7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Su gera mina“

Įspūdžiai iš XXII tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje

Rita Nomicaitė
Nr. 27 (1264), 2018-09-07
Muzika
Choras „Aidija“, dirigentas Romualdas Gražinis. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“, dirigentas Romualdas Gražinis. G. Beržinsko nuotr.

Thomo Manno festivalis pirmiausia yra laisvos minties šventė. „Mes visada ginsime demokratiją“, – šiemetinio festivalio baigiamojoje kalboje pabrėžė Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz. Liepos 14–21 d. vykusio XXII tarptautinio festivalio temai pritaikyta T. Manno mintis „...su gera mina pasveikinti demokratinį Naują pasaulį“. Kartu toji idėja baigė penkerių metų festivalio ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“.

 

XXII festivalis buvo suformuotas iš tradicinių skaitymų, žodžio, dailės, muzikos ir kino dalių. Rengiamos paeiliui kaip čia išvardyta, jos užimdavo dėmesį maždaug dešimčiai valandų per dieną.

 

Th. Manno kūrybos skaitymus pradėjo R. Leiserowitz, vėliau juose dalyvavo vertėjai Antanas Gailius, Laurynas Katkus ir kt. (detalią festivalio informaciją galima rasti jo internetiniame puslapyje). Vieni iš skaitymų buvo skirti L. Katkaus sumanytam ir moderuotam jaunimo esė konkursui. Liepos 19-os priešpietę susirinkę Neringos Viktoro Miliūno viešojoje bibliotekoje, klausėmės trijų konkurso finalininkų – Teodoro Žuko, Domo Lavrukaičio ir Ernestos Dambrauskaitės (tapusios nugalėtoja), jų tekstų bei pasvarstymų apie kultūrinės politikos reiškinius. Jaunuolių pažiūrų paletė – nuo identifikavimosi su lietuvių tauta iki tautinės valstybės laikymo katastrofa – principingai atskleidė Th. Manno festivalį palaikant liberalią dvasią. Žodžio programose, brandesnių svečių diskusijose argumentai taip pat mirgėjo ir provokavo vidiniam ar viešam ginčui. Ir neįmanoma pacituoti jokių posakių, nes visi tuoj pat būdavo apgaubiami pritariamų arba prieštaraujančių teiginių. Gal iki XXV renginio planuojama visų festivalių pokalbių tekstus (bent atrinktus) publikuoti?

 

Muzikos programos parengtos atsižvelgiant į keletą aspektų. Bendrasis, jungiantis programų principas – originalumas. Kuratorė muzikologė Vytautė Markeliūnienė, žinodama sezoninių koncertų repertuarą, reaguoja jį papildydama pagrindinėse salėse netelpančiais kūriniais, apskritai kuria specialias vizijas. O šiemet tai susieta dar ir su modernybės šimtmečiu, į šventę įtraukiant ir Latvijos, Estijos muziką bei atlikėjus. Sukakties minėjimui pakeistas Lietuviškos muzikos valandos pavidalas – anksčiau tapiusi vieno ar dviejų kompozitorių kūrybinius portretus (Broniaus Kutavičiaus, Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio, kt.), dabar Valanda tapo kolektyvinė. Be to, su laisvės 100-mečiu rezonavo naujojo muzikos programos ciklo „Trys fortepijono rečitaliai“ koncertas, pateikęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos. Dar šion pynėn įausta Th. Manno mėgtos muzikos dvasios – taip atsirado ankstyvojo romantizmo opusų ir Johanno Sebastiano Bacho šedevras.

 

