Tikslas – dabarties muzika

Jie žavingi, šiuolaikiški ir stilingi, o jų kvartetą pažįsta įvairios muzikos gerbėjai: ir klasikinės, ir šiuolaikinės, net ir tos, kuri vadinama lengvąja. Tarp gilias tradicijas Lietuvoje puoselėjančio žanro kolektyvų įsitvirtinti nelengva. Bet štai jau dvidešimt metų „Chordos“ nepaliauja stebinti naujomis idėjomis, imasi griežti retai atliekamus, bet vertingus kūrinius ir ištikimai draugauja su lietuvių kompozitoriais. Dvidešimtmetis – puiki proga apžvelgti kolektyvo kūrybinį kelią ir meninius prioritetus. Apie tai pasakoja kvarteto meno vadovas, altininkas Robertas Bliškevičius.

1997-aisiais naują styginių kvartetą „Chordos“ subūrei tu pats ir violončelininkas Darius Stabinskas. Pradėjote nuo Josepho Haydno ir kitų klasikų. Ar pirminė susikūrimo idėja ir buvo griežti klasikų ir romantikų kvartetus? Kas paskatino praverti duris į moderniosios muzikos pasaulį?

Su Dariumi Stabinsku grojome vienus metus, vėliau jis pasuko senosios muzikos keliu. Iš pradžių tiesiog norėjome groti kažką įvairiau nei simfoniniame orkestre. Tuo metu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, kuriame dirbau, repertuaras buvo sudarytas beveik vien iš vėlyvojo romantizmo ir rusų klasikų kūrinių, tad norėjosi pagroti ir kitokios muzikos. Pradėjome repetuoti, ieškoti, na, o Haydnas, žinoma, – kvarteto mokykla. Bet iškart ėmėmės ir ambicingesnių kūrinių – Piotro Čaikovskio styginių kvarteto Nr. 1, Wolfgango Amadeus Mozarto klarnetinio kvinteto, styginių kvarteto, Ludwigo van Beethoveno, Bélos Bartóko, Franzo Schuberto ir t.t. Tačiau toks repertuaras mums buvo kvarteto mokykla, o ne tikslas. Nuo pat pradžių daug dėmesio skyrėme šiuolaikinei muzikai. Jau pirmaisiais metais pabandėme griežti Antoną Weberną, Johną Cage’ą, Grahamą Fitkiną, Karelą Goeywaertsą, latvį Rolandą Kronlaką, estą Arvo Pärtą ir t.t., nekalbant apie lietuvių autorius.  

Kiek žinau, pirmą kartą „Chordos“ pasirodė šiuolaikinės muzikos festivalyje „Jauna muzika“. Ten griežėte kaip tik lietuvių premjeras: Algirdo Martinaičio kvartetą „Mirtis ir mergelė“, Nomedos Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentą“ ir Vidmanto Bartulio „Ant kalno“. Ar yra likę kokių išskirtinių pirmųjų koncertų, kūrinių, bendravimo su autoriais įspūdžių?

Iki tol dar buvo keletas koncertų, kuriuos organizavo Muzikų rėmimo fondas, Kultūros ministerija (koncertai po pietryčių Lietuvos regionus kartu su dainininke Gintare Skėryte), įvairūs užsakomieji koncertai (su dainininke Judita Leitaite), kuriuose grojome ne tik populiarią muziką, bet ir rimtą akademinį repertuarą. Esame netgi dalyvavę roko koncertuose su Andriumi Mamontovu ir grupe „Lemon Joy“. Tad iki festivalio šiokią tokią patirtį jau buvome sukaupę. Buvome jauni, o griežti kompozitoriui jo kūrinį, nors ir nebijojome pasakyti savo nuomonės, mums buvo tolygu egzaminui. Tik vėliau užsimezgė draugiški ir artimi santykiai su autoriais. Didelis iššūkis buvo Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentas“ dainuojančiam styginių kvartetui. Ypač nelengva buvo man su Dariumi Stabinsku – mūsų balsai nepritaikyti dainuoti... Teko išmokti išgirsti savo skleidžiamo garso aukštį, švariai intonuoti. Kūrinyje vienu metu reikėjo groti sudėtingą ritmą, o kartu dainuoti visiškai nesusijusius garsus ir ritmus. Bet viską įveikėme ir tai galima išgirsti mūsų plokštelėje, kurioje (beje, su D. Stabinsku) įrašyti Martinaičio „Mirtis ir mergelė“ bei Valančiūtės „Ligoninės parko fragmentas“.

