Anatolijus Šenderovas ir Viačeslavas Ganelinas Klezmerių muzikos festivalyje
Nuo 2009 metų Lietuvoje rengiamas analogų Baltijos šalyse neturintis Klezmerių muzikos festivalis (meno vadovas perkusininkas Arkadijus Gotesmanas), kuriame ne tik skamba įvairi klezmerių muzika, bet ir kuriami tarpdsciplininiai projektai, pristatomi kūriniai, dedikuoti žymiems menininkams litvakams. Vienas iš festivalio tikslų yra pristatyti ryškiausias Lietuvos muzikinės kultūros asmenybes, tad rugsėjo 17 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre vyko septintojo Klezmerių muzikos festivalio, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, koncertas-susitikimas „Dvi šimtmečio legendos“. Vienoje scenoje susitiko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai kompozitoriai Anatolijus Šenderovas ir Viačeslavas Ganelinas, įnešę itin svarbų indėlį į modernios ir kūrybingos Lietuvos kultūrą, garsinantys Lietuvos vardą pasaulyje ir pelnę solidžių tarptautinių apdovanojimų. Kompozitoriai pažįstami nuo 1959 metų, abu mokėsi tuometiniame J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, vėliau – tuometinėje konservatorijoje (V. Ganelinas pas prof. Antaną Račiūną, A. Šenderovas – pas prof. Eduardą Balsį), o scenoje bendram pokalbiui apie kūrybą susitiko pirmą kartą. Tai lėmė šio vakaro išskirtinumą (renginį vedė muzikologė Kamilė Rupeikaitė).




Koncerto įspūdžiai
Labai nepatogu iš sostinės keliauti į koncerto vietą dvi valandas – Paliesiaus dvarui pasiekti užtrunkama daugmaž tiek. Nepraktiška. Bet tai yra dvi valandos nuostabių lietuviškų peizažų reginio ir nusiteikimo meninei patirčiai, atotrūkis nuo visų „žemiškųjų rūpesčių“. Dvaro teritorijoje izoliacija nuo jų tampa aklina: dingsta internetas ir mobilusis ryšys. Jų čia neteks pasigesti, nes skambės muzika.
Pokalbis su fleitininku Vyteniu Gikniumi
Žinomas Lietuvos fleitininkas Vytenis Giknius baigė Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Koncertuoja su įvairiais ansambliais, orkestrais, dirba Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Keliolika metų nuosekliai studijuoja senosios muzikos atlikimo meną. Jis yra pirmasis Lietuvoje atlikėjas, grojantis traversu – skersine baroko fleita (stažavosi Čekijoje pas profesorę Nancy Hadden), vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo groti vadinamuoju cinku (arba kornetu), stažavosi pas Gustavo Gargiulo ir Gebhardą Davidą, vieną iš kelių geriausių dabarties cinkininkų pasaulyje; taip pat groja barokiniu obojumi, išilginėmis fleitomis, yra bandęs groti tenorine šalmėja ir barokiniu fagotu. Jau beveik metus Vilniuje veikia neformali senosios muzikos mokyklėlė, kurioje V. Giknius dalijasi savo sukauptomis žiniomis.
„Elenos pagrobimo“ Valdovų rūmuose įspūdžiai
Netikrų naujienų (fake news) amžiuje nenuostabu, kad atsiranda ir kitų „netikrų“ reiškinių, pavyzdžiui, netikra opera arba netikras, naujai sukonstruotas barokas. Su tokiu tikrąja to žodžio prasme naujadaru melomanai susidūrė rugsėjo 8 ir 9 d. Valdovų rūmuose, žiūrėdami operą „Elenos pagrobimas“ pagal Virgilio Puccitelli 1636 m. parašytą libretą.








Dainų šventės refleksijos
Dainų šventė vyko liepą, o dabar rugsėjis, po atostogų į miestą grįžtančius vilniečius pasitinka šurmuliuojantis Gedimino prospektas, visur kabo koncertų, spektaklių skelbimai. Kultūros vartotojai vėl nusiteikę lankytis įvairiuose renginiuose, jiems nekyla klausimų, kodėl reiktų eiti į parodą Nacionalinėje galerijoje, kodėl nepraleisti Knygų mugės ar „Kino pavasario“.
Pora vasaros atgarsių iš Kauno
Kaip duoklė vasarai, o kartu Lietuvos valstybingumo šimtmečiui, vieną paskutinių vasaros dienų Kaune skambėjo gražiausios dainos. Per sėkmingą sutapimą rugpjūčio 30-ąją galėjau pasiklausyti dviejų koncertų – grupės „Bani“ iš Sakartvelo koncerto Kauno autobusų stotyje ir lietuviškos vokalinės muzikos Prisikėlimo bažnyčios terasoje. Prisipažinsiu, itin mėgstu vokalinių ansamblių atliekamą muziką, tad buvau nesunkiai suviliota.
