jos „krikštatėviai“ yra Vokietijoje gyvenantis pianistas Gintaras Januševičius bei Austrijoje gyvenantys violončelininkas Glebas Pyšniakas ir smuikininkė Dalia Dėdinskaitė. Šio sumanymo tikslas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui atlikti ir senuosius opusus, ir naujus lietuvių kompozitorių kūrinius, kuo plačiau paskleisti lietuvių muziką. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Vainiūno, Balio Dvariono, Vytauto Paltanavičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Vytauto Barkausko, Z. Bružaitės ir Loretos Narvilaitės kūrinius muzikantai atliko Austrijoje, Čekijoje, Italijoje, Ukrainoje, Švedijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, JAV ir Lietuvoje. Šį kartą koncertas Kaune suskambo jau kitame – Lietuvos valstybingumo šimtmečio – kontekste. Su G. Pyšniaku ir D. Dėdinskaite koncertavo pianistė Simona Zajančauskaitė. Itin kruopščiai parengtoje programoje ausį glostė įvairius Lietuvos muzikos laikotarpius reprezentuojantys kūriniai: trys M.K. Čiurlionio preliudai (fortepijoniniam trio aranžuoti Nailios Galiamovos), A. Šenderovo „Giesmė ir šokis“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, S. Vainiūno Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei bei specialiai projektui prieš porą metų sukurtas L. Narvilaitės „Pamatyk jūrą tolumoje“. Išgirdome ir premjerą – Vidmanto Bartulio „Melancholiją“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, kuri, nors autorius programoje intrigavo žodžiais „...juodi kraujuotos tulžies lašai po truputį skaidrina būseną...“, suskambo itin pozityviai ir skaidriai.

Viename įdomiausių koncertų lapkričio 14 d. muzikologė Dainora Merčaitytė įtaigiai pristatė lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūrinius. Juos atliko Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro klarnetų koncertmeisteris ir Jāzepo Vytuolo muzikos akademijos dėstytojas Mārtiņis Circenis (klarnetas), Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas) Aistė Mikutytė (II smuikas) Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė) – ir Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas). Išgirdome Pēterio Vasko Tris pjesės klarnetui ir fortepijonui, Tālivaldo Ķeniņio „Stebuklingą klarnetą“, Arvo Pärto „Fratres“ bei dvi premjeras: Algimanto Kubiliūno „Rami geltona šviesa“ ir Raimundo Martinkėno „Mišios be žodžių“.

Pamačiusi A. Kubiliūno pavardę būnu tikra, kad išgirsiu gerą muziką. Būtent tokią, kuri tinka visiems laikams ir tarsi spinduliuoja šilumą. Tokia buvo ir naujausia jo kompozicija, jau savo pavadinimu išduodanti kompozitoriaus siekį – perteikti ramybę ir šviesą. R. Martinkėnas, gausiai kuriantis religinę muziką, šiam festivaliui sukūrė vėlgi šviesią, skaidrią kompoziciją, kurioje girdėjosi liturginės Dievo gailestingumą aukštinančios frazės, ankstesnių kūrinių atgarsiai. Puikiai suskambo itin vienas kitam tinkantis M. Circenio ir Š. Čepliauskaitės duetas – su pianistei būdingu pagarbiu dėmesiu atliekamai muzikai ir scenos partneriams bei klarnetininko subtilumu ir džiugesiu.

Kita piligrimystės stotelė – ansamblio „Yurgaki“ pasirodymas lapkričio 16-ąją. Įvairiatautis ansamblis – Nicolás Cristancho (vokalas, klavišiniai, Kolumbija), Davidas Jácome’as (saksofonas, Kolumbija), Ahyvin Bruno (vokalas, Venesuela), Alvinas Bruno (perkusija, Venesuela), Alexas Valdésas (bosas, Kuba), Andrésas Portaluppi (perkusija, Ekvadoras) – šiuo metu apsistojęs Barselonoje. Kauniečiams jie pristatė Lotynų Amerikos ir Karibų regiono tradicinę muziką bei šiuolaikinę improvizaciją. Beje, į Lietuvą negalėjo atvykti du ansamblio atlikėjai, tad juos puikiai pakeitė kartu koncertavę pianistas Motiejus Bazaras ir perkusininkas Arvydas Joffė. Šis netikėtumas, regis, ne tik nesutrukdė ansambliui, bet netgi suteikė daugiau spalvų ir geros nuotaikos.

Šių metų pavasarį Vilniuje parodyta ir paties autoriaus gyvenimo kūriniu įvardijama Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“ (libreto autorius Sigitas Geda) jau buvo aptarta spaudoje. Suskambėjusi Kauno valstybinėje filharmonijoje lapkričio 18 d. ji tapo puikia festivalio kulminacija ir dovana kauniečiams. Šis kūrinys itin gražiai atliepė visą festivalį sujungusiai pagarbos praeičiai temai. Opera lyg iš naujo susiejo poeto Sigito Gedos permąstytą epą, jos sukūrimą inspiravusį Vytautą Kernagį, roko dainininkus ir Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kuriam dirigavo Gintaras Rinkevičius. Koncertiniame operos atlikime dainavo Artūro Noviko Džiazo mokyklos auklėtiniai, choras „Bel canto“ (meno vadovas Egidijus Kaveckas), solistai Monika Pundžiūtė (Eglė), Jeronimas Milius (Žilvinas), Vladas Bagdonas (Rupūžė), Česlovas Gabalis (Girinis), Tadas Girininkas (Kariūnas) ir Mindaugas Zimkus (Artojas).

Šių metų muzikinė piligrimystė baigta. Ir aš jau pradedu laukti kito festivalio „Iš arti“.