Trajektorija iš Austrijos į Lietuvą

Šiandien, nuolat stebint įvairius kultūrinius akibrokštus, nestabilumą ir nerimą dėl ateities perspektyvų, ko gero, svarbu pažvelgti į ištakas – meninio švietimo prasmę, pasvarstyti apie Europos muzikinės kultūros tradiciją ir pokyčius. Galbūt, ugdant kultūringą Lietuvos visuomenę, gerosios praktikos verta pasisemti Austrijoje? Apie tai ir kalbamės su pianistu, studijavusiu ir gyvenusiu Grace, o šiuo metu, greta sceninės veiklos, dirbančiu pedagoginį darbą Balio Dvariono dešimtmetėje ir M.K. Čiurlionio menų mokyklose, taip pat su bendraminčiais kuriančiu savo muzikinio ugdymo instituciją.

 

Lietuvos muzikantų ryšiai su austrų kultūra yra labai ryškūs. Vos ne kas trečias yra studijavęs Vienoje, Zalcburge ar Grace, turiningai plėtojama Lietuvos ir Austrijos draugijos veikla, rengiami bendri šalių kultūriniai projektai ir t.t. Vos atkūrus nepriklausomybę, Jūs buvote vienas pirmųjų, išvykusių studijuoti į Gracą ir kelerius metus ten dirbote. Kokia buvo pradžia, kokias muzikines tradicijas ten radote?

Bebaigdamas studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje grojau ir solo, ir su kameriniais ansambliais, ir akompanavau. Man pasisekė, kad turėjau puikius pedagogus: doc. Jurgį Bialobžeskį, kamerinės muzikos prof. Rimantą Armoną, akompanimento prof. Gražiną Ručytę-Landsbergienę. Jau būdamas studentas turėjau garbę pasirodyti scenoje su Regina Maciūte, Judita Leitaite, Giedre Kaukaite, Juozu Rimu ir kitais iškiliais atlikėjais. Dabartiniai studentai, ko gero, tokios prabangios „praktikos“ neturi. Meistriškumo kursus LMTA vedusi dainininkė Lilija Šukytė patarė man vykti į Austriją, į Gracą. Ten atsidūriau dar nebaigęs studijų, vasario mėnesį, ir įstojau į magistrantūrą. Užsispyriau geriau išmokti vokiečių kalbą, lankiau intensyvius kursus, bendravau su vietiniais, pamažu perpratau ir austrų dialektą.

 

Austrijoje mane labiausiai sužavėjo tai, kad muzikos istorija, kuri mums atrodė toli, tik vadovėliuose, ten yra visiškai šalia, čia pat, su tavimi. Viena iš mano pedagogių violončelininkė Hildegund Posch buvo įžymaus violončelininko Pablo Kazalso mokinė, o jos pirmasis mokytojas su pačiu Johannesu Brahmsu jo vasarnamyje Štirijoje (žemė Austrijos vidurio pietuose su sostine Gracu – red. past.) grojo jo sonatą e-moll. Aš taip pat grojau tą Brahmso sonatą, bet tik ten „iš pirmų lūpų“ sužinojau, kad, pavyzdžiui, I dalies violončelės melodija perteikia Vėlinių nuotaiką, krentančius lapus. O Franzo Schuberto muzikoje tie čiurlenantys upeliai, besisukantys malūnėliai – Graco apylinkių garsai. Muzikos asociacijos labai konkrečios. Austrijoje visi su tuo gyvena šimtmečiais, o man tai buvo naujiena.

 

Studijuodamas Lietuvoje paragavau rusiškos atlikimo mokyklos. Grace atsivėrė austriški šaltiniai: kaip nagrinėti ir suvokti muzikos tekstą, pajusti autentiką. O jei reikia gaidų ar įrašų – bibliotekoje viskas yra, eik ir pasiimk. Kamerinį ansamblį patekau studijuoti pas pianistę Käte Wittlich, kilusią iš Estijos ir jaučiančią sentimentų Baltijos šalims. Ji su Justusu Frantzu yra studijavę pas įžymųjį Wilhelmą Kempffą, tad turi gilias Beethoveno atlikimo tradicijas, kurias aš galėjau perimti tiesiai iš jos. Graco aukštojoje mokykloje taip pat atsivėrė neišpasakytai plačios meistriškumo pamokų galimybės pas iškiliausius pasaulio atlikėjus. Galutinai susiformavo ir mano specializacija – kamerinė muzika.

