Pilkos spalvos drama

Baltijos valstybių šimtmetis suteikė retą galimybę susipažinti su kaimynų operos ir baleto teatrų pastatymais. Ne visi galime atitrūkti nuo darbų ir dažniau pasižvalgyti po Latvijos ir Estijos pagrindinių teatrų scenas. Sumanymas trims Baltijos šalims pasikeisti spektakliais – visokeriopai girtinas ir naudingas visiems, ir profesionalams, ir gausiems teatro lankytojams. Pirmieji mūsų svečiai, Estijos nacionalinė opera, į Vilnių atvežė tris spektaklius: operą ir du baletus. Šventinės svečių gastrolės prasidėjo gegužės 15 d. Richardo Wagnerio opera „Tanhoizeris“. Ši R. Wagnerio opera Lietuvoje buvo statoma tik porą kartų, 1930 m. Kauno valstybės teatre ir 1990 m. Vilniaus operos scenoje. Pastarasis pastatymas sutapo su intensyviais to laikotarpio politiniais įvykiais, kai visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į kovą už laisvę, o teatras, koncertai ir kiti kultūros renginiai pasitraukė į tolimesnį planą. Tad nenuostabu, kad ir „užkietėję“ operomanai sunkiai prisiminė tuokart kūrėjų iš Erfurto pastatytą spektaklį.

Estijos operos „Tanhoizerio“ laukėme ypač nekantriai, mat iš anksto žinojome, kad 2013 m. jis buvo pripažintas ryškiausia Estijos teatrų premjera. Nacionalinės operos vadovas Aivaras Mäe žurnalui „Bravissimo“ sakė, kad tai labai estetiškas ir vizualus britų scenografo Leslie Traverso darbas, o režisieriaus Danielio Slaterio mintį Veneros ir Elizabetės partijas patikėti tam pačiam sopranui, sulaužant painų Tanhoizerio meilės trikampį, įvardijo kaip itin tikusią šiam pastatymui.

R. Wagneris šioje, kaip ir kitose savo operose, sprendė prieštarą tarp sielos ir kūno, tarp dvasingojo ir žemiškojo meilės pavidalų. Kūniškumą jo sampratoje dažniausiai nugali į transcendenciją nukreiptas moteriškasis tyrumas, nežemiškai dvasingos meilės auka. Tanhoizeris – vienas iš jo operų vyriškos giminės personažų, kurio nuodėmingą sielą išgelbsti tyra ir beribė Elizabetės meilė. Venera – kūniškų aistrų objektas, užvaldęs minezingerį taip stipriai, kad jis pamiršta savo įžadus ir tampa geidulių vergu. Tradiciškuose pastatymuose dažniausiai ryškinamos šios dvi meilės plotmės ir jas skirianti praraja.

Estų spektaklį pastačiusio britų režisieriaus D. Slaterio interpretacijoje Tanhoizerio konfliktas kyla dėl to, kad su Elizabete jis siekia tikros meilės. Meilės, gimstančios ir kurstomos aistros ir geismų, taigi tokios, kuri toje aplinkoje neįmanoma, laikoma nedorovinga. (Beje, Wagneris, turėdamas omenyje savo gyvenimą, teigė, kad Tanhoizerio personažas atspindi jo paties meilės troškimą.) Pabuvojęs Veneros grotoje, patyręs geidulingus kūniškus malonumus, Tanhoizeris savo vaizduotėje kuria visai kitokį, naują pasaulį, kuriame su įsikūnijusia į Venerą Elizabete mėgautųsi meilės malonumais. Tokią režisieriaus viziją geriausiai turėjo atskleisti viena solistė. Tačiau Tanhoizerio fantazijos ir viltys sustabarėjusioje, jokių pokyčių nepripažįstančioje visuomenėje nepasiekiamos. Šis neišsprendžiamas konfliktas Wagnerio veikale galiausiai baigiasi Elizabetės ir Tanhoizerio mirtimi. D. Slaterio pastatyme, regis, paliekamas klaustukas: uždanga nusileidžia Tanhoizeriui ir Volframui klūpant prie mirusios Elizabetės kūno.

