Gitarų savaitgalis Birštone

Tradiciškai vasaromis festivaliai iš didžiųjų miestų pabyra po visos Lietuvos miestelius, ypač kurortinius, taip pat pilis ir dvarus. Visa apimanti atostogų kelionių ir ekskursijų nuotaika neretai skatina ir atitinkamą požiūrį į šiuos festivalius kaip į estetiniais pojūčiais paįvairintą tingų atokvėpį, intelektualią, bet pernelyg neapsunkinančią pramogą. Baltijos gitarų festivalis, prieš porą metų apsistojęs Birštone ir jau antrus metus organizuojamas birželio viduryje (šiemet birželio 15–17 d.), iš dalies irgi tarsi pretenduoja į tokį „kurortinio festivalio“ statusą. Ir klasikinės gitaros muzika, netgi kiek romantizuotas jos įvaizdis, rodos, čia ypač dera. Bet pravartu atkreipti dėmesį ir į kitą šio reikalo pusę. Tradicinio koncertų sezono metu išgirsti klasikinę gitarą Lietuvoje galimybių yra visai nedaug. Nors gitaros muzikos patrauklumas ne tik profesionalams, bet ir platesnei publikai, regis, nenuginčijamas, koncertuojančių profesionalių muzikantų, gebančių reguliariai parengti išsamias rečitalių programas, yra vienetai. Dar mažiau jų užklysta į Lietuvą pagrindinių koncertų salių kvietimu, todėl kalbėti apie aktyvią klasikinės gitaros sceną Lietuvoje galima nebent kaip apie optimistinę viziją. Realybėje kol kas tenka džiaugtis gitaros muzikos, kaip nišinio meno, žavesiu. 

Tokiame kontekste Baltijos gitarų kvarteto (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius ir Chrisas Ruebensas) nuo 2009 m. organizuojamas Baltijos gitarų festivalis, pastaraisiais metais išaugęs į dvi dienas nuo ankstaus ryto iki išnaktų trunkantį renginių maratoną, tiesiog be konkurencijos Lietuvoje tampa klasikinės gitaros metų įvykiu. Pagal veiksmo intensyvumą, įvykių prisodrintą tvarkaraštį, solidų akademinį foną (tarptautinis konkursas, seminarai, meistriškumo pamokos) ir dar solidesnę vakarinę koncertų programą, šiam festivaliui lengvabūdiška „kurortinio renginio“ etiketė akivaizdžiai nelimpa. Jį galima pavadinti klasikinės gitaros forumu ar simpoziumu, pritraukiančiu tiek tikslingai orientuotus dalyvius (nuo mokinių, studentų iki mokytojų, atlikėjų ar net gitaros meistrų), tiek besimėgaujančius klausytojus, suvokiančius, kad afišose įrašyti pasaulinio lygio muzikantų vardai yra dėmesio vertas pažadas. Būtent Baltijos gitarų festivalyje Lietuvoje jau lankėsi tokie atlikėjai kaip „Amadeus Duo“ (2009 m.), Los Andželo gitarų kvartetas (2015 m.), Roland’as Dyensas (2016 m.), Judicaëlis Perroy (2017 m.), „Eden-Stell Guitar Duo“ (2017 m.) ir kiti. Jų sąrašą šiemet papildė dar trys išskirtiniai muzikantai, pristatę solines programas: ne tik įspūdinga virtuozine technika, bet ir fenomenalia garso išgavimo maniera stulbinęs italas Aniello Desiderio, vienas aktyviausių nūdienos čekų gitaristų Vladislavas Bláha bei ypatingu muzikalumu pasižyminti virtuozė iš Belgijos Raphaella Smits, visą programą atlikusi aštuoniastyge gitara.

Su šiais festivalio svečiais, kurie dar ir vedė atviras meistriškumo pamokas, kalbėjomės apie jų koncertus, vykusius Birštono kurhauze, taip pat ir bendresnėmis temomis.

Klasikinės gitaros repertuarą tradiciškai sudaro kūriniai, sukurti nuo Renesanso ir ankstyvojo baroko iki šiandienos kompozitorių, parašyti specialiai gitarai ar jai aranžuoti. Peržvelgus Birštone vykusių koncertų programas, visas šis platus spektras taip pat matyti. Kita vertus, susidaro įspūdis, kad Raphaella jaučia didesnį palankumą baroko muzikai, Vladislavui priimtinesnė XX a. kūryba, o Aniello nepasiriboja vienu laikotarpiu. Ar rinkdamiesi programą jaučiate simpatiją kažkuriam stiliui, epochai, o gal kompozitoriui?