Maždaug nuo 2003 m. jums atsivėrė tarptautinės scenos. Gavote austrų festivalio „Klangspuren“ užsakymą trims pasaulinėms premjeroms, pasirodėte greta tokių įžymybių kaip Arditti ir Minguet kvartetai. Taip pat griežėte Berlyno „MaerzMusik“ festivalyje, koncertavote įvairiose Europos šalyse. Kaip apibūdintum tų kelerių metų darbą nuo susikūrimo iki pasirodymo už Lietuvos ribų? Kaip jūs keitėtės, brendote?

Darbas buvo tikrai sunkus. Mūsų akademinis muzikinis lavinimas yra visiškai nepritaikytas šiuolaikinės ar senosios muzikos atlikimui. Mūsų niekas nemokė nei šiuolaikinės muzikinės kalbos bei atlikimo technikos, nei senosios muzikos perskaitymo ir atlikimo ypatybių, nei improvizacijos. Mus rengė XIX amžiui... Ir iki šiol šiuolaikinė muzika nėra populiari pedagoginiame repertuare. Pasaulyje pripažinti „Extended technic“, HIP (Historical Informed Performance) ar improvizacija vis dar traktuojami tarsi marginaliniai dalykai, net su pasipriešinimu. Todėl viską turėjome atrasti apčiuopomis, nelabai žinodami, kas svarbu, pagrindiniai atlikimo principai būdavo perduodami iš lūpų į lūpas (panašiai kaip su senąja muzika). Turėjome nemažai bendrų projektų su kitų šalių atlikėjais: švedų naujosios muzikos ansambliu „Ars Nova“, pasaulinio garso trombonininku iš JAV Mike’u Svoboda, violončelininku Antonu Lukoszewieze iš Didžiosios Britanijos. Festivaliui „Klangspuren“ rengėmės kaip niekad ilgai ir kruopščiai, kūriniai buvo tikrai neįprasti ir sunkūs (dabar gal jau tokie ir neatrodytų). Kai kurios grojimo technikos buvo nei matytos, nei girdėtos. Didelį įspūdį paliko tai, jog autoriai, kurių premjeras grojome, per repeticijas visas neįprastas technologijas laisvai galėjo pademonstruoti su mūsų instrumentais. Tad praėjome tikrą ir labai intensyvų šiuolaikinės muzikos atlikimo kursą.

Didelį įspūdį paliko renginys Paryžiuje 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Tada dešimt naujai įstojusių šalių surengė muzikinį maratoną „Tautų namuose“, o visą koncertą įrašė „Mezzo“ kanalas, kuris, beje, po to visus metus transliavo mūsų koncertą (buvome bene pirmieji Lietuvos atlikėjai, pakliuvę į „Mezzo“!). Vėliau mūsų koncertus iš Londono Karališkosios koncertų salės transliavo BBC3 radijas, ORT iš Kelno, Austrijos radijas iš Graco (grojome Justės Janulytės „Kvėpuojančią muziką“), Lenkijos 2-asis radijo kanalas ir t.t. Kiekvienas toks atsakingas pasirodymas skatino bręsti, atsirado supratimas apie veiklos strategiją, programų formavimą, pirmieji vadybos pagrindai. Iki šiandien jau esame apkeliavę Švediją, Norvegiją, Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Čekiją, Lenkiją, Latviją, Estiją, Rusiją, Austriją, Turkiją, Egiptą, Didžiąją Britaniją.

Kaip keitėsi kvarteto sudėtis?

Be jau minėto violončelininko Dariaus Stabinsko, kvartete įvairiu metu griežė Eglė Jurašūnaitė (II smuikas), Vidas Jackūnas (violončelė), Mindaugas Bačkus (violončelė), Aidas Strimaitis (II smuikas), Vytautas Mikeliūnas (II smuikas), Dainius Puodžiukas (II smuikas), Rūta Tamutytė (violončelė). Nuo 2011-ųjų iki dabar nusistovėjo ilgiausiai egzistuojanti kvarteto sudėtis:

niekuomet nesikeitusi primarija Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė (II smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Vita Šiugždinienė (violončelė).