Šiame, kaip ir dažnuose šiuolaikiniuose operų pastatymuose, sceninis vyksmas prasidėjo nuo įvaizdintos uvertiūros. Diriguojamas maestro Vello Pähno orkestras ją atliko labai įspūdingai su itin darniu varinių pučiamųjų ansambliu. Režisierius šią ilgą uvertiūrą „pagyvino“ nebylia būsimų pagrindinių veikėjų pantomima. Pradžioje jie priešingose scenos pusėse miega, paskui žvelgia vienas į kitą iš tolo, ilgesingai tiesia rankas, bejėgiškai pakimbančias ore. Pirmą ir paskutinį kartą matant spektaklį, ši nebyli scena verčia svarstyti, ką ir kodėl čia veikia du kostiumais apsivilkę žmonės. Puikioji uvertiūra spektaklio žiūrovams tampa ne prasmingu muzikiniu įvadu į operą, o veikėjų pantomimos fonu.

Spektaklio scenografijoje dominuoja pilkos spalvos sienos. Sumaniai keičiant jų konfigūraciją kuriama vis kitokia, tačiau pabrėžtinai abstrakti veiksmo erdvė. Statytojai nekonkretizavo įvykių laiko, bet juodi veikėjų kostiumai ir Veneros bei jos „mergelių“ apranga aiškiai sakė, kad turima omenyje dabartis, dabartinė visuomenė su visomis jos menamomis dorybėmis. Ar išryškėjo šio spektaklio režisūroje tragiškas Wagnerio sumanytas neišsprendžiamas konfliktas tarp kūniškumo ir dvasingumo? Į šį klausimą teigiamai neatsakyčiau. Mano galva, sceninis vyksmas, ypač kai kuriose vietose, priminė labai paprastą buitinį teatrą. Tanhoizeris – kažkoks neapsisprendęs bestuburis, Elizabetė – keistoka, dažnai sumišusi moteriškaitė, Venera – žemo lygio naktinio klubo žvaigždė. Sekėme šaltoką, emociškai nepaveikų siužeto pasakojimą, iš esmės disonuojantį su romantiškai pagavia, turtinga ir emocionalia muzika.

Stipriausia šio spektaklio dalis ir buvo raiškiai ir darniai atlikta operos muzika. Pradėsiu nuo choro, kuriam vos pasirodžius ausį glostė puikiai suformuoti balsai, minkštas skambėjimas, dinaminis lankstumas (tik apmaudu, kad choristai-minezingeriai buvo aprengti per siaurais švarkais, išryškinusiais didokus vyrų pilvelius). Solistams jautriai antrino orkestras, niekur jų negožė, o solinius orkestrinius epizodus atliko su tikrai vagnerišku užmoju, jėga ir temperamentu. Didžiausias krūvis šiame spektaklyje teko sopranui Heli Veskus, atlikusiai dvi sudėtingas vokalines partijas. Pirmo veiksmo Veneros scenos reikalavo didžiulės jėgos ir galingo skambesio. Solistė su šiomis užduotimis deramai susitvarkė ir drąsiai kūrė režisieriaus įsivaizduojamą vulgarią Venerą. Elizabetės partijai ji suteikė minkštesnių balso spalvų, išgirdome ir gražų piano. Labiausiai įsiminė džiaugsmingosios antro veiksmo arijos „Dich, teure Halle“ interpretacija, leidusi solistei sėkmingai atskleisti turtingą balso resursų diapazoną. Tanhoizerį dainavęs tenoras Jyrki Anttila iš pradžių jautėsi šiek tiek neužtikrintai, gal ir mūsų salės akustika varžė, bet trečiame veiksme savo partiją atliko labai sklandžiai ir prasmingai. Gal šis solistas nėra tas tikrasis Wagnerio tenoras, bet jo dainavimui nestigo spalvų ir dramatizmo. Volframo partijos atlikėjas baritonas Rauno Elpas jautriai padainavo gražiąją dainą apie žvaigždelę „O du mein holder Abendstern“. Landgrafą Hermaną dainavo bosas Märtas Jakobsonas, savąjį statišką herojų kūręs itin taupiomis priemonėmis. Jo stipriam bosui tiko ši partija, nors vis dėlto norėjosi paslankesnio ir dinamiškesnio dainavimo.

Nuo spektaklio premjeros prabėgę penkeri metai tikriausiai pakeitė Estijos teatrinių premjerų kontekstą. Matyt, atsirado naujų meniškai ryškių pastatymų, kurių fone šis spektaklis, ko gero, nebeatrodo toks, kaip premjeros dienomis. Būsimo Estijos operos sezono repertuaro lankstinuke šio spektaklio nėra. Gal matėme jau vieną iš paskutinių jo atlikimų?