Jautri meditacija

Ne taip dažnai klausytojams pasiūlomos stambių sakralinės muzikos kūrinių premjeros: miniatiūros nėra retos, tačiau naujus stambesnės formos kūrinius didesnė tikimybė išgirsti skirtus kokiai nors ypatingai progai. Vis dėlto neseniai teko dalyvauti koncerte, kuris prieštaravo ne vienam stereotipui: ir apie tikėjimo „nepopuliarumą“ tarp jaunų žmonių, ir apie didumos sakralinės muzikos kolektyvų (ypač jaunimo) „saviveiklą“ ir „neprofesionalumą“, ir apie „tradicinius“ sakralinės muzikos kūrybos aspektus.  

„Exaudi“ choras, gegužės 13 d. koncertavęs Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, yra bažnytinis (!) kolektyvas, kurį galima išgirsti giedantį mišiose Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje. Prieš septynerius metus jėzuito Eugenijaus Puzynios suburtam chorui iš pradžių daugiausia priklausė ateitininkai bei Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai ir absolventai. Dabar nariai, žinoma, kur kas platesnės amžiaus skalės, tačiau „Exaudi“ išlieka iš esmės jaunų žmonių kolektyvas. Vertinga ir tai, kad šis choras nepasiduoda tendencijai, kuri šiandien bažnyčiose pasitaiko – chorą paversti jaunimo su gitaromis būreliu, giedančiu menkos muzikinės vertės „giesmes“. Priešingai, kolektyvas atlieka klasikinę religinę muziką – šiai tvirtai jo krypčiai įtakos, matyt, turėjo trejus metus (2013–2016 m.) „Exaudi“ vadovavęs klavesinininkas, vargonininkas, dirigentas Vilimas Norkūnas. Šis vardas, neabejoju, yra puikiai žinomas senosios muzikos mėgėjams, tad nenuostabu, kad jis ir kolektyvą įkvėpė pamėgti senąją muziką, taip pat supažindino su klasikinės sakralinės muzikos aukso fondu, šiuolaikiniais lietuvių opusais ir net gospelu – o visa tai jau peržengia bažnytinio choro pobūdį ir lygį.

Be to, kolektyvo nariai įsitraukia į katalikiškas veiklas ir renginius. Kaip buvo pasakojama koncerto pradžioje, būtent per vieną iš tokių veiklų, rekolekcijose, bendraujant jaunimui, ir gimė mintis atlikti naują sakralinį kūrinį, kurį išgirdome Šv. Kazimiero bažnyčioje. Jį inspiravo tikrai svarbi proga – 2016 m. Krokuvoje vykusios Pasaulio jaunimo dienos, prieš kurias Lietuvoje vykęs MAG+S (jėzuitų sielovados programa jaunimui) projektas į eksperimentinį chorą sukvietė pusšimtį jaunuolių iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Austrijos, Belgijos, Ispanijos ir net Pietų Korėjos bei Ekvadoro. Štai tokiam eksperimentui parašyti kūrinį buvo pakviestas kompozitorius Vaclovas Augustinas, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas.

Už choro meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą Nacionaline premija apdovanotas kompozitorius mylimas tiek atlikėjų, tiek publikos – harmoniškai skaidri, vingrybėmis neperkrauta jo muzikos kalba, glaudžiai susieta su teksto ypatybėmis, retą palieka abejingą. V. Augustinas, šalia gausybės miniatiūrų, yra sukomponavęs keletą stambesnių kūrinių (Gloria, 1996; „Malda už Tėvynę“, 2012), bet prieš porą metų tarptautinio choro, o dabar „Exaudi“ atliktas „The Face of Christ“ („Kristaus veidas“) yra bene didžiausios apimties jo opusas.

Jėzuitų bendruomenei (kurios bažnyčiai atstovauja ir „Exaudi“) neabejotinai svarbiausias autoritetas yra jos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola. Todėl nenuostabu, kad ir „The Face of Christ“ sukurtas pagal šv. Ignaco Lojolos tekstus – dvasines pratybas. Kaip pasakojo kompozitorius, kiekviename pratybų knygos skyriuje jėzuitas pateikia nuorodas į Kristaus gyvenimo istoriją, todėl struktūriškai kūrinys gali priminti pasijos žanrą. Tačiau kompozicijos prasmės centras nėra kančia. Tokio tikslo ir nebuvo – dar belaukdami kūrinio, buvome paraginti skambėsiančią muziką priimti kaip meditaciją.  

Medituojant šį kartą buvo siūloma ypač susitelkti į savo pojūčius – ne tik klausą, bet ir regą (galėjome multimedijos ekrane skaityti kūrinio tekstą, o gal žvalgyti didingus bažnyčios skliautus), uoslę (užuodėme svaiginančio bažnytinio smilkalo frankincenso aromatą), lytėjimą (buvome paraginti „patyrinėti“ kūrinio programėlės viršelyje išspaustą tekstą Brailio raštu) ir netgi skonį (programėlės viduje priklijuotame mažyčiame paketėlyje, pasirodo, buvo druska).

Žinoma, labiausiai tai buvo muzikinė meditacija. Įsivaizduoju, kad ne tik klausytojams, bet ir atlikėjams. „The Face of Christ“ – keturių dalių (pagal keturias pratybų knygos savaites) valandos trukmės kūrinys su įžanga ir koda. Muzikinė dramaturgija natūraliai atliepia tekstą, kuris yra ne visai įprastas sakralinei kompozicijai – ne tiek poetinis, kiek, nemaža dalimi, pasakojamasis (vyraujančios ištraukos iš Evangelijos) ar filosofinis (šv. Ignaco dvasinės pratybos, šv. Augustino „Išpažinimai“). O skirtingus fragmentus jungia malda („Kristaus siela, pašvęsk mane, Kristaus kūne, išgelbėk mane...“), įprastu supratimu bene muzikaliausia tekstinė „žaliava“. Toks iš dalies siužetinis teksto pobūdis, manyčiau, ir lėmė organišką, neprailgusį, o kaip tik įtraukų muzikos vyksmą, kur tekste sekamus įvykius (ar būsenas) emociškai taikliai perteikia muzika. Neprofesionalams šį kartą rašęs V. Augustinas išlaikė atpažįstamą braižą – trigarsių dominuojamą darnią harmoniją, dramatiškesniuose fragmentuose pasodrintą disonansais.

Nors Šv. Kazimiero bažnyčios akustika kartais nedėkingai neleido mėgautis labiau artikuliuotu, mažiau sulieto skambesio giedojimu, vis dėlto ir taip buvo girdimas profesionalus „Exaudi“ pasirengimas, darniai skambantys balsai. Kadaise šiame chore savo muzikinį pašaukimą atradęs dabartinis kolektyvo meno vadovas ir dirigentas Povilas Vanžodis užtikrino sklandžią kūrinio tėkmę. Galbūt buvo galima paieškoti daugiau dinamikos niuansų ir dar tikslesnio bendrumo, bet neabejoju, kad kitokioje akustikoje choro balsai atsiskleistų palankiau. Inicijuoti ir parengti didžiulės apimties V. Augustino kūrinį būtų iššūkis bet kuriam kolektyvui, tačiau „Exaudi“ parodė, koks svarbus yra tikėjimas tuo, ką darai, jaunatviškas entuziazmas ir nuoširdus, kryptingas darbas.