Didysis klasikinės muzikos kraustymasis

Klasikinė muzika ir interneto amžius yra plačiai aptarta tema. Net ir stebintys operos ar klasikinės muzikos gyvenimą iš atokiau veikiausiai yra girdėję apie „Metropolitan“ operos transliacijas kine ar Berlyno filharmonijos skaitmeninę koncertų salę. Tai sėkmės istorijos, didieji pavyzdžiai, už kurių verda ne mažiau įdomus koncertinis gyvenimas internete – veikia dideli ir maži orkestrai, koncertų salės stato savo saleles interneto vandenyne. Ir visa tai gyvuoja šalia nacionalinio transliuotojo misijos, kuri dažnai atsiduria laiko uodegoje. Apie šią naują klasikos ekosistemą skaitmeniniame amžiuje buvo kalbama per tinklo „IMZ International Music+Media Center“ įsteigtos „IMZ Academy“ mokymus „Re-imagining the Orchestra for The Digital Age“ Vienoje, Austrijoje.

Ši tema kaip niekad aktuali ir Vilniuje. Rudenį pradėtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos projektas nationalphilharmonic.tv kas mėnesį papildo įrašų kolekciją ir planuoja tiesiogines transliacijas. Dėmesingi klausytojai netruko pastebėti ir nuotoliniu būdu valdomas kameras salėje, ir aukščiausios kokybės koncertus internete.

Į Vieną semtis patirties ir mokytis iš geriausių pavyzdžių atvyko viešųjų ryšių bei skaitmeninių projektų vadybininkai iš Budapešto festivalio, Briuselio filharmonijos, BBC, Škotijos BBC, Latvijos nacionalinio simfoninio, Nyderlandų jaunimo simfoninio, WDR orkestrų, Duisburgo, Oslo, Brno filharmonijų, Švedijos radijo simfoninio orkestro ir choro. Ypatinga tokioje kolegų aplinkoje pasidalinti patirtimi ir pajusti, kuo kvėpuoja kaimynai, toli pažengę žymūs kolektyvai, tokie kaip BBC orkestrai arba neseniai Vilniaus festivalyje viešėję Budapešto festivalio ir WDR orkestrai. Jų tikslą geriausiai apibūdina Briuselio filharmonijos orkestro vadovo žodžiai: „Jeigu drastiškai neatsinaujinsime – išnyksime. Inovacija padeda prasiveržti iš dinozaurų zoologijos sodo.“ Šiai minčiai antrino ir viename pirmųjų pristatymų išgirsta Leonardo Slatkino mintis: „Orkestro vaidmuo XXI amžiuje yra ne tik groti muziką, bet ir ugdyti ateities klausytojus.“ Galime sušukti: visa tai jau seniai žinome! Bet ar vien žinojimo užtenka?

Itin dideliu žinių ir patirties bagažu dalijosi akademijos lektoriai. Jos vadovas Peteris Maniura yra TV režisierius ir prodiuseris, „BBC Music“ skaitmeninės plėtros skyriaus vadovas. Tarp jo režisuotų projektų – Vakarų Europoje didžiulį populiarumą pelnęs realybės šou „Maestro“, jam priklauso vienas paskutinių interviu su dirigentu Georgu Solti ir dokumentinis filmas apie jį. Jam vadovaujant pradėjo veikti „BBC Arts Online“ portalas, jungiantis gausią ir įvairialypę skirtingų BBC kanalų produkciją. Krissas Russmanas – „Emmy“ nominuotas režisierius, daugelį metų bendradarbiavęs su BBC, Berlyno filharmonija, vėliau pasukęs dirigavimo ir kompozicijos link. Gyvaisiais pavyzdžiais tapo Londono simfoninio orkestro patirtis bei Geteborgo simfoninio orkestro (GSO) projektas „GSO Live“. Šių projektų atstovai abi akademijos dienas be atvangos diskutavo su mumis visais. Svarbiausi tapo klausimai: kaip jūs visa tai darote (o ne „kam viso to reikia?“)? Kiek kamerų veikia jūsų salėje? Kaip atlikėjai reaguoja į filmavimą? Kaip skaitote partitūrą transliacijos metu? Kiek laiko montuojate?

Berlyno filharmonijos, „Metropoliten“ operos transliacijos – mažiausiai klausimų keliantys pavyzdžiai. Įdomiau, kaip be milžiniško biudžeto ar milijoninio mecenatų indėlio įgyvendinti panašias idėjas. Londono simfoninis orkestras (LSO) tiesiogines transliacijas pradėjo prieš dvejus metus, jų sąskaitoje jau aštuonios transliacijos. Joms išnaudojama „YouTube“ platforma: pastebėjusi populiarumą, pati pasiūlė išskirtines sąlygas. Po tiesioginės transliacijos įrašai montuojami ir maždaug po mėnesio atsiduria internete. Taip tokį koncertą peržiūri dar apie 5000 žiūrovų iš viso pasaulio – kompiuteryje, planšetėje ir maždaug pusė visų – mobiliajame telefone. Techninę bazę LSO teko kurti kartu su menų centro „Barbican“ komanda, iki subtilybių derinant salės savininkų ir orkestro poreikių klausimus. Galiausiai projektas duoda naudos abiem pusėms.