 

Ar Grace turėjote galimybę koncertuoti?

Studijas baigiau dviem rečitaliais. Iš ilgai rengtų stambių programų komisija išrenka tai, ką turėsi groti per baigiamuosius egzaminus – trio, kvintetą, keletą sonatų ir pan. Tokiu būdu jie jauną atlikėją pratina išlaikyti gausų repertuarą. Bet daugelis mano scenos partnerių jau buvo baigę studijas ir išvykę. Tuomet pirmą kartą Graco mokyklos istorijoje rektorius skyrė lėšų, kad galėčiau pasamdyti ansamblį. Taip turėjau unikalią galimybę baigti aukštąją mokyklą su savo pasirinktais profesionaliais atlikėjais. Gavau diplomą su pagyrimu.

 

Esu pagrojęs visose Graco salėse, dalyvavau įrašant reprezentacinę šios aukštosios mokyklos kompaktinę plokštelę. Vėliau kamerinės muzikos koncertus grojau Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, būdamas stažuotėje Monrealio McGillo universitete. Gyvendamas Austrijoje daug programų parengiau su violončelininku Erichu Oskaru Huetteriu, su kuriuo prieš kelerius metus koncertavome ir Vilniuje.

 

Studijuodamas Grace susipažinote ir su būsima žmona – dainininke Raimonda Tallat-Kelpšaite, o jūsų muzikinė šeima buvo pastebėta išskirtinio žvilgsnio. Papasakokite apie tai.

Mes su Raimonda buvome Vytauto Landsbergio fondo stipendininkai. Kai V. Landsbergis viešėjo Niujorke, gal apie 1997-uosius, matyt, dėl Jurgio Mačiūno ir Fluxus, susipažino su Johno Lennono žmona Yoko Ono. Ji tuomet sumanė skirti stipendijas jauniems Lietuvos muzikantams, sukūrusiems muzikines šeimas. Galbūt ją įkvėpė ir jos pačios pavyzdys, ir tai, kad V. Landsbergis su žmona taip pat abu muzikantai. Taip mes su Raimonda ir dar viena pora, studijavusia Grace, gavome Johno Lennono stipendiją. Mums tai buvo didžiulė paskata.

 

Jūsų studijų istorija labai turtinga, įgavote neįkainojamus kamerinio muzikavimo pagrindus, kultūrinį kontekstą. Ką, panaudodamas šią patirtį ir dirbdamas pedagoginį darbą, norite sukurti Lietuvoje?

Man gaila, kad malonumas muzikuoti kartu iš vaikų yra beveik atimtas. Anksčiau muzikos mokyklose buvo ansamblių disciplina. Dabar tik kai kurie entuziastai tuo užsiima. O kai ateina aštuntokas ar devintokas pianistas ir iš klausos neatskiria klarneto nuo obojaus... Jis tiesiog neturi praktikos, nes rengiamas kaip solistas, o kamerinė muzika ar akompanimentas yra pašaliniai dalykai. O juk viskas susiję. Pavyzdžiui, suvokti Mozarto ar Beethoveno sonatas gali tik žinodamas orkestro specifiką, nes jų klavyrai yra kaip partitūros, kuriose perteikiami tembrai, štrichai, faktūros sluoksniai. Į tai neįsigilinus ribojamos išraiškos galimybes, taisyklingas kvėpavimas ir t.t.