Esate atlikę ir įrašę labai daug lietuvių šiuolaikinės muzikos. Ar šios muzikos sklaida yra svarbiausia „Chordos“ styginių kvarteto misija?

„Chordos“ – šiuolaikinės muzikos skleidėjas ir puoselėtojas. Tenka groti ir kitokios, bet svarbiausi mūsų koncertai ir pagrindinis repertuaras – tik nauja muzika. Daugelį šiuolaikinio kvarteto repertuaro aukso fondo kūrinių atliekame vieninteliai Lietuvoje. Produktyviai šioje srityje bendradarbiaujame su Vykinto Baltako vadovaujamu „Lietuvos ansamblių tinklu“. O lietuvišką muziką atradome nuo pat pirmos ansamblio egzistavimo dienos. Su kiekvienu kūriniu supratau (taip jau susiklostė, jog kvarteto repertuaras, vadyba ir koncertinė strategija – mano veiklos sfera), kad lietuviška muzika tampa vis svarbesnė, ir mes pradėjome groti ją vis dažniau, padarėme daugybę įrašų. Lietuvos kompozitorių sąjungai esu siūlęs idėją vertingiausius lietuviškus kvartetus įrašyti į LKS fondus (kaip savotišką lietuviškos kvarteto muzikos antologiją), kad jų galima būtų klausytis ir mp3 formatu, ir stream technologija, ją platinti ir pristatyti naujausiais medijų kanalais, bet LKS kol kas tai dar nesudomino. Mūsų solinė dviguba kompaktinė plokštelė (12 lietuvių kompozitorių kūrinių) ir reprezentuoja mus kaip pagrindinį lietuviškos muzikos atlikėją. Savo ruožtu tuo vadovaujuosi ir rengdamas festivalį „Muzikos ruduo“, skirtą tik šiuolaikinei lietuviškai muzikai.

Ką jums visiems reiškia gyvas kūrėjų ir atlikėjų bendravimas, bendras kūrybinis procesas?

Pats smagiausias procesas – pradėti ruošti naują kūrinį, panašiai, kaip parsisiuntus naują, ilgai lauktą knygą, ją atsiversti... Iš tikrųjų grojame daug naujų kūrinių (kiekvienoje programoje), senus kartojame tik po kurio laiko. Tai buvo ir kai kurių narių kaitos priežastimi. Žmonės neatlaikydavo to tempo, krūvio.

Labai greitai atradome smagumą bendrauti su kūrinių autoriais, aptarti girdėjimo skirtumus, padiskutuoti dėl interpretacijos. Prisimenu pirmuosius repeticijų įspūdžius, kai kompozitoriai, pajutę mūsų atvirumą ir geranoriškumą (manau, jog tai, ką parašė kompozitorius – šventa, tik reikia rasti sprendimą, kaip atlikti), atsipalaiduodavo ir prasidėdavo smagus bendradarbiavimas. Būdavo ir tokių, kurie įsakmiai pasakydavo, jog „tik taip ir ne kitaip“, bet ir jiems rasdavome raktą. Su visais autoriais, su kuriais esame kada nors dirbę, tapome draugais, visus juos labai gerbiame ir, žinoma, mielai grojame jų muziką. Labai smagu dirbti su jaunaisiais kompozitoriais.

Esi juokavęs, kad pirmasis kvarteto darbas su elektronika kadaise buvo Vingio parke, kai dalyvavote Andriaus Mamontovo koncerte. Tuomet, sakei, elektronika jus „pritrenkė“ dideliu garsu. Koks dabar yra jūsų santykis su elektronine muzika, naujausiomis technologijomis? Ar dalyvaujate tokiuose projektuose?

Taip, klausytis tokio koncerto ir pačiam būti scenoje – du skirtingi dalykai, juolab klasikinis kvartetas ir gyva elektronika (ne roko, o akademinės muzikos prasme) tuo metu dar buvo visiška naujovė. Beje, visą gyvenimą slapčia svajojau groti dar ir roko grupėje, nors „(ba)roko“ grupėje jau penkerius metus groju viola da gamba.

