Autorius: Vilhelmas Valaika
Vilhelmas Valaika
Ištaigingojo žanro atgimimas
Alessandro Stradellos „Kirkė“ Valdovų rūmuose
Gražia tradicija yra tapęs renginys, kasmet rugsėjo pradžioje vykstantis Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmuose. Kalbu apie Operos dieną, kuria paminimas reikšmingas mūsų kultūros istorijos faktas, kad XVII a. pradžioje būtent Vilniuje ir būtent tuometiniuose Valdovų rūmuose buvo pastatytos ir atliktos pirmosios operos Lietuvoje. Taip pat klostosi graži tradicija, kad šia proga parengiama kuri nors barokinė opera. Paradoksas, bet kai kuriuos iš tų kūrinių galima laikyti premjeriniais. Ne tik dėl to, kad praėjus keliems amžiams ta muzika yra stipriai primiršta ir skamba kaip atradimas, bet ir dėl paprastos tikimybės, kad veikalo sukūrimo laikais jo natos Lietuvos veikiausiai nepasiekė, o ir vėliau vargu ar buvo žinomos. Taip dabartinis atlikimas tampa premjerinis.
Vilhelmas Valaika
Balsio akordas
Galbūt daugelis žino tokį „Tristano akordą“, jei ne patį sąskambį, tai bent jau pavadinimą. Šių eilučių autoriui nusišypsojo laimė išgirsti dar vieną akordą, kurį norėtųsi pavadinti „Balsio akordu“. Tiesa, jis skiriasi nuo to Richardo Wagnerio išgauto ir užrašyto garsų derinio, juolab kad kalbu net ne apie vieną sąskambį, bet apie jų gausybę, išsiliejusią Klaipėdoje sausio 15 dieną. Ši data svarbi, nes kasmet minime Klaipėdos krašto dieną – šiais metais šventėme jau 96-ąsias Klaipėdos sukilimo ir viso Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines. Šiemet ši data svarbi dar ir tuo, kad tądien oficialiai prasidėjo kompozitoriaus Eduardo Balsio (kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ir su Klaipėda, ir apskritai su Lietuvos pajūriu) metai. Ir prasidėjo jie išties gražiu akordu.
Vilhelmas Valaika
Kitokio(s) šimtmečio akimirkos
Benjamino Britteno „Karo requiem“ Klaipėdoje
Gyvendamas Vilniuje ir patogiai plevendamas sostinės kultūrinėje terpėje (kaip jos vartotojas) atsiduri savotiškame kultūriniame burbule, kai po kurio laiko pradeda atrodyti, kad už jo ribų nelabai kas vyksta arba tie įvykiai nėra nei itin svarbūs, nei ypatingai įdomūs. Skamba snobiškai?
Vilhelmas Valaika
Muzikinis Hanzos kelias
Prasidėjusios muzikinės kelionės po bendrą praeitį įspūdžiai
Du tūkstančiai aštuonioliktųjų Viešpaties metų gegužės mėnesio šešioliktą dieną Lietuvos sostapilėje Vilniuje įvyko koncertas, o tiksliau, renginys, kurio pagrindas buvo muzika ir kuris buvo skirtas ne kam kitam, o kadaise egzistavusios Hanzos miestų sąjungos praeičiai, jos kultūrinėms ir muzikinėms reminiscencijoms, – taip galbūt parašytų koks metraštininkas praėjus daugeliui metų po įvykio. Tiesa, jis gal dar primintų, kad Lietuvos sostapilė šiai miestų sąjungai nepriklausė (tik Kaunas, o iš kitų LDK miestų dar Vitebskas ir Polockas), tačiau apie viską po truputį ir nuo pradžių.
2018-ieji yra ne tik Lietuvos bei daugumos po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrusių ar atsikūrusių valstybių šimtmečio jubiliejų metai – šie metai taip pat yra paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Jų idėją glaustai nusako šūkis „Mūsų paveldas: praeitis pasitinka ateitį“. Tai prasminga ir didelė programa, šalia privalomų oficiozinių renginių leidžianti parengti ir vieną kitą įdomesnį projektą. Kitas svarbus šio sumanymo aspektas yra tas, kad ir pati programa, ir jos idėja – tarptautiška ir bendraeuropietiška. Tad natūraliai į jos vykdymą skatinama įsitraukti ne pavieniui, o įvairių Europos šalių atstovams sujungus jėgas. Pagaliau dar vienas, jau bene kelis dešimtmečius kartais prikišamai, o kitąkart ir netiesiogiai skatinamas aspektas – kad bandoma sujungti kelias veiklas ar meno sritis, nors realiai dominuoja tik kuri nors viena. Dar geriau, jeigu visa tai dar kaip nors perpinama su išmaniosiomis technologijomis, paįvairinama socialiniais tinklais ir įvairiais viešinimo pavidalais.
