Muzika

Rita Nomicaitė

Įspūdžiai iš XXII tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje

Thomo Manno festivalis pirmiausia yra laisvos minties šventė. „Mes visada ginsime demokratiją“, – šiemetinio festivalio baigiamojoje kalboje pabrėžė Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz. Liepos 14–21 d. vykusio XXII tarptautinio festivalio temai pritaikyta T. Manno mintis „...su gera mina pasveikinti demokratinį Naują pasaulį“. Kartu toji idėja baigė penkerių metų festivalio ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“.

XXII festivalis buvo suformuotas iš tradicinių skaitymų, žodžio, dailės, muzikos ir kino dalių. Rengiamos paeiliui kaip čia išvardyta, jos užimdavo dėmesį maždaug dešimčiai valandų per dieną.

Ingrida Alonderė

Pokalbis su muzikologe Lina Navickaite-Martinelli apie LMTA rengiamą meninių tyrimų konferenciją ir atlikėjų rečitalius

„Doctors in Performance“ („Muzikuojantys daktarai“) atkeliauja į Lietuvą. Kas dvejus metus nuo 2014 m. vykstantis muzikos atlikimo ir meninių tyrimų festivalis-konferencija rugsėjo 4–6 dienomis kvies visus tyrėjus, menininkus, atlikėjus ir visus muzikos atlikimo meno gerbėjus užsukti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 3-asis  „Doctors in Performance“ (DIP) – tai renginys, kurio dėmesio centre muzikos atlikimas ir su juo susiję meniniai tyrimai. Pirmasis toks festivalis-konferencija buvo surengtas Helsinkio menų universiteto Sibelijaus akademijoje 2014 m. rugsėjo 4–5 d. Antrasis įvyko 2016 m. rugsėjo 8–9 d. Karališkojoje Airijos muzikos akademijoje Dubline. 2018-ųjų festivalį-konferenciją „Muzikuojantys daktarai“ organizuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meninių tyrimų ir atlikimo studijų platforma HARPS. Apie „Doctors in Performance“ mums papasakoja ir dalijasi savo patirtimi šio renginio iniciatorė LMTA docentė Lina Navickaitė-Martinelli.

Beata Baublinskienė

Tarptautinėje konferencijoje apsilankius

Daugelį pasaulio, ne vien Europos, operos teatrų, trupių, festivalių jungianti tarptautinė organizacija „Opera Europa“ kasmet rengia bent keletą visuotinių konferencijų bei įvairių specialistų forumų (vadybos, komunikacijos, finansų ir lėšų pritraukimo, edukacijos, techninės-pastatyminės dalies ir kitų teatro tarnybų), taip pat – režisierių, jaunųjų solistų kursus ir pan. Ši Briuselyje įsikūrusi ir per 16 gyvavimo metų 182 narius iš 42 šalių subūrusi organizacija („Opera Europa“ narys yra ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) aprėpia visą spektrą aktualių operos teatro, kaip meninės, techninės, finansinės, visuomeninės institucijos, klausimų. Antai vasarą (liepos 28–30 d.) Ciuriche vykusioje konferencijoje greta kitų aktualijų buvo tęsiamas „Opera Europa“ inicijuoto projekto aptarimas: projekto esmė – surinkti ir palyginti visų operos teatrų, atsiliepusių į šį siūlymą, veiklos duomenis (angl. Benchmarking). Tai daroma ne dėl varnelės kokioje ataskaitoje, o dėl labai konkretaus ir aktualaus tikslo. Opera – brangus menas, jam nuolat reikalingos nemažos įplaukos, dotacijos, rėmimas. Nesena ekonominės krizės patirtis parodė, koks trapus yra galią turinčiųjų – vyriausybių, rėmėjų – pasiryžimas tai daryti. Tad šios analizės padedama „Opera Europa“ ketina gauti ir kiekvienam savo nariui suteikti svarių argumentų apie ekonominę, greta visų kitų, operos žanro ir operos teatro naudą bei vertę.

