Reveransas Martynui Liuteriui

Varpų garsas – tai kvietimas susiburti, kartu pasimelsti. Jų gausmas pakylėja virš kasdienybės ir byloja apie poreikį klausytis įdėmiau nei paprastai. Anksčiau dar buvo tikima, kad varpai simbolizuoja ryšį tarp žemės ir dangaus – turbūt todėl maldos namai be varpų skambesio neįsivaizduojami. Gal būtent todėl garsėjančiu, tankėjančiu varpų gaudesiu prasideda nauja tezių opera „Liuterio durys“ – dovana 500-ąsias metines mininčiai turiningai Reformacijos tradicijai.

Reformacija Lietuvos istorijai labai svarbi, o ir konfesijos jubiliejus šalyje minėtas dėmesingai. Vis dėlto kultūriniu požiūriu „Liuterio durys“ – ryškiausia šios sukakties adoracija. Lapkričio 21 d. kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys, kuriam libretą parašė Herkus Kunčius, pirmą kartą parodytas Lietuvos rusų dramos teatre. Solidžiai kūrybinei projekto komandai taip pat priklauso režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, šviesomis rūpinosi Aistis Byla, vaizdo projekcijas kūrė Linartas Urniežius, o choreografiją – Indrė Puišytė. Išskirtinis šios operos bruožas – ypatingas dėmesys chorui, kurio partijas atliko valstybinis choras „Vilnius“, o viso pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas – Artūras Dambrauskas. Vaidmenis atliko ryškūs šiandienos operos solistai – pagrindinį Martyno Liuterio vaidmenį dainavo Liudas Mikalauskas, jo žmoną Kateriną von Borą – Viktorija Miškūnaitė, Tecelį – Rafailas Karpis, vienuolių partijos patikėtos Tomui Pavilioniui ir Eugenijui Chrebtovui, Saksonijos valdovo vaidmuo atiteko Žygimantui Jasiūnui, miestietės – mecosopranui Vilijai Mikštaitei.

Operos apraše teigiama, jog „Liuterio durys“ – tai modernus žvilgsnis į reikšmingą istorinį laikotarpį. Vis dėlto modernumo pasigedau – veikalas veikiau gana tradicinis tiek garsovaizdžiu, tiek režisūra. Vaizdo projekcijos apskritai buvo gana tiesmukos. Galbūt kitoks, įdomus pats žanro – „tezių operos“ – apibrėžimas ir įprasminimas bylojo apie bandymą pažvelgti į Liuterio istoriją kitaip. Žinoma, galima diskutuoti, ar tinka tokią fundamentalią istoriją nagrinėti itin avangardinėmis formomis ir traktuotėmis, bet dalyvaudamas tokiose, drįstu teigti, masyviose premjerose vis tikiesi pamatyti išties kitokį menininkų žvilgsnį į tradicijas.

G. Kuprevičius yra vienas tų kompozitorių, kurio parašyti kūriniai nepalieka abejingų, žavi elegancija ir paprastumu. Jo kūryboje išties ieškoma muzikos grožio idėjos, vengiant ekscentrikos – tą girdėjome ir šioje operoje. Muzikoje vyravo sodri, aiški harmonija, nuosaikūs ritmai. Melodiniai ir harmoniniai sprendimai akivaizdžiai buvo paveikti protestantiško bažnytinio giedojimo tradicijos. Kaip žinia, protestantų bažnyčiose dažnai gieda visa bendruomenė, todėl melodija ir harmonija yra paprastos, aiškios, nuolankios žodžiui, kurį svarbu išgirsti ir įsisąmoninti. Kita muzikinė kryptis, kuri aiškiai turėjo įtakos operos pobūdžiui – Renesanso epochos miesto muzikos įtakos, įprasmintos intensyvesniais ritmais, drąsesniu, šviesesniu charakteriu, „instrumentiškumu“. Operoje „Liuterio durys“ itin svarbus choras. Būtent chorinės partijos, mano nuomone, yra ryškiausios, įsimintiniausios. Choras yra tarsi komentatorius, minia, savotiškas pagrindinio herojaus oponentas, kartu ir refleksija, kaip veikalo pagrindas. Choro „Vilnius“ dainininkai išties verti pagyrimo – matėsi, kad su muzikine kūrinio partitūra kolektyvas dirbo labai atsakingai ir ją išpildė įtikinamai, preciziškai, profesionaliai. Ausį maloniai glostė puiki intonacija, gražūs dinaminiai niuansai. Tiesa, aktorinės įtaigos choristams pritrūko, o jos, bene visą laiką chorui esant scenoje, ypač reikėjo. Silpniau skambėjo iš choro artistų sudaryti aukštuomenės damų, vienuolių ansambliai – užtikrintumo bei įtaigos šiems epizodams trūko ir muzikos, ir vaidybos požiūriu.

