Nuo to laiko, kai esame pokalbis

Stovėjau muziejaus viduryje, salėje, ant kurios grindų baltomis linijomis išbraižyti garsiausių kalėjimų kamerų perimetrai – pritrenkiamai mažo ploto celės, kuriose paskutines valandas leisdavo šimtai tūkstančių pasmerktųjų. Staiga suskambo telefonas ir nebuvo kitos išeities, kaip tik skubiai atsiliepti, bandant švelninti nejaukią situaciją. Besikalbant manęs paklausė, ar esu klausęsis Dalios Raudonikytės-With kompaktinės plokštelės, pasirodžiusios pernai. Taip aš sužinojau apie tą leidinį.

Plokštelė „Solitarius“ (išleista „New Focus Recordings“, FRC186, ℗ & © 2017 Dalia Raudonikytė-With) tikrai verta dėmesio, joje šešios 1996–2017 m. kompozicijos įvairioms instrumentų sudėtims. Galima sakyti, kad tai apgalvotas kompozitorės autoportretas, bent iš dalies atspindintis įvairialypius jos interesus ir spalvingą patirtį. Buklete minima, kad Raudonikytė-With domisi menais, literatūra, filosofija, kompiuteriniu programavimu, etnografija. Ji kuria muziką orkestrui, elektroakustiniams projektams, garso instaliacijoms, komponuoja konkrečiosios muzikos koliažus, bendradarbiauja su vaizdo menininkais.

Tenka tik spėlioti, kodėl toks muzikos rinkinys pasirodė tik dabar, nes akivaizdu, kad esamas stilius susifermentavęs jau senokai, taigi rodyti jau tikrai buvo ką (įsivaizduokime rašytojus, pasitenkinančius skaitymais, bet nespausdinančiais savo veikalų). Aplinkybė, kad autorė kone visą laiką gyvena ne Lietuvoje (Norvegijoje ir JAV), negali būti kaip nors „egzotizuojanti“ jos kūrybą – šiandien apie tai jau net neverta kalbėti, „rezidavimo“ vieta nebeturi tokios reikšmės, kaip prieš keletą dešimtmečių, bet iš emigrantų vis tiek tradiciškai tikimasi daugiau negu iš čia esančiųjų.

Kuoktelėjęs romantikas Hölderlinas sakė, kad poezijos kūrimas yra „visų nekalčiausias užsiėmimas“. Žinoma, apie muziką, kurioje nėra žodinio teksto, ką nors pasakyti iš tos „kaltės“ pusės dar sunkiau. Tačiau muzika neišvengiamai transliuoja begalę informacijos apie jos autoriaus skonį, emocinę būklę, požiūrį į sau priskiriamą vietą „nusistovėjusių vertybių pasaulyje“, t. y. estetines simpatijas ir antipatijas, atspindi iš mokytojų perimtas manieras ir stereotipus, atvirumą ar uždarumą šiandienybei. Jautresnei ausiai tai visad tarsi kiauras rėtis, iš kurio fontanais trykšta net nebūtinai tai, ko muzikos autorius nori. Ir kiek klausytojas nesistengtų, jis niekad nepabėgs nuo savo paties klausytojiškos inercijos ir sustabarėjusių galvon įsikaltų prietarų – kas yra geras skonis ir teisinga, gera muzika.

Taigi klausomos muzikos nekaltybės samprata yra labai komplikuota ir sunkiai išnarpliojama. Kaip kitaip, kai tas muzikos vyksmas susidėlioja kur kas labiau klausytojo sąmonėje, papildomai suinterpretuojamas nuosavos fantazijos. Maža to – netgi tas pats kūrinys, jau įrašytas ir niekaip nekintantis, kartais gali pasirodyti vis kitoks klausantis keletą kartų iš eilės: kažkodėl atrodo, kad vieni dalykai tąkart sugroti geriau, o kitąkart silpniau (nors taip juk negali būti), kad įtaigumas pirmąkart stipresnis, o klausantis po valandos – jau kažkoks išblėsęs…

Raudonikytės-With kūriniai prasideda iš karto, be jokių įvadų. Muzikos nuotaika ir būklė, skaidri atmosfera ir ramybė atsargiai tvinksi nuo pat pirmojo momento. Savybė, kurios neįmanoma nepastebėti – tuščiažodžiavimo nebuvimas. Frazės psichologiškai motyvuotos, forma architektoniškai gerai sustyguota. Tai sudėtingos dinaminės kreivės muzika, tačiau joje nėra jokių perkrovų ar ekspresijos anomalijų, autorei išvis svetimas bet koks tokios rūšies sensacijų poreikis. Tarsi sau pačiai komponuojama ir improvizuojama trumpų epizodų virtinė, vengiant pernelyg ištęstų situacijų ir nuobodaus kartojimosi.

Ši muzika turi specifišką, gal net neono prigimties spalvą, kaip ir jaukų minkštumą, nelyg būtų tapoma pirštais ar spausdinama blankiomis spalvomis. Tembrai ypač svarbūs, jais pasakoma nė kiek ne mažiau negu bendra kompozicijos forma. Net trys plokštelėje įrašyti kūriniai atliekami švelniais medinių pučiamųjų tembrais – „Solitarius“ klarnetui (2017, atl. Joshua Rubinas), „Ventus“ altiniam saksofonui su elektronika (2002, atl. Rolfas-Erikas Nystrømas ir autorė; regis, tai labiausiai improvizacinis opusas) ir „Idem non semper idem“ altiniam saksofonui (2017, atl. Rolfas-Erikas Nystrømas). Instrumentai-personažai nuostabiai intymūs, juslingi, diskretiškai jautrūs, lyg patikimi ir ne kartą ištikimybę įrodę draugai.

