Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Mischa Maisky
Kaip susikalbėti, kai nesusikalbama. Vieša paslaptis: visiškai nesusikalba kultūrą kuriantys profesionalai ir ją dusinantys biurokratai. Mat biurokratai stovi aukščiau ir apie kultūrą viską žino geriau. Žino, kaip išauginti gerą orkestrą, kas privalo jo klausytis, kur jam reikia įsikurti, kokią sumą jis gali gauti ir t.t. Viską nuo a iki z jiems reikia reguliuoti ir administruoti, drausti ir prižiūrėti, bet ko trūksta orkestrui labiausiai ir apie ką kalbama gerus porą dešimtmečių – negirdėti. Biurokratui labai gera kai ko tiesiog negirdėti, nepastebėti, nesuprasti, ir baigta! O išvis geriausia, jei tų orkestrų visai nebūtų. Juk dabar elektronikos, kompiuterių, lazerių laikas.
Valstybinis simfoninis orkestras daug metų koncertuoja komunistų partijos konferencijoms ir suvažiavimams statytuose rūmuose su aptriušusiomis sovietinėmis kėdėmis. Kiek energijos ir rašalo išeikvota apie tai rašant, kiek viltingų maldavimų išsakyta aukštuose postuose sėdėjusiems vadams. Viskas perniek. Šalies vadai nesusigėdo, jie rūpinosi kur kas svarbesniais reikalais. Galų gale šiemet švieselė tunelio gale pasirodė. Po šūsnies raštų ir derybų prieita prie išvados, kad orkestro naudojama salė bus rekonstruojama, bet ir vėl... Po miestą pasklinda gandas, esą Valstybinio simfoninio orkestro ateitis neaiški: arba–arba. Nekyla ranka užrašyti tų nesąmonių.
Kitais metais orkestras švęs trisdešimtmetį, ir jo vadovas Gintaras Rinkevičius tvirtai sako, kad sukaktuvinis koncertas įvyks. Tiek metų ryžtingai ir sumaniai kūręs orkestrą, kaupęs jo repertuarą, kuriame puikuojasi visas simfoninės muzikos aukso fondas ir dar daug naujų veikalų, maestro į gandus reagavo be panikos, ir tai suprantama. Seniai pripažintas talentingas menininkas į stulbinamą nesusikalbėjimą gali atsakyti tik vienu, bet iš tiesų įtikinamu būdu: nuostabia muzika, su kuria susikalbama. Susikalbama taip širdingai, kad ne vienam koncerto klausytojui sudrėksta akys.
Kaip tik tokio pokalbio su muzika praėjusį penktadienį klausėmės Valstybinio simfoninio orkestro sezono baigiamajame koncerte, į kurį Gintaras Rinkevičius pasikvietė garsųjį violončelininką Mischą Maisky. Su šia garsenybe Vilniuje G. Rinkevičius kartu muzikavo pirmąsyk, bet užsienio scenose jie jau yra susitikę. Vilniaus melomanams šis violončelės poetas galėjo įsiminti nuo 2005 m. Vilniaus festivalio, kuriame jis grojo P. Čaikovskį ir J. Haydną su festivalio orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko (tą koncertą recenzavau „7md“.). Jo įrašų patekdavo dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o dabar galima susirasti tikrai daug.
M. Maisky gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, buvusioje Sovietų Sąjungoje jis patyrė ne vieną skaudų ir dramatišką išgyvenimą – net ir kalėjimą bei psichiatrijos ligoninę. Apie tai rašoma visose jo biografijose, o ir pats muzikantas noriai ir atvirai pasakoja. Kaip jam pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, skaičiau dvi versijas. Viena, kad jį išsikvietė anksčiau emigravusi sesuo, kita – kad sesuo surado pagalbininkų, kurie unikalųjį muzikantą (jis tuo metu jau buvo žinomas) išpirko. Šiaip ar taip, jaunuolį išgelbėjo jį pašaukusi muzika. Maisky pedagogas legendinis Mstislavas Rostropovičius vadino jį nepaprastu talentu, kuris išsiskiria poetiškumu, aukščiausio lygio subtilumu, galingu temperamentu ir puikia technika. Tuo įsitikinome koncerte, jam atliekant Ottorino Respighi ir Piotro Čaikovskio kūrinius.
O. Respighi „Adagio ir variacijos“ – romantiškas kūrinys, leidžiantis violončelininkui atskleisti dainingąją instrumento plotmę. M. Maisky šį mažai žinomą kūrinį išpopuliarino. Groja jį taip jausmingai ir subtiliai, tarsi pats būtų šią muziką sukūręs. Skaidrios styginių faktūros fone violončelė dainuoja ir kalbasi su nostalgiškai skambančiu anglų ragu, ilgesingais arfos garsais, švelniomis styginių dinamikos bangelėmis. Kūrinyje aidi senovinių dermių sąskambiai, nukeliantys į tolimus senovės Romos laikus. Opuso pavadinimas apie tai nekalba, tačiau jis, kaip ir patys garsiausi O. Respighi kūriniai – simfoninių poemų trilogija, – be abejo, skirtas Romai. Emocingoji Adagio melodija, jos reljefas asocijavosi su Amžinąjį miestą įsimylėjusio romėno žvilgsniu, klajojančiu po jį supančias kalveles, pinijų žalumą, išnyrančius akvedukų fragmentus...
P. Čaikovskio Variacijas rokoko tema groja visi violončelininkai, nes tai vienas iš šio instrumento repertuaro aukso fondo kūrinių. Neseniai apie šiuolaikinius violončelei sukurtus koncertus savo laidoje kalbėję Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas pabrėžė, kad daugybės tų kūrinių iniciatorius buvo M. Rostropovičius. Jo dėka violončelės repertuaras buvo gerokai praplėstas, tačiau kasdienėje koncertų praktikoje jie beveik neskamba. Sakykime, jų aptartas Witoldo Lutosławskio Koncertas, parašytas Rostropovičiui, Vilniuje, man regis, nėra skambėjęs. O gal kas prisimena?
Rokoko variacijos violončelininkui leidžia ir padainuoti, ir suspindėti juvelyriška technika, o kūrinio gale pridėtas oktavinis pasažas – aukščiausio techninio pilotažo reikalaujantis momentas. Gal jis ir nebuvo tobulas, tačiau, kaip sakė pats Maisky, dabar jam svarbiausias dalykas – jausmas, emocija. O jų septyniasdešimtmetį švenčiančio muzikanto interpretacijoje tikrai netrūko. Orkestras solistui antrino jautriai ir dėmesingai.
Orkestro repertuare puikuojasi visos Gustavo Mahlerio simfonijos. Šįsyk buvo pasirinkta pirmoji, „Titanas“, atliepusi ir orkestro muzikantų, ir vadovo dabartinę savijautą. Tai juk pasakojimas apie žmogaus ir jį supančios visuomenės santykius. Prasidėjusi nuostabiais gamtos vaizdais, simfonijos muzika mus perkelia į miesto aplinką, konfliktiškas situacijas, peraugančias į tragedijos plotmę. Sarkazmas, ironija, neviltis – galiausiai staigus praregėjimas ir nuskaidrėjimas (dirigentas ypač vaizdžiai išryškino šį momentą finale), pasibaigiantis mažorinėmis pergalingomis fanfaromis.
Tikėkimės, kad tokiomis pat džiaugsmingomis fanfaromis išsispręs ir šio laikotarpio nežinomybė.