Kultūra

Laimutė Ligeikaitė

XXVI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje apsilankius

Tarp gausybės vasaros kultūros renginių neabejotiną kokybės svorį išlaiko Thomo Manno festivalis Nidoje, kasmet liepos mėnesį kviečiantis į akademinės muzikos koncertus, intelektualų diskusijas, rytinius skaitymus, naktines filmų peržiūras, dailės parodas. Kaip žinome, Thomo Manno kultūros centro rengiamas festivalis neturi nieko bendra su poilsinio atostogų renginio formatu. 26-erių metų tradiciją skaičiuojantis savaitės trukmės intelektualų ir menininkų koncentratas yra tapęs vienu reikšmingiausių ir kokybiškiausių kultūros forumų, kurio gerai apmąstyta tematika, programos, svečių įžvalgos skamba drąsiai ir aktualiai. Humanistinių vertybių ir kultūros kaip atsvaros brutaliai jėgai svarbą visuomet pabrėžia festivalio globėjas, Neringos garbės pilietis, prezidentas Valdas Adamkus, kurio sveikinimo žodį pradžios koncerte, prezidentui šįkart negalėjus atvykti, perskaitė Neringos meras Darius Jasaitis, giminingas mintis išsakė Vokietijos ambasadorius Matthias Sonnas, apsilankęs beveik visuose renginiuose, Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė

Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Linartas Tuomas

Nostalgija, utopija, ekonomija

Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.

Vilniaus miesto muziejus

Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi

Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

Renata Petrauskaitė-Juodeikė

„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose

Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.

Andrii Kornev

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).

Jurgita Kristina Pačkauskienė

Šių metų balandžio 12 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3a) rūsiuose atidaryta vienos savaitės paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“. Jos autoriai – menininkai iš Kyjivo: tapytoja ir knygų iliustratorė Sofija Atlantova (g. 1981) ir dailininkas, rašytojas, menotyrininkas Oleksandras Klimenko (kūrybinis pseudonimas Olaf Clemensen, g. 1976). Ši paroda – tai neplanuota projekto „Nupirk ikoną – išsaugok gyvybę“ atkarpa – stotelė tarp Kyjivo ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kur kūriniai bus parduoti labdaros aukcione, o gautos lėšos sugrįš į Ukrainą kaip parama mobiliajai Mikolos Pirogovo karo ligoninei. Joje šiuo metu savanoriauja ir vienas iš ikonų autorių – Oleksandras Klimenka. Ikonas jis tapo ten pat, per pertraukas tarp darbų.

Agnė Narušytė

Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!

Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.

Kristupas Antanaitis

Spektaklių-arbatvakarių dešimtmečio vakaras

Spektaklio-arbatvakario „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės Manifestas“ premjeros įvyko prieš 10 metų Vilniaus rotušėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Tuomet aktorė Eglė Tulevičiūtė su sūnumi dailininku Kristijonu Sipariu, matyt, net neplanavo, kad įkurs „Arbatvakarius“, kurie per dešimtmetį parodys net 18 skirtingos tematikos vaidinimų, tarp kurių vakarai-spektakliai apie Joną Basanavičių, Liudą Truikį, senąjį Vilnių ar šv. Kalėdų tradicijas. Pernai gruodžio 18 ir 19 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje įvyko dešimtmečio renginys, kuriame parodytas naujai atgaivintas pirmasis spektaklis apie Žaną d’Ark. Šis šventiniame šurmulyje gal kiek paskendęs reiškinys vertas būti prisimintas.

Jolanta Širkaitė

Įspūdžiai iš parodos „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“

Hommage – prancūziškas žodis, apibūdinantis pagarbos išraišką. Būtent šiuo žodžiu pavadinta Nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda, kurios tikslas – atiduoti pagarbą tiems, kurių dėka turime Lietuvoje gana aukšto meninio lygio Vakarų Europos meistrų ir mūsų XIX a. dailininkų kūrinių kolekciją. Būtent Vladislovui ir Antanui Tiškevičiams, Stanislovui ir Vladislovui Fiorentiniams, Kanutui ir Boleslovui Ruseckams bei Antonui Kołb-Sieleckiui.