Muzikinis Hanzos kelias

Du tūkstančiai aštuonioliktųjų Viešpaties metų gegužės mėnesio šešioliktą dieną Lietuvos sostapilėje Vilniuje įvyko koncertas, o tiksliau, renginys, kurio pagrindas buvo muzika ir kuris buvo skirtas ne kam kitam, o kadaise egzistavusios Hanzos miestų sąjungos praeičiai, jos kultūrinėms ir muzikinėms reminiscencijoms, – taip galbūt parašytų koks metraštininkas praėjus daugeliui metų po įvykio. Tiesa, jis gal dar primintų, kad Lietuvos sostapilė šiai miestų sąjungai nepriklausė (tik Kaunas, o iš kitų LDK miestų dar Vitebskas ir Polockas), tačiau apie viską po truputį ir nuo pradžių.

2018-ieji yra ne tik Lietuvos bei daugumos po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrusių ar atsikūrusių valstybių šimtmečio jubiliejų metai – šie metai taip pat yra paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Jų idėją glaustai nusako šūkis „Mūsų paveldas: praeitis pasitinka ateitį“. Tai prasminga ir didelė programa, šalia privalomų oficiozinių renginių leidžianti parengti ir vieną kitą įdomesnį projektą. Kitas svarbus šio sumanymo aspektas yra tas, kad ir pati programa, ir jos idėja – tarptautiška ir bendraeuropietiška. Tad natūraliai į jos vykdymą skatinama įsitraukti ne pavieniui, o įvairių Europos šalių atstovams sujungus jėgas. Pagaliau dar vienas, jau bene kelis dešimtmečius kartais prikišamai, o kitąkart ir netiesiogiai skatinamas aspektas – kad bandoma sujungti kelias veiklas ar meno sritis, nors realiai dominuoja tik kuri nors viena. Dar geriau, jeigu visa tai dar kaip nors perpinama su išmaniosiomis technologijomis, paįvairinama socialiniais tinklais ir įvairiais viešinimo pavidalais.

Žinia, čia nusakyti kriterijai gal kiek per schematiški ir tiesmuki, tačiau manytina, kad jie neblogai suveikia. O kitą kartą dar duoda ir visai neblogą meninį rezultatą. Kad ir kaip būtų, vienas toks projektas, kurį organizuoja ir įgyvendina tikra tarptautinė komanda ir kurio oficialus pirmasis prisistatymas minėtą dieną įvyko Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje, puikiai šiuos kriterijus atitinka ir atspindi. Kalbu apie bendrą lietuvių, austrų ir estų projektą, pavadintą „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“. Projekto koordinatorius ir bene pagrindinis sumanytojas yra jau tvirtai senosios muzikos pasaulyje įsitvirtinęs žinomas lietuvių ansamblis „Canto fiorito“ ir austrų instrumentinis senosios muzikos kolektyvas „Musica Antiqua Salzburg“. Išmaniąją projekto pusę įgyvendina estų muzikos įrašų kompanija ERP (Estonian Record Productions), na o viso šio tarptautinio sumanymo vadovas – taip pat Lietuvos (ir ne tiktai) senosios muzikos mėgėjams neblogai pažįstamas muzikas Rodrigo Calveyra.

Viso projekto aktualumą ir šiuolaikiškumą turėtų patvirtinti ir ši „Hanzos kelio“ aprašymo paskutinė pastraipa: „Projektą sudaro ne tik koncertai, vaikų meno konkursas, bet ir kitos edukacijos bei auditorijos ugdymo veiklos: interaktyvios prezentacijos vaikams apie Hanzos sąjungą mokyklose; senosios muzikos meistriškumo kursai bei atviros repeticijos muzikos mokiniams ir jų mokytojams; tiesioginė koncertų garso transliacija per specialią programėlę išmaniesiems telefonams ERP Live ir „flash-mob“ pasirodymai viešose erdvėse, užtikrinantys tiesioginį susitikimą su dar platesne auditorija.“ Dar vienas modernumo ir interaktyvumo įrodymas būtų specialiai šiam projektui sukurtas interneto tinklalapis www.hanseaticway.eu.