Derekas Jarmanas šešėlį vadino „spalvos karaliene“, ir šis dalykas siejasi su Dalios kūryba. Čia tarsi nėra ryškių spalvų be erdvinio, šešėlių raštais žymėto fono. Tai gerai atskleidžia „Ventus“, kur įvairūs saksofono tembrai skleidžiasi nuolat kintančiose subtilios elektronikos nerviūrose. Garsai tarsi augalo lapai skleidžiasi laisvai, kasdien pasisukdami vis kitu kampu ir sudarydami nesuskaitomas formų konsteliacijas. Erdvė kvėpuoja ir virpa, neįpareigodama atidžiai sekti trumpam išnyrančio ornamento evoliucijų. Tarsi pro krūmynų šešėlius tekančios upės srovė, lengvai mirguliuojanti ir kiekvieną akimirką vis kitokia.

Masyviausiai skamba trečioji plokštelės kompozicija – „Grues et nix“ styginių orkestrui (1996, atlieka Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguoja Donatas Katkus), pаrašyta anksčiau už kitas ir itin užvaldanti klausytojo emocijas, gal dėl komplikuotesnio polifoniškumo ir atviresnio patetiškumo. Trumpam net suabejoju: ar tikrai šią muziką reikėjo dėti su kitais penkiais soliniais, tiesiog ažūriniais kūriniais? Tačiau ši, gerokai senamadiškesnio kirpimo muzika bene labiausiai nulemia viso rinkinio koloritą. Diegiančios melancholijos injekcija, nusėdanti giliausiuose sąmonės užkaboriuose.

Raudonikytė rafinuotai džiazuoja, kai rašo fortepijonui, bent taip yra jos pjesės „FCH“ (2007) atveju. Pasirinktasis „kelionės į Chopiną“ modelis, kai iš nuosavos medžiagos migruojama į lengvai atpažįstamą klasiko teritoriją, nėra naujas, tokių kūrinių gal tūkstančiai, todėl ir kyla mintis, kad atlikimui praverstų kitoks žiūros taškas: ne žvelgiant iš standartinio romantizmo kanonų (kaip tą daro pjesę skambinanti Šviesė Čepliauskaitė), bet atsispiriant nuo Raudonikytės-With saikingai svinguojančio ritmo ir harmonijos, siūlančios šiuolaikiškesnį, kone Billo Evanso tipo pianizmą.

Viena iš plokštelės tyliųjų kulminacijų – „Primo cum lumine solis“ gitarai (2017, atlieka Danielis Lippelis). Tai viena gražiausių mano kada nors girdėtų modernių pjesių akustinei gitarai. Net keista, kad tą muziką atlieka ne pati autorė, – toks stiprus yra efektas. Kompozicija santūri ir išraiškinga, dvelkianti tolimais kontempliatyvaus flamenko atgarsiais, tačiau niekur neperžengianti nereikalingos ribos ir išsauganti originalų braižą.

Konceptualią šešių opusų seką užbaigia saksofonas: finalinis kūrinys „Idem non semper idem“ ceremoningas ir hipnotizuojantis, demonstruojantis geriausias šios estetikos savybes: sugebėjimą kalbėti beveik nematerialiais garsais, paprastai ir koncentruotai, lyg mago judesiais stabdant stebėtojo kvėpavimą ir jį vėl netrukus sužadinant. Veržlų proveržį keičia absoliutaus išnykimo vizija – į begalybę, nebūtį, sutirpimą neįžvelgiamoje tolumoje ir aukštų tonų ramybėje.

Beje, kompozitorė išmintingai nutyli bet kokias technologines savo muzikos charakteristikas ir netrikdo įmantriais instrukciniais jų aprašais kūrinių anotacijose, pateiktose dailiame plokštelės buklete (dizaineris – Marcas Wolfas). Ji pasitelkia lakoniškas citatas iš jai reikšmingų filosofų, menininkų ir literatų tekstų, užmegzdama tykų polilogą su įvairių laikų asmenybėmis. Seneka, Francis Picabia, Virginia Woolf, Fryderykas Chopinas, Stefanas Zweigas, Thomas Wolfe’as – štai su kuo siejama čia skambanti muzika.

Plokštelės visuma – tarsi švari parodinė erdvė: tuščiomis baltomis sienomis, ant kurių vos keletas tiksliai atrinktų ir be klaidų pakabintų objektų. Kita vertus, viską apimanti šešėlių prieblanda, pilkšva, romantiškai nostalgiška, o retkarčiais ir geidulinga. Žinoma, susimąstau, ar čia išsakytiems įspūdžiams turėjo reikšmės toji keista vieta, nuo kurios prasidėjo mano susitikimas su Dalios Raudonikytės-With muzika – tas pradžioje minėtas muziejus su įstabiai instaliuota ir sukrečiančia martirologine ekspozicija. Gal ir taip, nes pirmojo – tada dar net ne garsinio – impulso jausena įsiskverbė giliai, kad vėliau susijungtų su apmąstymais apie girdimą muziką ir taptų neišskaidomu vieniu.

Ir štai dabar šios nesentimentalios, bet itin poetiškos kūrybos klausausi jau daugiau nei mėnesį. Prisimindamas Hölderliną: „Nuo to laiko, kai esame pokalbis / Ir galime kits kito klausytis“…