„Opera Europa“ – apie vadybą, pinigus ir darbuotojų orumą

Daugelį pasaulio, ne vien Europos, operos teatrų, trupių, festivalių jungianti tarptautinė organizacija „Opera Europa“ kasmet rengia bent keletą visuotinių konferencijų bei įvairių specialistų forumų (vadybos, komunikacijos, finansų ir lėšų pritraukimo, edukacijos, techninės-pastatyminės dalies ir kitų teatro tarnybų), taip pat – režisierių, jaunųjų solistų kursus ir pan. Ši Briuselyje įsikūrusi ir per 16 gyvavimo metų 182 narius iš 42 šalių subūrusi organizacija („Opera Europa“ narys yra ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) aprėpia visą spektrą aktualių operos teatro, kaip meninės, techninės, finansinės, visuomeninės institucijos, klausimų. Antai vasarą (liepos 28–30 d.) Ciuriche vykusioje konferencijoje greta kitų aktualijų buvo tęsiamas „Opera Europa“ inicijuoto projekto aptarimas: projekto esmė – surinkti ir palyginti visų operos teatrų, atsiliepusių į šį siūlymą, veiklos duomenis (angl. Benchmarking). Tai daroma ne dėl varnelės kokioje ataskaitoje, o dėl labai konkretaus ir aktualaus tikslo. Opera – brangus menas, jam nuolat reikalingos nemažos įplaukos, dotacijos, rėmimas. Nesena ekonominės krizės patirtis parodė, koks trapus yra galią turinčiųjų – vyriausybių, rėmėjų – pasiryžimas tai daryti. Tad šios analizės padedama „Opera Europa“ ketina gauti ir kiekvienam savo nariui suteikti svarių argumentų apie ekonominę, greta visų kitų, operos žanro ir operos teatro naudą bei vertę.

Su daline Lietuvos kultūros tarybos parama man teko lankytis vienoje iš ankstesnių šių metų „Opera Europa“ konferencijų, kuri kovo mėnesį vyko Sofijoje, Bulgarijai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai. Reikšminga politine proga tarptautinė „Opera Europa“ konferencija čia surengta pirmą kartą. Ir nors renginys įvyko jau senokai, svarbiausi klausimai, kuriais diskutavo Europos teatrų profesionalai Bulgarijoje, per pusmetį nė kiek neprarado aktualumo. Tad prieš prasidedant naujam sezonui, siūlau su jais susipažinti.

Sofijoje kalbėta apie vadybos ir lyderystės pokyčių įgyvendinimą, remiantis taip pat ir Lietuvoje sparčiai populiarėjančios „Lean“ vadybos principais. Pasak vieno pranešėjo, krikštatėvių laikai baigėsi. Darbas pagal principą „aš liepiau, o tu įvykdei“ nebeefektyvus. Geras vadovas turi gebėti įtikinti, uždegti savo idėja, suteikti galias darbuotojams ir jais pasitikėti, na ir, žinoma, įvertinti rezultatus. Paklusnumas nebėra svarbiausia darbuotojo savybė, o autoritariškumas – vadovo. Svarbu ir vieno, ir kito efektyvumas. Po sveikinimo kalbų konferenciją pradėjo žinomo vadybos specialisto, rengiančio paskaitas ir mokymus apie lyderystę, Larso Sudmanno paskaita „Pokyčių lyderystė“ („Change leadership“). Anksčiau dirbęs kompanijoje „Procter & Gamble“ ir, tiesą sakant, niekaip nesusijęs su opera, jis pasakė labai naudingų dalykų: pristatė „Lean“ vadybą – „ne geriausią būdą veikti, bet geriausią būdą mąstyti“. „Nereikia bėgti greičiau, bandyk rasti trumpiausią kelią!“ – skelbia vienas iš „Lean“ principų. Pasak L. Sudmanno, pokyčių lyderystė arba vadovavimas pokyčiams – tai: 1) ateities vizijos – rezultato, kurio siekiama – pristatymas, 2) tos vizijos išnagrinėjimas, 3) kolegų, komandos sudominimas ja, 4) galių darbuotojams suteikimas, 5) stimuliavimas veikti, 6) atlikimas, vykdymas. Ir idealiu atveju visus šiuos pradinius pokyčių inicijavimo veiksmus reikia atlikti per 20 minučių (po 5 min. kiekvienam segmentui, ne ilgiau). Nes kolegų (pavaldinių) laiką švaistyti neefektyvu, be to, ilgi monologai išvargina klausytojus ir, užuot uždegę veiklai, išsunkia jėgas. „Lyderis yra tas, kuris žino kelią, pats juo eina ir rodo kryptį.“ Smulkiau pristatydamas minėtus šešis vadovavimo punktus L. Sudmannas pabrėžė, kad svarbu nupiešti pozityvią ateities viziją išskiriant vieną patį svarbiausią momentą, tuomet paaiškinti, kodėl viskas daroma („tau aišku, kodėl, bet kitiems – ne“). Galima parengti vadinamąjį „Pecha Kucha“ pristatymą, kai per 20 sekundžių parodomos 20 skaidrių: svarbiausia – per trumpą laiką paaiškinti esmę. Skatinant veikti svarbu „pagauti“ darbuotoją darant ką nors gerai: pagyrimų ir kritikos santykis turėtų būti ne mažiau kaip 2:1. Ir, žinoma, dera prisiminti, kad žmonės paprastai nemėgsta pokyčių, tad jų išjudinimui reikia tam tikro emocinio postūmio (netgi netikėtumo).

