Spalvingosios „Kaskados“

Tarsi nuolatos būtų švenčiama mūsų laisvė – šį jausmą sukelia dažnai pasiekiančios žinios, kad iš širdies polėkio susibūrę atlikėjų ansambliai jau mini savo sukaktis. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – sulaukė džiaugsmų ir darbų 20-mečio. Kuo dar, be atpažįstamo skambesio, pasižymi „Kaskadų“ srovės?

Svarbiausias „Kaskadų“ interpretacijų bruožas – inteligencija. Turiu galvoje ansambliečių intelektą, pasaulinės dvasios pajautą kaip mąstymo atspirtį. Pagrindinis trio uždavinys muzikuojant, kaip jie teigia ir ką patiria jų publika, – atrasti kūrinio gyvybinę energiją. Ir grojant Vienos klasikų, romantikų opusus, ir įvairiausią XX–XXI a. muziką, gyvybinės šilumos pajauta įkvepia ansamblį spontaniškam spalvingumui, atviresniam teatrališkumui.

Verta pabrėžti, kad trio renkasi sudėtingo turinio kūrinius. Užuot adoravę minimalizmą, imasi jungti skirtingas meno šakas – muzikai ir dailei kuriant teatralizuotą vyksmą scenoje. Vieną tokių performansų formavo ansamblio grojamos Onutės Narbutaitės, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Algirdo Martinaičio, Vidmanto Bartulio miniatiūros ir scenoje tapęs dailininkas Stasys Eidrigevičius, spalvas atsirinkęs pagal iš anksto gautus muzikos įrašus, scenoje pasislėpęs už didelės drobės, kurioje per valandą sukūrė spalvingą paveikslą. Vidmanto Bartulio muzikos vakare su trio bendradarbiavo multimedijos menininkai Saulius Valius ir Daumantas Plechavičius.

Polinkį į daugiasluoksnių prasmių muziką „Kaskados“ demonstruoja ir didingais ciklais, buvo parengę visus Ludwigo van Beethoveno fortepijoninius trio, visus Johanneso Brahmso fortepijoninius trio ir kvartetus. Tad nestebina 2002 m. IX tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse (Austrija, Pertšachas) trio pelnyta I premija. Pastaruoju metu „Kaskadų“ trio kaip joks kitas kamerinis ansamblis Lietuvoje nuosekliai gilinasi į Vienos klasikų kūrybą. Neseniai pradėto monografinio festivalio „Visi Josepho Haydno fortepijoniniai trio“ koncertus lydi paskaitos apie kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą, buvo sukurtas projektas, siejantis didžiojo klasiko kūrybą su lietuvių autorių premjeromis: Vidmanto Bartulio „I like Haydn“, Zitos Bružaitės „Hi, Haydn“ ir Antano Kučinsko „Štai baigiasi Haydno laikas“.

Kaip jau galėjome suprasti, nuotykių dvasia taip pat yra ryškus „Kaskadų“ bruožas. Tuo galima paaiškinti nuolatinį nenuilstamą bendradarbiavimą su lietuvių autoriais, nestandartinius programų derinius (Josephas Haydnas ir Piotras Čaikovskis tame pačiame koncerte bei kt.). Taip pat – per šiuos metus trimis koncertais paminėtą sukaktį. Ir naujutėlaitę plokštelę.

Nuotaikingąjį koncertų triptiką pradėjo spalvingiausias koncertas. Balandžio 1 d. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui, pirmą kartą buvo atliktas griaudinčio tragizmo paženklintas ir lyrinių epizodų kupinas Anatolijaus Šenderovo Koncertas fortepijoniniam trio ir simfoniniam orkestrui. Naująjį kūrinį kompozitorius skyrė savo tėvo violončelininko Michailo Šenderovo 100-osioms gimimo metinėms. Atlikėjai muzikavo užsidegę, publikai perteikdami karštą savo susižavėjimą kūrinio tembrų fontanais.

Koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje gegužės 11 d. buvo gražiai sumanytas norint atskleisti ansambliečių asmenybes. Talkinant jų bičiuliui Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, diriguojamam Modesto Barkausko, „Kaskadų“ nariai buvo solistai. Tiesa, solistų amplua jiems taip pat įprastas, „Kaskadas“ galime vadinti solistų ansambliu, tačiau ar dažnai savo krašte girdime po vieną pasirodančius brandžių ansamblių narius? Albina Šikšniūtė ir orkestras vakarą pradėjo džiugiais Johanno Sebastiano Bacho garsais (Koncertu A-dur, BWV 1055). Rusnė Mataitytė pasigėrėtinai griežė Franzo Schuberto Rondo smuikui ir styginių orkestrui A-dur, D 438; Edmundas Kulikauskas „dainavo“ Piotro Čaikovskio Andante cantabile iš Kvarteto Nr. 1. Susibūrę į ansamblį, su orkestru vėl pateikė jiems specialiai parašytų lietuviškų premjerų: jaunatvišką Ryčio Pauliaus Juškaičio „Supernovą“ bei Loretos Narvilaitės poetiškai rafinuotą kūrinį „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“.

Tamsųjį metų laikotarpį, lapkričio 22-ąją, Baltoje fortepijono salėje („White piano hall“, buvusioje Piano.lt) „Kaskados“ sumanė pamarginti, mylimai publikai dovanodamos „Ispanišką suvenyrą“ – Enrique’s Granadoso, Gasparo Cassadó fortepijoninius trio C-dur bei Ástoro Piazzollos tango „Ruduo“ iš ciklo „Metų laikai“. Ispanišku gaivalu užkrėsta vakaro vedėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė irgi mėgino linksminti klausytojus, tačiau to nė nereikėjo – repertuarinius kūrinius „Kaskados“ griežė laisvai, liejosi jų temperamentas.

E. Granadoso trio C-dur, op. 50, įrašytas naujausioje „Kaskadų“ plokštelėje, skamba tauriai – neskubiai ir minkštai. J. Haydno trio D-dur XV:16 ir As-dur XV:14 – tarsi visai kito ansamblio atliekami, žaižaruoja nuo pirmųjų garsų, „pagauna“ elegancija ir šmaikštumu. Ypatingas „Kaskadų“ repertuaro kūrinys – Aramo Chačaturiano Adagio iš baleto „Spartakas“. Šią pjesę trio atliko bisui Šv. Kotrynos bažnyčios koncerte, ja baigiama ir naujausia plokštelė „Vizitinė kortelė“. Regis, ansambliui tai vienas brangiausių, į ląsteles įsismelkusių kūrinių, gal nuo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje praleistos jaunystės? „Kaskados“ visados įžiebia šventinę nuotaiką, ilgam pakrauna sielą, su vienoda meile groja visą jų nelengvame kelyje atsirandančią muziką.