Šis straipsnis nepretenduoja vertinti visą projektą, o tik kiek detaliau pakalbėti apie jo centrinę ašį (kodėl centrinę, bandysime pagrįsti netrukus) – būtent muzikinę programą. Tad pirmiausia dera pasidžiaugti, kad lietuvių komanda (koordinuoja lietuvių įmonė VšĮ „Suonatori del granduca“) kartu su vadovu R. Calveyra sugebėjo parengti ir laimėti finansavimą tikrai visais aspektais tarptautiniam kultūriniam projektui ir jau sukurti papildomas jo vertes. Dera pasidžiaugti ir tuo, kad jis palyginti platus, t.y. apima ne tik pagrindinę muzikinę programą, bet ir minėtas papildomas veiklas. Dar vienu pozityviu aspektu galima laikyti ir siekį sujungti muzikinį ir dailės paveldą, visa tai įdedant į tam tikrą (kvazi)istorinį kultūrinį kontekstą.

Pirmiausia apie istoriją. Idėja pasitelkti vėlyvaisiais viduramžiais užgimusią, porą šimtmečių aktyviai veikusią, bet nuo XVI a. jau tik vegetavusią, o 1669 m. galutinai pasibaigusią prekybinę šiaurinės Europos dalies (pirmiausiai vokiškai kalbančių kraštų) miestų sąjungą  nėra visiškai originali, tačiau puikiai tinka tokiam kultūrinio paveldo sumanymui. Žinoma, žvelgiant istoriškai, galima būtų tikėtis, kad ir „Hanzos“ muzikinė kelionė ves per tuos miestus, kurie realiai priklausė šiai pirklių sąjungai. Vis dėlto žvelgiant į renginių maršrutą matyti, jog iš septynių miestų trys Hanzos sąjungai nė nepriklausė – tai Vilnius, Braitonas ir Viena. Kita vertus, šiuo atveju teigiamas aspektas būtų tas, kad su hanziška praeitimi supažindinami ir kiti, taip tarsi praplečiant ir Hanzos geografiją.

Kiek sudėtingiau su istorija derinasi pačios muzikinės programos pasirinkimas. Taip, visi kompozitoriai, kurių kūriniai skamba koncerte, yra kilę ar kurį laiką gyveno kraštuose, kurių miestai priklausė šiai prekybinei sąjungai, tačiau jie visi yra iš tų laikų, kai Hanzos sąjunga begyvavo tik teoriškai (XVI a.) arba apskritai jau buvo tapusi istorija (XVII a. ar net XVIII a. pr.). Taigi, žvelgiant iš istorinio taško, tokį pasirinkimą galima kvestionuoti, nes aktyviaisiais Hanzos sąjungos gyvavimo amžiais ši muzika tuose kraštuose neskambėjo. Taip pat galima pasiginčyti ir dėl to, ar istoriškai autoriai priskirtini būtent tiems kraštams, kurie nurodyti programoje. Pavyzdžiui, italai Giovanni Battista Cocciola bei Traquinio Merula gyveno ir dirbo ne tik anuometinėje Lietuvoje ar Abiejų Tautų Respublikoje, o, pavyzdžiui, Orlando di Lasso su savo gimtąja Belgija susijęs tuo, kad ten gimė ir augo, tačiau didžioji jo gyvenimo dalis prabėgo svetur, be to, paskutiniai trisdešimt su viršum bene produktyviausių ir visais atžvilgiais brandžiausių jo gyvenimo metų praėjo Bavarijos sostinėje Miunchene. Bet, vėlgi, tokius netikslumus galima įžvelgti tik traktuojant, kaip minėta, griežtai istoriškai.