Šiandien daugelio kūrinių be elektronikos neįmanoma įsivaizduoti, nors vystosi ir natūralių  instrumentų atlikimo technologijos. Kita vertus, projektai su elektronika organizaciniu ir techniniu požiūriu dažnai būna labai sudėtingi (nors tai – dar viena nuostabi patirtis). Prisimenu, kai beveik prieš 10 metų pirmą kartą atlikome Steve’o Reicho „Different Trains“. Ten reikia groti gyvai „ant“ jau įrašytų 3 styginių kvartetų (kūrinys keturiems kvartetams, bet gyvai griežia vienas, kiti skamba fonogramoje). Tuos tris įrašė žymusis „Kronos“ kvartetas... Tai sunkiai apsakoma patirtis, kur privalai nugalėti savo ego – fonograma tavęs „neklauso“, į tave nereaguoja, kokybės požiūriu tu konkuruoji su visiškai švariu įrašu, kuriame išvalyti visi netikslumai, bet tavo gyvas atlikimas turi skambėti taip pat, antraip girdėti skirtumas... Kitas iššūkis buvo Johno Adamso „John’s Book of Alleged Dances“, kur fonogramoje įrašytas sudėtingas ritminis akompanimentas (įvairūs egzotiški instrumentai), su kuriuo turėjome „bendradarbiauti“. Partijos – ypač sudėtingos, bet negali groti truputį lėčiau ar patogiau. Jei nori tokį kūrinį pristatyti publikai – tenka išmokti. Visa tai – atsakomybės ir pareigos pamokos, motyvuojantys dalykai, ambicijos, kurios leidžia scenoje pateikti patį geriausią rezultatą. Tenka groti ir su tikrais elektroniniais smuikais, altu ir violončele. LMTA Muzikos inovacijų studijų centro darbuotojų dėka tokie instrumentai (nors ir ne pačios aukščiausios kokybės) jau Lietuvoje yra.

Kvarteto 20-mečio koncerte atliksite taip pat ne klasikinę kvarteto muziką. Čia skambės ir George’o Crumbo „elektrinis styginių kvartetas“, ir Steve’o Reicho kūrinys su fonograma ir videoprojekcijomis, ir intriguojantis kinų autorius Tan Dunas. Kodėl ansamblis pasirinko tokią programą ir kokiomis įdomybėmis nustebinsite „Chordos“ gerbėjus?   

Tokia programa labiausiai atspindi kvarteto repertuarą. Šiuose kūriniuose rasime ir įvairiausios avangardinės atlikimo technikos styginiais, elektroniką ir minimalistinę muziką, kuri dažnai remiasi džiazo ar roko muzikos principais. Crumbas apskritai yra iššūkis kvartetui, nes grosime ne tik savo instrumentais pačiais neįprasčiausiais būdais, bet papildomai naudosime ir įvairiausią įrangą – japoniškus gongus, 21 krištolinę taurę, įvairias stiklines lazdeles, metalinius antpirščius ir stiklinius žiedus. Tai tikra šiuolaikinės muzikos technologijų enciklopedija. Dunas savo kvartete panaudojo Pekino operai būdingas atlikimo technikas, dramaturgiją, pabandė tai suderinti su vakarietišku atonalumu, be to, įtraukė ir aktorinius vokalizavimo principus instrumentuotėje.

Na, o Reichas Lietuvoje yra kultinis kompozitorius. Jo „Different Trains“ – minimalistinės muzikos šedevras, kurio turinys ir pateikimas vienodai patinka ir šiuolaikinės muzikos žinovams, ir tiems, kuriems ši muzika yra naujiena. „Chordos“ turi specialiai šiam kūriniui sukurtą unikalų videofilmą, kuriame nufilmuoti „Different Trains“ anotacijoje minimo laikotarpio traukiniai. Šis videofilmas yra kvarteto nuosavybė, tad jį galima išvysti tik kvarteto „Chordos“ koncerte.

Dėkoju už pokalbį ir kviečiu į „Chordos“ 20-mečio koncertą, kuris vyks lapkričio 25 d., šeštadienį, 18 val. Vilniaus rotušėje.

Kalbino ir parengė Laimutė Ligeikaitė