 

Dažnai Lietuvoje vedu paskaitas, seminarus, meistriškumo kursus ir mėgstu pateikti tokį palyginimą: kuo skiriasi Brahmsas nuo kopūsto? Kai žmogui sakai „kopūstas“, jis prisimena daugybę su tuo susijusių dalykų: tai ir sriuba, ir balandėliai, briuseliniai kopūstai, jūros kopūstai ir t.t. O ką žino apie Brahmsą? Jei suvoktume, kad kiekvienas kompozitorius taip pat turi platų kontekstą, suvokimo įvairovę, tuomet atsivertų visai kitos muzikavimo ir interpretavimo galimybės. Negana to, atsivertų ryšiai ne tik su muzika, bet ir su literatūra, architektūra, judesiu, šokiu, su istorinėmis tradicijomis ir t.t.

 

2007-aisiais man pavyko įkurti Lietuvos ir Austrijos jaunimo simfoninį orkestrą, kuriame grojo vaikai iš visos Štirijos žemės ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai. Orkestras veikė trejus metus, o projektą globojo ir orkestrui dirigavo šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis. Austrijoje jis buvo ypač žinomas ir labai vertinamas.

 

Vėliau pasukau link pedagoginės veiklos. Supratau, jog yra prasmė su moksleiviais puoselėti kamerinę muziką. Ji suburia žmones. Lietuvoje bandžiau ugdyti klausytoją. Vieno viešbučio salėje buvau įkūręs kamerinės muzikos klubą. Žmonės čia galėjo ne tik pasiklausyti muzikavimo, bet ir bendrauti, pasikalbėti su atlikėjais, net kartu pavakarieniauti. Viešbučio pievelėje grojo ansambliai, atmynęs su dviračiu Austrijos ambasadorius prisėdo ant pievelės ir klausėsi. Pavyko sukurti muzikavimo šventę. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tokios tradicijos. Po metų vadybinį darbą pradėjau dirbti Nacionalinėje filharmonijoje, tad veikla pakrypo dar kita linkme. Atsimenu gražią kamerinio muzikavimo tradiciją filharmonijos Mažojoje salėje. Ji turėjo savo klausytoją. Gaila, kad ta tradicija nutrūko, nors kartais dabar ten vėl vyksta koncertai. Apskritai kamerinis muzikavimas yra atgimęs, vyksta koncertų dvaruose, įvairiose erdvėse, LMTA Kamerinio ansamblio katedros auklėtiniai jau yra pripažinti tarptautiniu mastu, kai kurie jauni ansambliai yra Europos kamerinės muzikos akademijos nariai.

 

Gal mes esame per maža šalis, kad galėtume turėti dešimtis trio, kvartetų. Juk visiems vietos neužteks?

Gal tai ir tradicijos klausimas? Pavyzdžiui, Austrijoje orkestre grojantis muzikantas gauna kūrybinių atostogų. Per tą laiką gali įrašyti savo kompaktinę plokštelę, pagroti kamerinės muzikos koncertų, surengti gastroles. Jam net privalu tai daryti. Jis neužsisėdi tik prie savo pulto orkestre. Žinoma, tai turtingos šalies bruožas. Mūsų muzikantai dažnai dar turi dirbti šalia ir kitą darbą, ne vien groti...  

 

Kaip sekasi ugdyti kamerinės muzikos klausytoją dabar? Pastebėjau, kad simfoninės muzikos koncertai pritraukia kur kas daugiau publikos, o jei dar pasirodo koks žymus solistas ar dirigentas, tai bilietų jau gauti neįmanoma. Kamerinės muzikos koncertus publika renkasi vangiau.

Galbūt pagelbėtų platesnė sklaida. Tarkime, egzistuoja klasikinės muzikos „Eurovizija“, pamenu, ją transliuodavo iš Vienos Rotušės aikštės. O juk TV poveikis yra milžiniškas. Kai rodomas TV projektas, kad ir „Triumfo arka“, daugybė žmonių susidomi opera. Po šokio projekto būriai eina mokytis šokti. Per LRT Kultūros kanalą pamatome nemažai muzikos, tačiau kameriniai koncertai rodomi retokai, nerengiama net išsami kultūros apžvalga. Tik radijas muzikinių temų transliuoja daugiausia. Kita vertus, gal mes nemokame patraukliai pateikti, sudominti platesnę visuomenę kamerine muzika? O joje gali būti ir atradimų. Man labai įdomu ieškoti naujų arba itin retai skambančių kūrinių. Suradau, kad egzistuoja originalūs keturi Mozarto fortepijoniniai kvintetai. Tik vėliau jie tapo Koncertais fortepijonui, bet iš pradžių buvo parašyti kaip kvintetai. Su Čiurlionio kvartetu pirmą kartą Lietuvoje juos atlikome per „Mozarto savaitę“ 2002-aisiais, koncertas buvo transliuojamas per „Euroradiją“, atsispindėjo kultūrinėje spaudoje. Pernai koncertą su Čiurlionio kvartetu taip pat skyrėme retai girdimiems autoriams, tokiems kaip Juliuszas Zarębskis, Zygmuntas Noskowskis.