Su daline Lietuvos kultūros tarybos parama man teko lankytis vienoje iš ankstesnių šių metų „Opera Europa“ konferencijų, kuri kovo mėnesį vyko Sofijoje, Bulgarijai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Reikšminga politine proga tarptautinė „Opera Europa“ konferencija čia surengta pirmą kartą. Ir nors renginys įvyko jau senokai, svarbiausi klausimai, kuriais diskutavo Europos teatrų profesionalai Bulgarijoje, per pusmetį nė kiek neprarado aktualumo. Tad prieš prasidedant naujam sezonui, siūlau su jais susipažinti.

Alina Ramanauskienė

Justina Gringytė ir Petras Geniušas Pažaislio muzikos festivalyje

Per patį birželio pabaigos karštymetį dvidešimt trečiojo Pažaislio festivalio kelias pasuko į Kauno filharmonijos salę. Kelias, beje, nelabai patogus, skubotai sujauktas, išraustas (Kaunas tvarkosi). Ypač grubiai, lyg tyčia, prie filharmonijos, kur net senosios architekto Edmundo Fryko projektuotos kolonos jaučia chaotiškos tvarkos naštą. Tikėkimės, kad tie darbai laikini ir bus sėkmingi, o ne vienadieniai... Tik galima būtų tvarkytis kiek jautriau, atsižvelgiant bent į minimalius pėsčiųjų poreikius. Yra ir tokių, juk ne visi prabangiais automobiliais važinėja. Ypač klasikos koncertų lankytojai.

Įėjus į filharmoniją atsiduri tarsi kitoje realybėje. Inteligentiška publika (ne vien orių damų galvos), saikinga vėsa ir nebanalus šurmulys visuomet plevena ore. Ypač kai Pažaislio afišos skelbia, kad bus Petro Geniušo koncertas. Šįsyk su mecosopranu Justina Gringyte.

Ingrida Alonderė

Ansamblio „Synaesthesis“ programos įspūdžiai

Apie ką pirmiausia pagalvojate, kai perskaitote žodžius Dreams of the Blind (Nereginčiojo sapnai)? Man pirmiausia tai asocijuojasi su neribotų žmogaus galimybių pasauliu. Būtent tokiu pasauliu birželio 26 d. „Menų spaustuvėje“ su mumis dalinosi šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Galėjome gėrėtis beribėmis pojūčių, minčių posūkių ir juslių patirtimis bei mėgautis ryškiu teatro ir muzikos tarpdiscipliniškumo pavyzdžiu, kuriame meistriškai apjungti skirtingi meno elementai leido vienu metu pajusti ribą tarp suvokimų ir pajautimų. Į tokius sąveikaujančius daugiasluoksnius potyrių ar emocijų eksperimentus mus įsuko „Synaesthesis“. Vos 2013 m. susikūręs, ir jau pelnęs pripažinimą Lietuvos bei užsienio muzikos scenose, kolektyvas ištransliavo turtingą emocinę amplitudę, leido pajusti vidinę laiko ir erdvės sklaidą.

Pasirodymo „ašis“ – Yanniso Kyriakideso „Dreams of the blind“ (2007), pagal kurį atlikėjai pavadino ne tik renginį, bet kuris tinka ir jų kūrybinės veiklos įprasminimui. Tarsi atspindys veidrodyje kūrinys leido pažvelgti į kolektyvo kūrybinį kelią ir pasiekimus nuo pradžių iki dabar. Taip pat skambėjo to paties kompozitoriaus „The Arrest“ (2010), Francesco Filidei „Toccata“ (1996) ir Raphaëlio Cendo „Décombres“ (2006).

Aldona Eleonora Radvilaitė

Rečitalio įspūdžiai

Nors šiais metais per Jonines, kaip įprasta Lietuvoje, pliaupė lietus, į nuostabų Paliesiaus dvarą, kur dar ir siautėjo stiprokas vėjas, susirinko gausybė melomanų, norinčių pasiklausyti mūsų mylimo pianisto Andriaus Žlabio. Šįkart jis interpretavo sudėtingus Johanno Sebastiano Bacho kūrinius.