Įžanginė festivalio dalis, prieš prasidedant pirmajam koncertui, buvo gausi sveikinimų. Susirinkusiuosius šventiškai nuteikė LR prezidentas, UNESCO Geros valios ambasadorius žinių visuomenei Valdas Adamkus, tarp kitų dalykų pasidžiaugęs bendraminčių sambūriu „tarsi valtelėje, supamoje marių, lyg viso pasaulio.“ „Geros minos“ linkėjimais dalijosi miesto valdžios atstovai, organizatoriai ir kiti garbūs asmenys. O po jų sekė koncertas, prasidėjęs Bacho Koncertu obojui ir styginiams F-dur (BWV 1053R) ir pasibaigęs Eolo arfos aidesiu. Apskritai šis tarsi padangėse skrajojęs koncertas tapo festivalio karūna – tam pasitarnavo ir kūriniai, ir atlikimas, ir ypač latvių dirigentas Normundas Šnē. N. Šnē ir jo įkurta Rygos simfonijetė jau ne kartą yra pasigėrėtinai bendradarbiavę su lietuvių kompozitoriais, atlikėjais, groję mūsų scenose. Šįkart dirigento koncerto partneriai buvo Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), solistai Ugnius Dičiūnas (obojus) ir Sergejus Okruško (klavesinas). Dirigento gilios aistros vedami, jie su įkarščiu atliko ryškius, šventiškus, kiek teatriškus (šioms savybėms išliekant ir kontempliatyviomis akimirkomis) kūrinius: be minėto Bacho koncerto, dar Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginiams, Lepo Sumeros veikalą „Musica profana“ styginiams bei Justės Janulytės opusą klavesinui ir styginiams „Vėjo arfa“. „Vėl traukia pasinert į dvasios rimtį / Seniai nebepatirtas ilgesys, / Plevenančiuos dainos garsuos suspindi / Švelnus Eolo arfos skambesys“, – klausytojus inspiruoja kūrinio epigrafas (fragmentas iš Johanno Wofgango von Goethe’s „Fausto“; Antano A. Jonyno vertimas). Tai šiemetinio Th. Manno festivalio užsakytas J. Janulytės kūrinys, 20-tas jo istorijoje. Regis, truputį kitokios struktūros nei ankstesni šios autorės opusai: čia atsiradusi solo instrumento partija – tai vienužis klavesinas, grojantis gan romantišką vienbalsį baltų klavišų motyvą. Tas motyvas, beje, kaskart vingiuoja vis šiek tiek kitaip ir tuo „kibina“ klausytojus. Styginių skambesys, harmoniškai ir tembriškai iš pradžių „apglėbęs“ klavesino melodijas, palaipsniui skrenda aukštyn, palieka violončeles ir švilpiančiais flažoletų garsais pasiekia beribę padangę. Kulminacija ateina baigus groti! Garsų įkrauta erdvė muzikantams nutilus, bet dar nenuleidus rankų ima intensyviai skambėti. Ir suvoki girdįs grojant Eolą...

 

Trims Baltijos sesėms pagerbti festivalis sumanė išskirtinio formato renginį, primenantį muzikinį Baltijos kelią. Tai studijų savaitė, per kurią kamerinis choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) gilinosi į estų, latvių bei lietuvių choro muzikos retrospektyvą, padedamas trijų jaunųjų dirigentų, atsiųstų kiekvienos šalies muzikos akademijų. Iš Estijos muzikos ir teatro akademijos atvyko Leiu Tõnissaar, jau sukaupusi solidžią vadovavimo patirtį su nacionaliniais (dabar yra Estijos policijos ir muitinės departamento choro vyr. dirigentė) ir savivaldybių kolektyvais; Matīss Pēteris Circenis – Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademijos auklėtinis, lankęs Rygos katedros berniukų chorą, dabar dainuojantis chore „Ave sol“, mišraus choro „Vēja balss“ chormeisteris ir dirigentas; „aidijokas“ Mantvydas Drūlia kaip chormeisteris ir koncertmeisteris bendradarbiauja su VGTU akademiniu choru „Gabija“ (vadovė Rasa Viskantaitė) ir kartu lavinasi magistro studijose su prof. Juozu Domarku, yra stažavęsis Vienos muzikos ir scenos meno universitete. Kiekvienas iš jų, pasirinkdamas po 5–6 savo šalies kūrinius, suformavo istorinę choro muzikos peržvalgą, išskleistą koncerte „100-mečio muzika: Lietuva, Latvija, Estija“. Tame koncerte pajutome galingą ir taurią latvių bei estų choro muzikos gyvastį. Apie kitokią mūsų chorų situaciją, ryžtingai raginant lygiuotis į kaimynus, daug rašyta dar tarpukarį. Tačiau šis renginys išryškino „Aidijos“ sugebėjimą įsijausti į kitų chorinių mokyklų kalbą.