Raphaella Smits: Buvo toks etapas, kai grojau labai daug XIX a. muzikos. Dabar rengiu visiškai naują baroko muzikos programą, nes jaučiu, kad tam atėjo itin tinkamas metas. Baroko muzika mane žavi tuo, kad ji labai subalansuota – joje ypatingai dera intelektualumas ir jausmingumas. Jei kalbėtume apie XIX a. kūrybą, tai ten kur kas daugiau dėmesio skiriama gitaros technikai, ji neretai iškeliama į pirmą planą. Taip pat koncerte atlikau Federico Mompou „Suite Compostelana“, sukurtą 1962 metais. Šio kompozitoriaus muzika itin spalvinga, o tai mane irgi labai traukia. Kaip ir dėmesys harmonijai, skirtingų balsų linijoms.

Aniello Desiderio: Aš atlikdamas XX a. muziką jaučiuosi bene komfortiškiausiai. Šiuolaikinių kompozitorių kūryba, kad ir tokie kūriniai kaip Angelo Gilardino „Ikonostas“ arba Leo Browerio „Rito de los Orichas“, dažnai suteikia daugiau laisvės interpretuojant išreikšti savo idėjas. Kita vertus, jau kurį laiką nesirūpinu, kokio laikotarpio muziką groju. Svarbiausia kiekvienam kūriniui atrasti savą atlikimo būdą, kad jis suskambėtų man, o tada ir klausytojui.

Vladislavas Bláha: Į koncertus noriu įtraukti tokius kūrinius, kurie dar nėra tapę įprasto mokyklinio ar konkursinio repertuaro dalimi. Todėl ieškau įdomių naujos muzikos partitūrų. Išties didžiuojuosi, kad beveik 30 įvairių kompozitorių kūrinius parašė būtent man, dar daugiau yra kompozicijų, kurias atlikau pirmą kartą. Natūralu, kad tai atsispindi ir mano koncertų programose – koncertą Birštone pradėjau argentiniečio Jorge’s Morelo kompozicija „Recuerdos de un viaje“, kuri man dedikuota, kaip ir vėliau nuskambėjęs Nikitos Koškino „Usher Waltz“, laikomas žymiausiu šio rusų autoriaus kūriniu gitarai.

Koncertą užbaigėte dviem labai įdomiais čekų kompozitoriaus Štěpáno Rako kūriniais – simfoniškų mostų „Elegija“ bei efektinga, siautulingo šokio charakterio „Hora“. Pastebėjau, kad ir kitų čekų kompozitorių kūrinius dažnai įtraukiate į koncertus. Ar laikote save čekų muzikos ambasadoriumi?

V. B.: Mano repertuare yra kūrinių iš viso pasaulio, bet esu čekas, todėl čekų muzikai savaime tenka šioks toks prioritetas. Tačiau ne mažiau savais laikau ir kūrinius, kurie parašyti asmeniškai man, nepriklausomai nuo to, iš kur kilęs jų kūrėjas. 

Prieš porą metų Baltijos gitarų festivalyje viešėjo ir įsimintiną koncertą surengė prancūzų gitaristas ir kompozitorius Roland’as Dyensas, kurio pasirodymas atrodė kaip nesibaigianti improvizacija. O po Raphaellos koncerto pagalvojau, kad jos programa, priešingai, sudaryta itin kruopščiai apgalvojus, konceptualiai ir racionaliai. Koncerto ašis buvo žymioji Bacho Čakona iš Partitos smuikui solo Nr. 2, įrėminta bachiška maniera grįsta Manuelio Maria Ponce’s siuita ir jau minėta impresionistine daugiadale Mompou kompozicija. Negana to, abu šie kūriniai dar turi ir tiesioginių sąsajų su legendiniu gitaros virtuozu Andreasu Segovia (Ponce artimai su juo bendravo, o Mompou būtent šią siuitą jam dedikavo), kurio mokyklai priskiriate ir save. Kita vertus, visų šių kūrinių interpretacija, kaip ir R. Dyenso atveju, pasižymėjo ta nenusakoma vidine improvizacija. Taigi, ką manote apie santykį tarp konceptualaus griežtumo ir improvizacijos laisvės?

R. S.: Esu įsitikinusi, kad gera programa yra kaip geras kūrinys. Man patinka turėti idėją, kuri kaip arka jungia koncerto pradžią su jo pabaiga. Todėl į kiekvieną kūrinį žiūriu ir kaip į savaime išbaigtą opusą, ir kaip į didesnės kompozicijos dalį. Bacho Čakona skambėtų kitaip, jei ja būtų pradėtas koncertas, bet Ponce’s bachiškos stilizacijos po Čakonos neskamba gerai, todėl jas sukeičiau vietomis. O vidinis improvizaciškumas, kaip jį įvardinote, atsiranda natūraliai. Kai įsigilinu į kūrinį tiek, kad pradedu jį jausti beveik kaip savo, tada, net jei groju absoliučiai vien tik kompozitoriaus užrašytas natas, jaučiuosi lyg jos būtų mano sukurtos. Improvizacija niekada nėra dirbtinė, ji atsiranda natūraliai.