Atkreiptinas dėmesys ir į instrumentines operos partijas – „Liuterio durys“ parašytos ne orkestrui, o, sakyčiau, labai įdomios sudėties ansambliui: gitarai (Saulius S. Lipčius), akordeonui (Tadas Motiečius), violončelei (Elena Daunytė), klavišiniams (Vincenzo de Martino), perkusijai (Saulius Auglys). Kompozitorius instrumentų partijas tarsi šiek tiek „įsimbolino“ – atitinkamus momentus žymėjo pasigirstantis vargonų tembras, charakteringos violončelės frazės. Gitara kai kuriuose epizoduose, panašu, įkūnijo liutnią, lydėdama XVI a. būdingo pasaulietinio skambesio epizodus. Nors šios operos alfa ir omega akivaizdžiai buvo choras, būtent instrumentinėse partijose pasigirsdavo įdomesnių, labiau intriguojančių intonacijų, tik jos galėjo būti dar labiau išplėtotos. Be to, tokiai sodriai choro linijai norėjosi atsvaros, o svorio šiam nedideliam instrumentiniam ansambliui lyg ir trūko, taip lemiant muzikinės pusiausvyros stoką.  

Klausantis operos, ypač pirmoje pusėje, šiek tiek kliuvo jos fragmentiškumas. Nors, panašu, tokia ir buvo „tezių operos“ idėja, žvelgiant į visumą atrodė, kad istorija įprasminta ne iki galo subalansuotai. Siužete labai greitai perbėgta per prielaidas Liuterio pažiūrų kaitai, pačių tezių atsiradimui. Apskritai siužeto plėtotėje buvo justi savotiška skuba, kurią galbūt lėmė ir nedidelė, vos pusantros valandos, trukmė. Ne visai pateisinti atrodė Katerinos (V. Miškūnaitė) pasirodymai pirmoje operos dalyje, nes šiaip jos ir Liuterio dramatinė linija atsiranda staiga, pačioje operos pabaigoje. Antraeiliai charakteriai operoje apskritai mažai išplėtoti – visos rampos šviesos nukreiptos į Liuterį. Pats L. Mikalauskas išties atrodė labai įtikinantis, ryškus, bet santūrus, kaip reikalauja ir jo įkūnyta asmenybė. Jųdviejų su V. Miškūnaite operos pabaigoje padainuotą Liuterio ir Katerinos duetą pavadinčiau vienu ryškiausių ir įsimintiniausių operos numerių, kuriame atsiskleidė puikus kompozitoriaus muzikinis skonis, neperžengiant sentimentalumo ribos. Ryškiau blykstelėjo ir Tercelis, jo partiją dainavo R. Karpis. Antagonistas tapo ir komiškuoju personažu, jo scena buvo bene labiausiai išplėtota visoje operoje. Tiesa, kiti šio personažo pasirodymai buvo blankesni. Siužete gana ryškus vaidmuo patikėtas Saksonijos valdovui, jo partiją dainavo Ž. Jasiūnas. Deja, šiam personažui pritrūko vaidybinio stoto, o ir muzikinio užtikrintumo norėjosi daugiau.

„Šalia Dievo žodžio, kilnus muzikos menas yra didžiausias pasaulio turtas“, – yra sakęs pats Martynas Liuteris. Reformacijos šauklys gerbė muzikos meną, todėl opera „Liuterio durys“ – išties dailus reveransas besibaigiantiems jubiliejiniams Reformacijos metams.