Ką tuo metu veikia BBC? Pasibaigus paskutinei sutarčiai tarp Britanijos nacionalinio transliuotojo ir LSO ji nebebuvo pratęsta, tad BBC LSO beveik nefilmuoja. Tačiau orkestras bendradarbiauja su ARTE, „Mezzo“, „Medici TV“. Beje, šie kanalai retransliuoja ir naujausias orkestro tiesiogines transliacijas.

Geteborgo simfoninio orkestro patirtis iliustruoja kiek kitokią situaciją. „GSO Live“ veikia jau beveik šešerius metus, pirmieji eksperimentai su tiesioginėmis transliacijomis vyko prieš dešimtmetį. Švedų projektą galima pavadinti reiškiniu, nes jis atliko didžiulį vaidmenį tarptautinėje orkestro rinkodaroje – dėl jo šis kolektyvas yra vienas žinomiausių Švedijos orkestrų pasaulyje. Per metus transliuojami maždaug 25 koncertai vėliau atsiduria „YouTube“, „Vimeo“ ir pagrindinėje platformoje „GSO Live“, pasiekiamoje ir mobiliąja programėle. Nemokamai pasiekiami 30 dienų, vėliau jie perkeliami į „Premium“ versiją, kurioje neribotai galima naršyti už simbolinį mokestį. Įrašais ir transliacijomis mielai dalijasi tarptautiniai portalai „Bachtrack“, „Gramophone“, iš viso įrašus peržiūri apie 3 milijonus vartotojų per metus, 70 procentų – tarptautinė auditorija iš beveik 100 šalių, 80 procentų žiūrovų koncertais iš Geteborgo mėgaujasi mobiliuosiuose įrenginiuose. Koncertus transliuoja ir Švedijos nacionalinė televizija. Tiesa, projektas pareikalavo didelių investicijų – dėl kokybiško vaizdo teko kardinaliai atnaujinti apšvietimo sistemą Geteborgo koncertų salėje, įrengti nuolatinę studiją. Laukia ir kamerų atnaujinimas: transliacijai naudojama iki dešimties kamerų, visos valdomos nuotoliniu būdu. Ne mažesnis darbas – įtikinti orkestro muzikantus vieningai sutarti dėl apšvietimo, kad ir partijos būtų matomos, ir nufilmuotas vaizdas džiugintų. Be to, dar reikia ir viską perklausyti, jeigu transliacijos metu kas nors suklydo.

„GSO Live“ yra šio orkestro rinkodaros variklis. Atskirai reikėtų papasakoti apie šio orkestro edukacinius projektus, rėmėjus. Kone vadovėlinis GSO bendradarbiavimas su automobilių gamintoju „Volvo“. Naujosios kartos automobilių garso sistema gali atkurti Geteborgo koncertų salės akustikos pojūtį.

Tai tik keli pavyzdžiai. Šalia dar būtina paminėti Paryžiaus, Bergeno filharmonijų transliacijas, Bavarijos valstybinės operos tiesiogines transliacijas. Vienos valstybinė opera taip pat įrengusi nuotolinių kamerų sistemą, pusę iš maždaug 43 įrašų per metus išgraibsto tarptautiniai platintojai, ant pastato fasado pakabintame ekrane operas mielai žiūri ir bilietų negavę operos gerbėjai. Kiekvienas šių projektų turi savo unikalų sprendimą: vieni investuoja į platformas, mobiliąsias programėles, kiti išnaudoja tik nemokamas platformas. Kad ir kaip būtų, šiuos pavydžius būtina rodyti jau pirmakursiams būsimiems specialistams ir kurti jų pasaulėvaizdį kartu su šiomis skaitmeninėmis patirtimis.

Tiesa, nė vienas iš dalyvių nenorėjo pasakyti, kad skaitmeninė terpė, transliacijos ar įrašai „YouTube“ ketina sugriauti gyvo koncerto klausymo patirtį. Tai lieka didžiausia ir publikos, ir orkestrų siekiamybė. Tačiau stebint drastišką auditorijos senėjimą, klasikinei muzikai konkuruojant su visa įmanoma pasiūla nuo popmuzikos iki šiuolaikinio šokio ar dramos spektaklių, nebelieka nieko kito, kaip belstis į internetą ir atsakyti į skaitmeninės eros užsakymą – čia ir dabar pateikti kokybišką patirtį, istorijas pasakojančias asmenybes, muzikos magiją. Kitais žodžiais tariant, kad atvestume klausytoją į koncertų salę, pirmiausia reikia ją internetu „nunešti“ pas būsimą vartotoją. Daugelis nagrinėtų pavyzdžių atsirado ne dėl gausaus finansavimo ar strateginio įstaigų apsisprendimo, ministerijų direktyvų ar panašiai. Projektus Londone ar Geteborge pradėjo savo srities entuziastai, kurie yra rimtai susirūpinę klasikinės muzikos auditorijos plėtra ir stengiasi, kad nuostabi muzika pasiektų ne tik saujelę specialistų. Antraip išnyksime kaip dinozaurai.