 

Kas pačioje kamerinėje muzikoje gali patraukti klausytoją? Kas ta kamerinė muzika?

Mano manymu, kamerinė muzika pirmiausia yra bendravimo būdas. Galimybė išgirsti kitą ir būti išgirstam.

 

Gal tai ir yra sunkiausia dabarties visuomenėje?

Galbūt, bet tai priklauso ir nuo visuomenės kultūros poreikio. Ar tu nori girdėti, ar nori, kad tave išgirstų? Šiandien gal yra daugiau norinčių, kad juos išgirstų. Dar daugiau yra noro pliurpti bet ką, daug paviršutiniškumo. Kai kurie garsai yra tiesiog teršalai, o visur plintantis muzikos skaitmeninimas neugdo klausos. Vaikai nemoka savo liaudies dainų, o tūpčioja į ritmą, jų mintyse skamba karaokė. O juk vaikus taip auklėja suaugusieji.

 

Užtat norėčiau, kad pedagogas turėtų daugiau pasitikėjimo savimi, laisvės, kad jis taptų mentoriumi, kuris ne tik mokytų, bet ir patartų. Juk yra moksleivių, kuriems nebūtina siekti perfekcionizmo, išmokti visas programas. Gaila, kad dažniausiai pedagogas neturi laiko laisvės, yra privestas daryti daugybę dalykų – aplankyti kažkiek seminarų, atlikti nustatytas užduotis, demonstruoti pasiekimus ir t.t. Taip yra ir visose kitose tarnybose. Tuomet ir vaikas nejučia pradedamas „įstatinėti“ į tas pareigas. O muzika kaip tik leidžia atsiskleisti individualumui. Ypač kamerinė muzika. Kai du ar trys moksleiviai arba studentai susėda groti kartu, jie pradeda klausytis, išmoksta girdėti vienas kitą.

 

Dirbdamas pedagoginį darbą matote ir tam tikrą visuomenės vaizdą. Kokia ji dabar, kas ateina į pamokas?

Ateina labai geri, smagūs, „nesugadinti“ vaikai. Jie nori groti, mokytis, žaisti. Ateina ne per prievartą. Jiems riekia suteikti galimybes. Mano idėja – kad vaikas link muzikos eitų lengvai. Jis dar nežino, kas yra sunku, tad galima jį gerąja prasme „apgauti“: paskatinti, pagirti, palenktyniauti pratybose ir pan. Vienas mokytojas yra sakęs, kad jo tikslas buvo padaryti taip, kad jei mokinys per dieną nepagroja, jam būtų gėda, graužtų sąžinė. Aš pasakyčiau kitaip: noriu, kad mokinio negraužtų sąžinė, bet kad jis labai norėtų kasdien padraugauti su muzika, prisiliesti prie instrumento. Deja, velniškas gyvenimo tempas koreguoja ir muzikos mokymo praktikas. Kadaise daug dėmesio buvo skiriama kiekvienam individualiai. Ypač tai svarbu paauglystėje, kai ištįsęs kūnas veda, smegenys eina iš paskos, niekas neišeina, ir tada muzika tampa „prakeikta“, daugelis tada meta muzikos mokyklas. Tuomet pedagogui reiktų sustoti, duoti laiko vaikui susitaikyti su jo nauju kūnu, iš naujo pripratinti groti. Kiekvienam mokiniui reikia pritaikyti individualų metodą. Būtent asmeninis santykis mokant muzikos yra svarbiausias veiksnys. Profesorius Otto Niederdorferis pas jį atėjusiems pirmakursiams studentams skirdavo skambinti paprastas dvibalses Bacho invencijas. Kad apsiprastų. O grojant Bachą dirba smegenys, balsai, technika. Tai ne tik technikos, bet, svarbiausia, sąmonės dalykas: suvokti savo skambinimą, išmokti valdyti kūną.  