„Hanzos kelio“ projektas pirmiausia yra meninis, ir meninė logika šiuo atveju yra aukščiau grynosios istorinės. Turiu konstatuoti, kad meniniu bei stilistiniu požiūriu koncertinė programa sudėliota beveik be priekaištų – pradedant XVI a. (iš dalies XVII a. pr.) anglų autoriais Anthony Holborne’u, Williamu Byrdu bei Thomu Tallisu ir baigiant bene ryškiausiai būtent Lenkijoje ir Lietuvoje išsiskleidusiu T. Merula. Kitaip tariant, visoje programoje vyrauja iš dalies brandaus, o daugiausia vėlyvojo Renesanso bei ankstyvojo (priartėjančio prie brandaus) baroko stilistika. Bent jau šių eilučių autoriui iš šio bendro stilistinio ir skambesio konteksto kiek iškrito žavi Johanno Valentino Mederio „Čakona“, nes joje, nepaisant atlikimo manieros ir senųjų, pirmiausia XVI a. II p. – XVII a. būdingesnių instrumentų naudojimo, vis dėlto ryškiai girdėti jau vėlyvojo baroko stilistikai būdinga muzikinė kalba. Žinoma, šį pasirinkimą galėjo lemti ir tai, kad galbūt projekto autoriai nerado tinkamo Livonijos (arba Latvijos ir Estijos, kaip parašyta programoje) kompozitoriaus iš ankstesnių laikų. Bet kuriuo atveju, šis pasirinkimas, žvelgiant iš meninės logikos pusės, yra pateisinamas.

Narstant visą meninę pusę toliau, dera pagirti dar vieną R. Calveyros sprendimą – atlikti visą muzikinę programą vienu ypu, t.y. be jokių stabtelėjimų ir pertraukinėjimų aplodismentais. Tad visi kūriniai susipynė į vieną, ne pernelyg ilgą ir tikrai gražų muzikinį vyksmą. Be abejo, tai įgyvendinti buvo galima tik turint tokį puikų vargonininką kaip Davide’as Pozzi, kuris itin subtiliai ir dailiai užpildydavo visus būtinus tarpus tarp kūrinių, taip leisdamas „persigrupuoti“ atlikėjams ir sykiu palydėdamas klausytojus iš vieno muzikinio potėpio į kitą. Belieka sušukti: „Bravo, maestro!“. Pagirti tenka ir kitus atlikėjus, apskritai abu ansamblius – „Canto fiorito“ ir „Musica Antiqua Salzburg“, kurių atliekamas visas muzikinis audinys skambėjo stilistiškai darniai ir įtikinamai (išskyrus gal porą smulkių detalių, nevertų minėti). Atskirai norėtųsi pasidžiaugti „Canto fiorito“ kolektyvu – kiek teko stebėti, per tuos keletą savo veiklos metų ansamblis tikrai kokybiškai išaugo.  

Vis dėlto kritikos strėlytę paleisiu dėl dirbtinokos muzikos ir dailės sąsajos. Per visą muzikinę programą specialiai pastatytame ekrane buvo rodomos skaidrės su Hanzos lygos miestų (ir ne tik) praeities vaizdais, kartkartėmis įmaišant vaikų dailės piešinių, kurie kartu dalyvauja ir vienoje iš minėtų papildomų veiklų. Galima suprasti, kad toks buvo sumanymas, kad tai galėjo būti vienas iš viso projekto privalumų ir pan. Tačiau realioje koncerto erdvėje šis sprendimas atrodė dirbtinai, netgi savotiškas svetimkūnis, ypač turint omeny, kad Vilniuje koncertas vyko Bernardinų bažnyčioje (o po poros dienų ir Kauno katedroje), kur ir taip yra kur paganyti akis. Be to, kai ekranas nedidelis, tai ir tie vaizdai tiesiog prapuola erdvėje. Galbūt įprastinėje koncertų salėje ši atvaizdų prezentacija „suskambėtų“ visiškai kitaip ir greičiausiai pasiteisintų. Tad projekto įgyvendintojams norėtųsi palinkėti dar lanksčiau pažvelgti į kai kurias detales: gal labiau tiktų surengti parodą, užuot viską transliavus ekranuose?  

Taigi, tais du tūkstančiai aštuonioliktaisiais Viešpaties metais, gegužės mėnesio šešioliktą dieną, Lietuvos sostapilės Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardo bažnyčioje įvyko išoriškai kuklus, tačiau meniškai turtingas renginys, kuriame žiūrovai beigi klausytojai turėjo retą ir nepaprastai žavią progą leistis į nuotaikingą ir sielą praturtinančią kelionę po bendrą europinę muzikinę, meninę ir istorinę praeitį. Maža to, kaip rodė audringi aplodismentai, jie nuoširdžiai palinkėjo šios kelionės organizatoriams ir keliauninkams drąsiai plaukti toliau ir džiuginti kitų šešių Europos miestų gyventojus. Tad padėkoję palinkėkime gero ir palankaus vėjo!