Kodėl reikia peržiūrėti senus vadovavimo ir vadybos metodus, keisti darbo etiką? Mat Europoje ir pasaulyje (ne tik pas mus, rytų europiečius, regis, vis dar besivejančius bendruosius demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms standartus) vyksta vertybiniai pokyčiai. Vienas iš akivaizdžių ženklų – prieš priekabiavimą nukreiptas „metoo“ judėjimas, kuris globaliame operos pasaulyje sukėlė labai skaudžių pasekmių. Sofijos konferencijoje buvo surengta diskusija, kurioje Švedijos Karališkosios operos personalo vadovė Petra Kron Forsling, Londono Karališkosios operos techninės dalies vadovas Markas Dakinas ir Briuselio „La Monnaie“ operos teatro techninės dalies vadovė Charmaine Goodchild aptarė šią problemą iš skirtingų savo kraštų kultūrinių perspektyvų. Diskusiją vedė Mačeratos operos festivalio (Italija) vadovė Barbara Minghetti. Švedijos atstovė išsakė Šiaurės kraštams įprastą feministinę poziciją, o viešnia iš Italijos pasamprotavo, kad vis dėlto nėra gerai, jei darbuotojas vyras vengia važiuoti liftu vienudu su kolege, kad tik, neduokdie, nebūtų apkaltintas priekabiavimu. Australijoje gimusi dabartinė Briuselio operos technikos direktorė Ch. Goodchild ta proga prisiminė, kaip prieš 20 metų atvykusi į šį teatrą užkulisiuose sutiko Luciano Pavarotti ir iš susižavėjimo jo talentu pabučiavo jį į skruostą, o šis ją apkabino. Šiais laikais tokia situacija būtų negalima.

Ruošdamasi diskusijai savo teatre ji atliko darbuotojų apklausą. Joje sutiko dalyvauti 70 proc. teatro personalo (275 žmonės iš 393-ijų, iš jų į klausimus apie priekabiavimą atsakė 230: 116 moterų ir 114 vyrų). Klausimai buvo suskirstyti į keturis punktus: apie priekabiavimą (psichologinį pjudymą) darbo metu, agresiją arba konfliktus su kolegomis, agresiją arba konfliktus su vadovu(-ais) ir seksualinį priekabiavimą. Atsakymų variantai prie konkrečios grafos irgi keturi: „niekada“, „kartais“, „dažnai“ ir „labai dažnai“. Procentiškai dažniausiai „La Monnaie“ darbuotojai patirdavo moralinį gniuždymą darbo metu (29 proc. – kartais, 20,6 proc. – dažnai, 3,6 proc. – labai dažnai, 46,8 – proc. niekada), epizodinius konfliktus arba agresiją iš kolegų (38,1 proc. kartais, 6 proc. dažnai, 56 proc. niekada), kiek rečiau – konfliktus arba agresiją iš vadovų (23,2 proc. kartais, 2,6 proc. dažnai, 1,9 proc. labai dažnai, 72,3 proc. niekada) ir vis dėlto rečiausiai – seksualinį priekabiavimą (14,2 proc. kartais, 1,5 proc. dažnai, 0,7 proc. labai dažnai, 82,9 proc. niekada).

Ko imtis, kad nemalonių situacijų būtų kuo mažiau? Pirmiausia – apibrėžti ir akcentuoti, kad bet koks priekabiavimas, kito asmens gniuždymas yra netoleruotinas elgesys, o vadovas negali į tai užmerkti akių: kiekvienas konfliktas turi būti išspręstas. Stručio pozicija nėra gero vadovavimo požymis. Kita vertus, greičiausiai atėjo laikas įtraukti į darbo sutartis punktą dėl priekabiavimo, kaip padarė Londono Karališkoji opera. Visą diskusiją taikliai apibendrino išmintingasis „Opera Europa“ direktorius Nicholas Payne’as, iki šių pareigų ilgus metus vadovavęs Anglijos nacionalinei operai, Londono Karališkajai operai, „Opera North“ Lydse. Pasak jo, jei scenos įžymybė nederamai elgiasi su kolega, teatro vadovai turi prisiimti atsakomybę ir užkirsti tam kelią. Nors tai gali būti ir kebli situacija, turint omeny viso teatro interesus: pavyzdžiui, konferencijos kuluaruose buvo minimas operos režisierius, kuriantis puikius spektaklius, tačiau galintis pradėti darbą tik tada, kai suranda „auką“ – žmogų, ant kurio galėtų „užsisėsti“ (neretai tai būna koks nors pradedantis solistas)...