Trumpas grupės „Bani“ pasirodymas įvyko vidurdienį, nuolatos judančioje ir pilnoje Kauno autobusų stotyje ir akimirksniu užpildė visą laukimo salės erdvę (vakare grupė koncertavo „Adform“ kiemelyje). 2011 m. susibūrusiame ansamblyje „Bani“ dalyvauja Mate Pirtskhelava ir Raulis Bitsadzė – liutna (panduri), vokalas, Besikas Metrevelis – akordeonas, vokalas, Goga Nikoladzė – bosinė gitara, Gela Gogishvilis – vokalas, Besikas Kvitsianis – klavišiniai, vokalas, Bega Migadzė – būgnai. Jie koncertavo Vilniuje, Kaune ir Palangoje. Koncertą Kauno autobusų stotyje padovanojo Kauno savivaldybė ir „GM Gyvai“. Reikėjo pamatyti ant laukimo salės kėdžių ir grindų susėdusių ir stovinčių klausytojų akis! Jos tarsi bylojo – kaip puiku, kad mes čia! Laukimo salėje tvyrantis džiugesys buvo tiesiog apčiuopiamas.
Pokalbis su smuikininke Justina Auškelyte
Justina Auškelytė – smuikininkė, kurios talentas atsiskleidžia ugdytas, tobulintas ir brandintas Lietuvos ir užsienio muzikos atlikimo meno įstaigose, skirtingų pedagogų. Muzikės atsidavimas, nuoseklus darbas, kasdienės praktikos, klausymas ir išklausymas vertingų mokytojų patarimų leido pelnyti daugybę svarių apdovanojimų, tapti diplomante ir laureate. Apie visa tai – pokalbyje su Justina Auškelyte.
„Itališkų filmų naktis“ Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje
Kiekvieną kartą klausydamasi Pažaislio muzikos festivalio koncerto suprantu, jog tai yra privilegija: išgirsti aukšto meistriškumo atlikėjus, subtiliai parengtą koncerto programą, mėgautis tarsi specialiai tam koncertui sukurta koncertine erdve, patirti kvapą gniaužiantį grožį su pirmomis koncerto natomis ir su niekuo nesulyginamą vasaros vakaro nuotaiką po koncerto.
Filmo muzika gali atskleisti būsimus įvykius, parengti žiūrovą netekčiai arba džiaugsmui. Gera muzika gali net išgelbėti prastą filmą, arba atvirkščiai. Jei netikite, kartais išjunkite filmo garsą: aktoriai vaikščios, į kažką žiūrės, šokinės, kris ir viskas bus kažkaip ne taip. Nes nebus keistos nuojautos žvelgiant į įprastus žmones ar namus, neramių styginių pasažų herojui einant tamsiu koridoriumi, mušamųjų atakos užpuolus nežemiškam blogiui. Filmo muzika, arba garso takelis, diktuoja, kaip mums jaustis stebint filmą. Kaip gaila, kad kasdienybėje mūsų žingsnių, pokalbių, žvilgsnių, bučinių nelydi muzika.
Juano Manuelio Canizareso rečitalio Paliesiaus dvare įspūdžiai
Apie Paliesiaus dvarą jau kurį laiką sklando įvairiausi gandai. Kalbama, kad šio dvaro koncertų salėje po specialiu gaubtu stovi rankų darbo fortepijonas, nuo kurio skambėjimo šiurpsta oda. Dar teko girdėti, kad į šį kampelį renkasi garsiausi muzikos virtuozai iš viso pasaulio, nes jo akustika yra aukso vertės. Taip pat dvaro kepyklėlėje kepamos burnoje tirpstančios bandelės ir ruginė duona, o dvaro sodybą supanti gamta turinti gydančių galių.
Paliesiaus dvaras mena dar XVII a. laikus, kai čia laiką leisdavo grafas Tyzenhauzas. Jei tik suprastume sienų kalbą, neabejotinai išgirstume įvairiausių istorijų apie praėjusius 400 metų. Šiandien čia šeimininkauja gydytojas prof. dr. Julius Ptašekas, įpūtęs dvarui naujo gyvenimo. Vykstant restauravimo darbams, jis norėjo išlaikyti kuo daugiau autentikos. Tad apgriuvusioms arklidės sienoms išsaugoti sugalvojo stiklinę konstrukciją – gaubtą, kurį pastačius gimė ypatinga akustika garsėjanti koncertų salė „Pasaga“.
Vasaros kursų Marijampolėje atgarsiai
„Grigališkasis choralas – tai laisvės mokykla“, – vasaros kursų dalyviams sakė dirigentas, pripažintas grigališkojo choralo žinovas Jaanas-Eikas Tulve (Estija). Rugpjūčio 5–12 d. Marijampolėje vyko tarptautinė XI grigališkojo choralo savaitė. Vasaros kursus Marijos mieste (lot. Polis Mariae) jau aštuntus metus organizuoja Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija, iki tol trejus metus juos rengusi Pažaislyje. O pirmosios grigališkojo choralo stovyklos Lietuvoje įvyko dar anksčiau – 1993 ir 1996 m. Kretingoje. Būtent 1996-aisiais Kretingoje kaip vienas iš mokytojų lankėsi estų choro dirigentas J.-E. Tulve, anuomet – Paryžiaus konservatorijos absolventas ir šioje aukštojoje mokykloje grigališkąjį choralą dėstančio autoritetingojo profesoriaus Louis-Marie Vigne’o asistentas bei Paryžiaus grigališkojo choro vadovas.