 

Ar mokymo groti instrumentu metodikos nėra pasenusios?

Buvo įprasta pradedančiuosius mokyti pagal vieną kurpalių – pavyzdžiui, iš „Jaunojo pianisto“. O atsiverskime internetinę „Petrucci“ biblioteką ir pasižiūrėkime į mokymo metodus. Jų yra šimtas, jeigu ne daugiau. Tai šimtametės tradicijos. Ar daugelis mūsų pedagogų tuo pasidomi?

 

Kaip kilo idėja įkurti savo muzikos studiją? Ar stengiatės ten įdiegti tas idėjas ir vertybes, apie kurias čia pasakojote?

Mūsų studija veikia tik metus, nuo praeito rudens. Siekiu įkurti muzikavimo mokyklą. Kad žmonės turėtų galimybę pasimokyti ne šiaip muzikos, o muzikuoti, kaip aš tą suprantu. Vienus metus jie galėtų rinktis vieną instrumentą, kitus – kitą. Kodėl pianistai mokosi groti tik fortepijonu? Juk galėtų pasimokyti ir kokiu nors pučiamuoju. Kitaip jie neišgirsta kito instrumento. Koncertmeisteris ar ansamblio narys turi būti tokios pačios puikios formos kaip ir solistas. Juk tokios įžymybės kaip Danielis Barenboimas ar Martha Argerich yra vienodai puikūs ir solo, ir ansamblio meistrai. Todėl, kad vakarietiško muzikinio ugdymo sistemoje nėra jokio skirtumo. Muzika traktuojama kaip visuma.

 

Net ir teoriniai dalykai daugumoje mokyklų būna atsieti nuo grojimo praktikos. Man kilo mintis ugdymą pradėti nuo instrumento, o kai vaikas su juo apsipranta, pradeda pats jausti, jog jam trūksta ir žinių. Tuomet pridėkime ir teoriją.

 

Mūsų studija skirta visiems – ir vaikams, ir suaugusiems. Tai dar nėra Lietuvoje paplitęs modelis. Bet jau atsiranda žmonių, kurie, sulaukę tam tikro amžiaus, pasiekę gyvenimo kokybės, randa laiko tam, ko galbūt negalėjo įgyvendinti anksčiau.

 

Gal taip atgaivinsime ir europietišką namų muzikavimo tradiciją, kai pramokę groti suaugusieji galės muzikuoti su savo vaikais?

Būtų labai gerai, tai irgi yra mano svajonė. Atsimenu, Grace mane, dar studentą, pasikvietė dvi ponios, viena pramokusi griežti violončele, kita smuiku. Jos norėjo kartą per savaitę „iš lapo“ pagroti Mozarto trio. Tuomet man groti „iš lapo“ dar buvo sunku, o jos tai darė puikiai! Gražu, kai yra poreikis susitikti, pagroti. O tai reiškia ir tai, kad buvo geri mokytojai, kurie neišgąsdino, neatbaidė nuo muzikos. Kita vertus, Austrijoje dar neišnykusios stiprios bendruomenės, turinčios ansamblių, pučiamųjų orkestrų, chorų tradicijas. Tai, ką mes turėjome prieškaryje. Pavyzdžiui, Obelių bažnyčioje buvo trys ar keturi chorai!

 

Džiugu, kad Dvarčionyse, kur įsikūrė mūsų muzikos studija, taip pat gana stipri bendruomenė, rengia talkas, buriasi renginiams ir t.t. Tikiuosi, kad muzika taps viena iš tos bendruomenės stiprybių.

 

Ačiū už pokalbį.