Sofijos konferencijoje buvo kalbama ir apie pinigus. Ekonomistas Antony Feeny, Londono „Royal Holloway“ universitete rengiantis mokslinį darbą apie operos ir klasikinės muzikos finansavimą, pristatė Ciuricho konferencijoje liepą toliau plėtotą lyginamosios operos teatrų veiklos analizės projektą. Beje, išsamų A. Feeny straipsnį apie operos ekonomiką „Parodykite man pinigus“ vasarį publikavo britų žurnalas „Opera Magazine“. Straipsnyje aptarti tokie klausimai: „Kokia yra operos verslo aprėptis?“, „Kas moka už operą?“, „Kodėl opera tokia brangi?“, „Ar opera, kaip institucija, gali veikti efektyviau?“, „Ar išties ateitis tamsi ir niūri?“ ir pan. Rimtas straipsnis su duomenų lentelėmis bei statistika parašytas toli gražu nesausai, puikiu stiliumi, tad rekomenduoju paskaityti.   

Tradiciškai „Opera Europa“ konferencijose skiriama dėmesio komunikacijai ir rinkodarai – juk teatras be publikos negali egzistuoti. Kaip ją pritraukti? Sofijoje apie tai diskutavo Paryžiaus nacionalinės operos viešųjų ryšių ir rinkodaros vadovė Myriam Coplo ir Sofijos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus pavaduotoja Hristina Staneva, diskusiją vedė „Opera America“ prezidentas Marcas Scorca. Pradėdamas diskusiją jis paklausė: „Kaip manote, kas yra didžiausias operos teatro konkurentas? Kitas tame pat mieste veikiantis operos teatras? Koncertinė organizacija?“ Jo manymu, didžiausias konkurentas yra žmonių, gyvenančių mūsų beprotiško skubėjimo laikais, noras praleisti laisvalaikį su šeima, draugais, su jais pabendrauti, pavyzdžiui, restorane ar gamtoje. Tai yra atskaitos taškas, nuo kurio reikėtų pradėti formuoti savo publikos pritraukimo strategijas.

Visos „Opera Europa“ konferencijos vyksta kuriame nors operos teatre, o renginio svečiai, žinoma, kviečiami į to teatro spektaklius. Sofijos nacionalinis operos ir baleto teatras parodė dvi operas – XX a. pirmosios pusės bulgarų kompozitoriaus Luybomiro Pipkovo „Devyni Yanos broliai“ ir Léo Delibes’o „Lakmė“. Verta pažymėti, kad „Opera Europa“ konferencijose lankosi svarbiausių Europos leidinių apie operą atstovai, tad ir šį kartą bulgarų spektaklius žiūrėjo vokiško „Opernwelt“ kritikas (beje, pasidžiaugęs jo darytu ir žurnale publikuotu interviu su Berlyne dainavusia Aušrine Stundyte – liko ja sužavėtas ir kaip dainininke, ir kaip įdomia asmenybe), taip pat – britų „Opera Magazine“ vyriausiasis redaktorius bei operos tinklaraštininkai iš įvairių kraštų. Apie Sofijoje regėtus spektaklius trumpai galėčiau pasakyti, kad jų estetika kiek senstelėjusi, tačiau afišose anonsuojamas visas Richardo Wagnerio „Nibelungo žiedas“ parodė, kad operos tradicija Sofijoje yra stipri ir sena.

Artėjant Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 100-mečiui natūraliai norisi klausti, argi nebūtų smagu, jei „Opera Europa“ konferencija 2020 arba 2021 metais pirmą kartą būtų surengta Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre? Europos operos teatrų profesionalų susibūrimas galėtų tapti nepaprastai ryškiu ir reikšmingu lietuvių operos jubiliejinių metų akcentu. Kaip bandžiau parodyti šiame straipsnyje, „Opera Europa“ konferencijos nebūna formalios, stengiamasi programas formuoti taip, kad jos būtų įdomios ir aktualios konferencijų dalyviams. O tarp pastarųjų nemaža iš tiesų įtakingų ir išmintingų operos pasaulio profesionalų, kurie savo ruožtu (kaip anglai sako, „last but not least“) turėtų progą išvysti vilnietišką operos produkciją. Neabejoju, kad gebėtume palikti tikrai neprastą įspūdį.