 

Skirtingų kartų atlikėjų požiūrį į lietuvių muziką sukaupė Lietuviškos muzikos valanda. Tyras, ambicingas, bet kūrinių formą kol kas sunkokai įveikiantis Peytono Hallo Magalhaeso (violončelė) ir Onutės Gražinytės (fortepijonas) duetas atliko džiazinį Osvaldo Balakausko „Bop-Art“ ir žaismingąją Broniaus Kutavičiaus pjesę „Rhytmus-arhytmus“. B. Kutavičiaus Pirmąjį kvartetą pagriežė Kauno kvartetas (Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė, Saulius Bartulis). Šis kolektyvas, vienas ištikimiausių festivalio partnerių, svarbiausia, parengia atsakingas interpretacijas, kartu su muzika kvėpuoja, tad ir dabar girdėjome visas kūrinio jungtis bei kitus dramaturginius vingius. Felikso Bajoro ir kun. Jono Gutausko „Paslaptį“ choras „Aidija“ giedojo impulsyviai dramatiškai, nutolus nuo autorinio sumanymo remtis neskubia, neforsuota rezignacija. Tačiau interpretacijų pasaulis tuo ir žavus, kad bet kada galima grįžti prie pirminės atlikimo idėjos.

 

Lietuviškai muzikai buvo dedikuotas ir vakaras iš ciklo „Trys fortepijono rečitaliai“. Šis ciklas – taip pat naujas festivalio sumanymas. Antrasis ciklo koncertas buvo skirtas Jurgio Karnavičiaus interpretuojamai Čiurlionio muzikai. Intrigavo tai, kad pianistas mėgino į ją žvilgterėti iš kito taško: rėmėsi kompozitoriaus ir muzikologo Rimanto Janeliausko suformuotais „Neatpažintais ciklais“, originaliai grupuojančiais Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Suprantama, pianistui patogu atrasti jau paruoštą kūrinių eilės tvarką, tik kitas klausimas, kiek įmanoma tais ciklais pasikliauti, nes pjesių jungimas vadovaujantis muzikos elementais yra įtikinantis, bet abejonių kelia R. Janeliausko išmąstyti literatūriniai pavadinimai. Rečitalyje skambėjo „Neatpažinti ciklai“: I „Miško preliudai“, III „Tvanas“, V „Laiškai“, VIII „Dzūkiška mėnesiena“, X „Jūros etiudai“, XV „Vasaros sonata“ ir XVI „Jūratė“. Kai kurie pavadinimai lyg ir neutralūs (tuomet klausimas, kam jų, nieko nesakančių, reikia?), o kai kurie konkretesni, antai „Jūratė“ dar piešiama pjesėmis „Grėsmingoji“ (VL 325), „Gundanti“ / fuga b-moll (VL 328), „Siaubianti“ (VL 345). Įvaizdžius paskelbiant koncerto programose, iš muzikos ir atlikėjo tikimasi tuos garsovaizdžius atkursiant. Pasvarstyčiau, ar tai realu? Gal užtektų parašyti ciklų numerius? Tą vakarą Nidoje J. Karnavičius ne visada orientavosi į R. Janeliausko vaizdinius, pianistui buvo svarbiau atskleisti pačią muzikos kalbėseną. Jis galingu listiško tipo temperamentu perteikė didingąsias Čiurlionio mintis, skleidė modernų tylos sąstingį. Sužavėjo nuostabaus, lyrikos persmelkto biso – Diptiko (VL 295) I dalies – atlikimas, atskleidęs gražiausią J. Karnavičiaus muzikavimą.

 

Visi trys ciklo rečitaliai buvo monografiniai, tuo savaip perteikiantys festivalio programų nuoseklumą. Trečiojo rečitalio herojumi tapo Fryderykas Chopinas. Sonatą Nr. 2 b-moll, „Barkarolę“ ir keletą mazurkų bei noktiurnų paskambino Ignas Maknickas. Pianistas jau metus studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, prof. Joanos MacGregor klasėje, ir išgyvena etapą, kai lavinama grojimo technika bei įsisavinamos interpretacijų tradicijos; daug gražaus dėmesio buvo skiriama šopeniškai balsų grafikai. Šio laikraščio puslapiuose jau teko akcentuoti vieną išskirtinių mūsų padangėje Daumanto Kirilausko pianistinių bruožų – dainuojantį garsą. Šiam susiliejus su kirilauskišku metafizinių horizontų įsivaizdavimu, bet kokiomis aplinkybėmis jaučiame prasmingą ir autentišką muzikavimą. Antrame festivalio koncerte girdėjome penkias Ludwigo van Beethoveno fortepijono sonatas (Nr. 8, 9, 10, 13, 32), kas taip pat žymėjo Th. Manno savaitės aukštų minčių toną.