Grojate ne tik solo, bet ir su kitais muzikantais. Bendradarbiavimas scenoje turbūt atveria kitas galimybes. Kuo šios skirtingos koncertinės praktikos traukia?

A. D.: Kur kas smagiau keliauti aplink pasaulį ne vienam, o kartu su kitais. Todėl ir groti kartu yra malonumas. Solo koncertas yra kažkas visiškai priešingo, jis kaskart išsekina, tačiau jo metu išgyvenu 10 ar 20 sekundžių tokio patyrimo, kokio jokiais kitokiais būdais nesugebu gauti įprastame gyvenime. Muzika man leidžia patirti tą jausmą, dėl kurio aš ir vėl noriu sugrįžti į sceną. Ne pinigai, varginančios kelionės, nuolatinis buvimas vienumoje yra priežastis groti arba ne, o būtent ta ypatinga kombinacija, kuri nulemia koncerto atmosferą: santykis tarp manęs, publikos, garso ir jo aido, kvėpavimo, emocijų...

Baltijos gitaros festivalis šiemet, kaip ir pernai, prasidėjo nuo tarptautinio gitaros konkurso, kuriame dalyvavo apie pusšimtis jaunųjų gitaristų, susirinkusių ne tik iš aplinkinių šalių, bet ir iš Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ar Japonijos. Dalyvavote konkurso žiuri veikloje (Vladislavas Bláha buvo žiuri pirmininkas), vedėte atviras meistriškumo pamokas, taip pat nuolat dirbate su jaunais muzikantais savo šalyse. Kokiais patarimais dalinatės su savo mokiniais?

V. B.: Kai grojau Niujorko „Carnegie Hall“, akys užkliuvo už suvenyrinių marškinėlių, ant kurių buvo užrašytas klausimas „Kaip pakliūti į Carnegie Hall?“, o kitoje jų pusėje atsakymas: „Dirbti, dirbti, dirbti...“. Turbūt kaip ir dauguma pedagogų manau, kad talentas, geras mokytojas, tinkama aplinka ir sąlygos yra svarbu, bet šalia viso to turi būti labai daug darbo. Taip pat reikia ir aistros savo instrumentui, muzikai. Kaip mokytojas, žinoma, padedu išmokti kūrinius, dalinuosi savo praktika ir mokau technikos, bet taip pat kreipiu dėmesį ir į psichiką, kaip ji veikia mus kaip atlikėjus, darbą su savimi. Toks elementarus dalykas kaip scenos baimė yra susijęs ne tiek su atlikėjo techniniu pasirengimu, kiek su jo psichika, ir čia, kiek galiu, taip pat dalinuosi patarimais ir patirtimi.

Raphaella, per pastaruosius kelerius metus Baltijos gitarų festivalyje esate vienintelė gitaros atlikėja moteris, surengusi čia savo koncertą. Jūsų biografijoje taip pat minimas faktas, kad 1986 m. tapote pirmąja moterimi, laimėjusia įžymųjį Francisco Tárrega konkursą Ispanijoje. Tiesą sakant, bent jau Lietuvoje koncertuojančių profesionalių gitarisčių išties reta, nors konkursuose mergaičių dalyvauja nė kiek ne mažiau nei berniukų ir jos pasirodo tikrai ne prasčiau. Kaip vienas įrodymų galėtų būti ir šių metų konkurso „Grand Prix“ laimėtoja Bianka Szalaty iš Lenkijos. Taigi, kur dingsta visos tos gitara grojančios mergaitės? Ar jaučiate šią tendenciją?

R. S.: Aš vis dar jaučiuosi esanti mažumoje, bet matydama studijuojančius klasikinę gitarą galiu patvirtinti, kad merginų ir vaikinų yra maždaug po lygiai. Ir groja jos taip pat gerai. Bet į profesionalią sceną moterims išties prasimušti sudėtingiau. Tai faktas. Galbūt dėl buitinių priežasčių, kai sukūrusi šeimą moteris nebeatranda sąlygų išlaikyti tą patį profesinį lygį. O galbūt tokias tendencijas lemia ir tai, kad dauguma festivalių organizatorių ar vadybininkų yra vyrai, ir jie patys to nepastebėdami labiau pasitiki vyrais? Kita vertus, nesu linkusi to sureikšminti. Esu scenoje jau daugiau nei 40 metų ir vis dar aktyviai koncertuoju, įrašinėju albumus. Bet yra tokių renginių, kur moteriai pakliūti praktiškai beveik neįmanoma, nesvarbu, kaip gerai ji groja. Tai apmaudu. Tada šalia atsiranda festivaliai, kurie skirti moterims, nors man jie neatrodo tinkamas sprendimas. Nes tai lyg patvirtinimas, kad moterims reikia specialių sąlygų. Ar ateityje tai pasikeis, labai priklauso nuo mūsų pačių, mūsų pasirinkimų. Aš matau, kad situacija keičiasi.

Ačiū už pokalbį.