Skirtingų aspiracijų veikiama muzika

Nacionalinio simfoninio orkestro 77-ojo sezono pabaigai skirtas gegužės 12 d. koncertas filharmonijoje sukėlė įvairių minčių, o jas jau kuris laikas suponuoja ir pritemusi filharmonijos salė – neliko palubės šviesos srauto, buvusį sietyną pakeitė prožektoriai, sukuriantys ne itin jaukią, nešventišką salės prieblandą, gal net prietemą. Palydėjome ne tik sezoną, bet jau savaip nusiteikėme ir šios istorinės salės palydoms – tiesa, laikinoms, kiek tai pareikalaus 2019 m. planuojamas pastato remontas. Tačiau prisiminus 1985 m. prasidėjusią ilgą rekonstrukcijos istoriją, atmintyje pabunda ne pačios giedriausios mintys, kai po atsitiktines Vilniaus sales išsibarstęs koncertų gyvenimas patyrė savotiško „paralyžiaus“ fazę, įgudusių ištikimųjų klausytojų dėmesio gal smarkiai nepaveikusią, bet savaip formavusią to meto jaunosios kartos santykį su (ne)pilnavertiškai besidriekiančiu gyvų koncertų pulsu. Teko priklausyti tai kartai, kuri, vos tik prisijaukinusi malonią būtinybę kaskart minti takelį filharmonijos link ir jausti užgimstantį profesinį neabejingumą, patyrė kone lemtingą išbandymą, gal net stabdį. Žinoma, laikai keičiasi, numatyti remontų planai paprastai įvykdomi laiku, tad turbūt neteks samprotauti apie ilgalaikį salės netekties poveikį. Ir nors tuo pat metu bus remontuojama ir keletas kitų salių, nors turėsime progų šimtąjį kartą dar garsiau padejuoti dėl šiuolaikiškos ir talpios simfoninių koncertų salės trūkumo, tikėkime, kad koncertų, ypač simfoninių, gyvenimas nebus smarkiai traumuotas ir viskas vėliau sugrįš į savas vėžes. Bent jau dabar norėtųsi tuo tikėti.

Vis dėlto sezono uždarymo koncerto paskirtis – kažką susumuoti, apibendrinti, kažką paskelbti, gal priminti, kažkuo nudžiuginti, suteikti ypatingą matmenį. Savaip link sezoną reziumuojančių tezių jau artėta iš anksčiau. Nesinorėtų detaliai vardyti visų šio pavasario koncertų, bet bent jau keletą paminėčiau – tai koncertai, diriguoti gastroliuojančių muzikų Georgo Marko, Tung-Chieh Chuango. Nebe pirmą kartą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru programas parengę šie dirigentai turiningai papildė orkestro galimybių spektrą, įrodydami, kad šio kolektyvo raiškos arsenalas negali skųstis galimybėmis ir ištekliais. Nesinorėtų teigti, jog šių dirigentų vedamas orkestras pranoko pats save, nes, ko gero, jis tiesiog pasirengęs ir gali būti labai lankstus, preciziškas, išraiškingas, techniškas, ir tai taikytina visoms instrumentų grupėms, podraug ir visumai. Tai džiugina.

Dėsninga, kad sezono pabaigai skirtą koncertą šįkart dirigavo orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, jau tris sezonus esmingai koordinuojantis šio kolektyvo kasdienybę ir šventes, techninį ir meninį vaizdą. Minimam koncertui buvo pasirinkta programa, kurioje girdėjome kone maksimumą orkestro muzikų, ko pareikalavo galingoji Aleksandro Skriabino „Ekstazės poema“, op. 54. Kaip matyti, tai buvo centrinis šio vakaro opusas, vainikavęs sezono pabaigą, o ir pats koncertas pavadintas jo vardu. Apie 20 minučių trunkanti Skriabino partitūra laiko apimtimi per trumpa užpildyti visai koncerto daliai (nors muzikiniu ir idėjiniu turiniu jos, ko gero, būtų per akis). Iškyla tad labai nelengva užduotis rasti jai adekvatų „partnerį“, tinkamai subalansuojantį koncerto dalies visumą. Tokiu partneriu vis dėlto tapo Jacques’o Ibert’o Divertismentas orkestrui, paliudijęs, jog kartu su „Ekstazės poema“ yra tarsi moduliacija į tolimo giminingumo tonaciją. Taip, teoriškai moduliuoti gali ir pavykti, bet praktiškai tenka susidurti su dviem skirtingais meniniais svoriais: žanriniu šmaikštumu, pramogiškumu (į kuriuos atsipalaidavusi publika reaguoja linksėdama ar kone plodama į taktą) ir ypatingą amžių sandūros nuotaiką apibendrinančiu filosofiniu himnu. Ir to skirtumo šįkart nepajėgė užglaistyti net ir nedidelė pertrauka, skirta scenos pertvarkymui. Vis dėlto pirmuoju kūriniu, tarkim, galėjo tapti ir to paties Skriabino Koncertas fortepijonui, op. 20, žavus, elegantiškas, gaivus, derantis ir vakaro solistui pianistui Lukui Geniušui. Gal? Čia tik pasvarstymai.

„Ekstazės poemos“ partitūrai geresnę draugiją būtų palaikiusi kad ir Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodija Paganini tema“, op. 43, kuri skambėjo pirmoje koncerto dalyje. Čia soluojantis pianistas Lukas Geniušas tiesiog mėgavosi gerai pažįstamu kūriniu, šiam suteikęs kone iš Skriabino „pasiskolintą“ principą – nuo „didžiausio subtilumo“ iki „didžiausio grandioziškumo“. Į precizišką garso intensyvumo dinamiką įtraukęs ir orkestrą, pianistas kūrė visumą iš skirtingomis išraiškomis prabylančių miniatiūrų (variacijų), kompozitoriaus valia tampančių vietomis bemaž solinėmis, vietomis tik orkestrinėmis. Toks išaustas visumos vaizdinys leido kartkartėmis net vos keliems taktams savu turiniu įtaigiai prasiplėsti, pagilėti, priversti suklusti, kaip antai penki XVIII variacijos pabaigos taktai, skambėję kaip tikras, nepamirštamas šedevras. M. Pitrėno diriguojamas orkestras šioje partitūroje savo žodį tarė rafinuota linijų kalba, trapių detalių ir rečituojamų frazių visuma, solistui antrino ir koloristiški gestai.

Šis koncertas apskritai galėtų išsiskirti žanrine prigimtimi, jis išsidriekė kaip iš miniatiūrų auginamos visumos variantas: 6 Ibert’o Divertismento dalys, 24 Rachmaninovo variacijos, nors ir vientisa, bet numanomos ciklinės sandaros Leošo Janáčeko operos „Jenufa“ siuita, o štai dar ir pora pianisto bisų – Leonido Desiatnikovo miniatiūrų. Ir nors sezono pabaigos koncerte susidūrė labai skirtingų aspiracijų veikiami kelių kompozitorių pasauliai, juos visus kažkiek suvienijo santykis su savo laiku, su savo būties situacija. Tegu per koncertą šiam svarbiam semantiniam užnugariui savo prasmės ir nepavyko šimtu procentų įgyvendinti, praėjus kiek laiko ir atskirai dėliojant atmintyje kiekvieno opuso muzikinę realybę imi susigyventi su įdomia, nors ir kontroversiška kompozicija, prabilusia XX a. pradžios ir 4-ojo dešimtmečio daugiaprasmiškumu.