 

Keli mūsų krašte nežinomi Franzo Schuberto kūriniai suskambo koncerte „Dedikacija Thomui Mannui“. Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė), Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – specialiai parengė 50-ies minučių trukmės ir simfoniškos dramaturgijos Trio Nr. 2 Es-dur, D. 929, iš atlikėjų ir klausytojų pareikalavusį viso gyvenimo psichofizinės patirties, susikristalizuojančios į džiaugsmą. „Aidijos“ vyrų grupė nuostabiai padainavo tris dainas (ar galėtume norėti viso, ar bent pusės tokių Schuberto dainų koncerto?..) Paskyrimo vakarą pradėjo istorinė Nidos kultūrinio gyvenimo atodanga – Hermanno Blode’s viešbučio-muziejaus svečio, dirigento, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus, kompozitoriaus Güntherio Ramino kūriniai: jo redaguotas Anonimo choralas „Alta trinità beata“ (atl. mišrus choras „Aidija“) ir trys Schumanno stilių primenančios fortepijono pjesės, kruopščiai paskambintos A. Šikšniūtės.

 

Festivalis liepos 21 d. baigėsi atvira, jaunatviška dvasia. Koncerte dalyvavo brandaus jaunimo styginių kvartetas „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas, Rokas Vaitkevičius), kuris dailiai frazuodamas pagriežė Schuberto „Quartettsatz“ c-moll (D. 703), o glaudžiai ansambliuodamas su Kauno kvartetu perteikė Felixo Mendelssohno Okteto Es-dur smagų nusiteikimą.

Choras „Aidija“, dirigentas Romualdas Gražinis. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“, dirigentas Romualdas Gražinis. G. Beržinsko nuotr.
Choras „Aidija“. V. Petriko nuotr.
Choras „Aidija“. V. Petriko nuotr.
Antano Gailiaus paskaita. G. Beržinsko nuotr.
Antano Gailiaus paskaita. G. Beržinsko nuotr.
Choro akademijos dirigentai. G. Beržinsko nuotr.
Choro akademijos dirigentai. G. Beržinsko nuotr.
 Daumantas Kirilauskas. V. Petriko nuotr.
Daumantas Kirilauskas. V. Petriko nuotr.
Ignas Maknickas. V. Petriko nuotr.
Ignas Maknickas. V. Petriko nuotr.
Justė Janulytė, Normundas Šnē ir Klaipėdos kamerinis orkestras. G. Beržinsko nuotr.
Justė Janulytė, Normundas Šnē ir Klaipėdos kamerinis orkestras. G. Beržinsko nuotr.
Jurgis Karnavičius. G. Beržinsko nuotr.
Jurgis Karnavičius. G. Beržinsko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas. V. Petriko nuotr.
Fortepijoninis trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė, Albina Šikšniūtė ir Edmundas Kulikauskas. V. Petriko nuotr.
Ugnius Dičiūnas, Normundas Šnē ir Klaipėdos kamerinis orkestras. V. Petriko nuotr.
Ugnius Dičiūnas, Normundas Šnē ir Klaipėdos kamerinis orkestras. V. Petriko nuotr.
Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Normundas Šnē. V. Petriko nuotr.
Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Normundas Šnē. V. Petriko nuotr.
Styginių kvartetas „Mettis“ ir Kauno kvartetas. V. Petriko nuotr.
Styginių kvartetas „Mettis“ ir Kauno kvartetas. V. Petriko nuotr.
Styginių kvartetas „Mettis“ ir Kauno kvartetas. G. Beržinsko nuotr.
Styginių kvartetas „Mettis“ ir Kauno kvartetas. G. Beržinsko nuotr.
Onutė Gražinytė ir Peyton Hall Magalhaes. G. Beržinsko nuotr.
Onutė Gražinytė ir Peyton Hall Magalhaes. G. Beržinsko nuotr.
Romualdas Gražinis ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Romualdas Gražinis ir choras „Aidija“. G. Beržinsko nuotr.
Laurynas Katkus. Th. Manno kūrybos skaitymai. V. Petriko nuotr.
Laurynas Katkus. Th. Manno kūrybos skaitymai. V. Petriko nuotr.