Živilė Ramoškaitė

Vienos filharmonijos orkestras ir Elīna Garanča Operos ir baleto teatre

Dvidešimt antrąjį Vilniaus festivalį birželio 19 d. vainikavo vienas žymiausių pasaulyje Vienos filharmonijos orkestras su šiuo metu ryškiausia operos žvaigžde Elīna Garanča. Vilniuje jau esame klausęsi labai gerų garsių orkestrų – Niujorko filharmonijos, Leipcigo „Gewandhaus“, Karališkosios filharmonijos, „La Scala“ filharmonijos, Londono simfoninio, Izraelio filharmonijos, Vengrijos festivalio ir kitų. Vis dėlto galimybė Lietuvoje susitikti su Vienos filharmonijos orkestru („Wiener Philharmoniker“) prilygsta kultūros įvykiui, kuris įeis į mūsų šalies muzikinio gyvenimo istoriją. Joje bus užfiksuota, kad šis Vienos kolektyvas pirmąsyk Lietuvoje grojo 2018 metais, šaliai švenčiant Valstybės atkūrimo 100-metį.

Eglė Gudžinskaitė

Šių metų Baltijos gitarų festivaliui pasibaigus

Tradiciškai vasaromis festivaliai iš didžiųjų miestų pabyra po visos Lietuvos miestelius, ypač kurortinius, taip pat pilis ir dvarus. Visa apimanti atostogų kelionių ir ekskursijų nuotaika neretai skatina ir atitinkamą požiūrį į šiuos festivalius kaip į estetiniais pojūčiais paįvairintą tingų atokvėpį, intelektualią, bet pernelyg neapsunkinančią pramogą.

Rasa Murauskaitė

Vokalinio moterų ansamblio „Graces & Voices“ programa Vilniaus festivalyje

Tokių koncertų kaip šis daug nebūna, nors ir koncertu jį sunku pavadinti. Vokalinio moterų ansamblio „Graces & Voices“ pristatyta programa „Take your holy time“ („Pasinerk į savo šventąjį laiką“) veikiau priminė kelionę gilyn į save, savo santykį su Dievu, kone primygtinai pristabdžius laiką. Mūsų dienomis tas „šventasis laikas“ gali turėti daugybę reikšmių – ir pabuvimą pokalbyje su Dievu, ir paprastą ramų buvimą, kai nei mums, nei mūsų mintims nereikia bėgti, kai galima sustoti ir pabūti – bet tai jau tampa prabanga. Tačiau grigališkasis choralas, senoji polifonija tai ir byloja, kartu atverdami visai kitokį santykį su savimi, laiku ir pačia muzika. Klausytis choralo vien tik paviršutiniam malonumui neįmanoma, nes tokia muzika pirmiausia yra malda. Ir todėl „Take your holy time“ programą drįstu vadinti išskirtiniu iš vienas už kitą didingesnių ir margesnių Vilniaus festivalio koncertų.

Julijus Grickevičius

Apsilankius „IMZ Academy“ mokymuose Vienoje

 

Klasikinė muzika ir interneto amžius yra plačiai aptarta tema. Net ir stebintys operos ar klasikinės muzikos gyvenimą iš atokiau veikiausiai yra girdėję apie „Metropolitan“ operos transliacijas kine ar Berlyno filharmonijos skaitmeninę koncertų salę. Tai sėkmės istorijos, didieji pavyzdžiai, už kurių verda ne mažiau įdomus koncertinis gyvenimas internete – veikia dideli ir maži orkestrai, koncertų salės stato savo saleles interneto vandenyne. Ir visa tai gyvuoja šalia nacionalinio transliuotojo misijos, kuri dažnai atsiduria laiko uodegoje. Apie šią naują klasikos ekosistemą skaitmeniniame amžiuje buvo kalbama per tinklo „IMZ International Music+Media Center“ įsteigtos „IMZ Academy“ mokymus „Re-imagining the Orchestra for The Digital Age“ Vienoje, Austrijoje.

Ši tema kaip niekad aktuali ir Vilniuje. Rudenį pradėtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos projektas nationalphilharmonic.tv kas mėnesį papildo įrašų kolekciją ir planuoja tiesiogines transliacijas. Dėmesingi klausytojai netruko pastebėti ir nuotoliniu būdu valdomas kameras salėje, ir aukščiausios kokybės koncertus internete.