Modernizmas ant Profesorių kalvos

Laba diena, mielieji, leiskite prisistatyti ‒ Mazurkevičius aš, Jonas Mazurkevičius, Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektas[1]. Stovite jūs prie buvusio Švietimo ministerijos kooperatinio namo ant Profesorių kalvos B. Sruogos g. 36. Taip taip, Profesorių kalva, kaipgi kitaip, kai čia kiekviename bute po profesorių apgyvendinome. Kai 1966 m.[2] Rimantas Dičius su Zigmu Daunora ir Juliumi Jurgelioniu VISI[3], o 1970 m. ir Vilniaus universiteto naujus korpusus Saulėtekyje pastatė, tai, skaityk, visa profesūra į Antakalnį persikraustė.

Prie Saulėtekio tuomet daug kooperatinių daugiabučių buvo pastatyta – ir profesūrai, ir nomenklatūrai. Dičius Oginskio ir Žirgo gatvėse suprojektavo keletą[4], aš čia, Bendrojoje gatvėje, savąjį. Tiesa, vėliau ją pervardino į Igno Gaškos^[5], įamžino šį komunistinį veikėją po jo mirties 1973 m., na, o 1990 m. Balio Sruogos gatve pavadino^[6]. Laikai keičiasi, ką pasakysi.

Taip, projektavome vadinamuosius eksperimentinius pagerinto planavimo kooperatinius namus Švietimo ministerijos užsakymu. Nežinote, kas yra kooperatyvas? Kaip jums paaiškinti. Tai nuosavomis lėšomis tarybiniais laikais statyti butai. Ne valstybė tave gyvenamuoju plotu aprūpina – pats stataisi. 1962 m. uždraudė individualinę statybą Vilniuje ir Kaune[7], užtat leido daugiabučių kooperatinių namų statybas vykdyti savo lėšomis. O kas yra statybos? Žemės sklypo reikia, projekto reikia, medžiagų ir kreditų bei statybininkų reikia. Statyti buvo leidžiama pradėti, kai kooperatyvo nariai įnešdavo ne mažiau kaip 40 procentų statybos kainos[8]. Žinybos, kurios turtingesnės, suskubo saviškiams gyvenamąsias sąlygas gerinti, kooperatyvus organizuoti, žemę išrūpinti, kitkuo padėti.

Nors kooperatyvams irgi buvo savi standartai ir apribojimai, kai kuriems užsakovams jie negaliojo. Žodžiu, leisdavo eksperimentuoti. Kai 1970 m. pasiūlė projektuoti daugiabutį Vilniaus universiteto dėstytojų kooperatyvui, darbas pasirodė labai įdomus. Aš labiau dirbau projektuodamas funkcionalius visuomeninius pastatus: 1955 m. mano mokyklos projektas Užupyje labai sėkmingas pasirodė, net dešimtyje miestų buvo pakartotas, čia pat Antakalnyje Statybos technikumas 1971 m. pastatytas, viešbučius, administracinius pastatus projektavau, visko neišvardysi.

Mąstydamas apie tą namą, labai norėjau modernizmo kryptimi jį įgyvendinti. Buvau jau brandus specialistas, beje, Vilniaus dailės instituto pirmųjų architektų laidų studentas, dar Kauno modernizmo architektūros dvasia mokytas. Vėliau, aišku, Šiaurės architektų įtaką jutome. Laikai eksperimentams buvo palankūs, veržlūs. Architektams didelę pagarbą rodė. Na, ir mes stengėmės.  

Kooperatyve dalyvavo 24 pajininkai, skaityk, 24 butai. Žemės sklypą gavome ant kalvos, ištįsusį vidury 6‒7-ajame dešimtmetyje nomenklatūrai statytų nuosavų neaukštų miesto vilų. Turėjau prisiderinti prie urbanistinio konteksto, todėl namą suprojektavau žemą, trijų aukštų. Stengiausi paslėpti tikrąjį namo aukštį, tad horizontalę dar paryškinau balkonų fasadų linija. Keturios laiptinės, aštuoni tūriai ‒ tarsi kotedžai vienas šalia kito. Namas nuo kalvos kaip šaltinėlis nuo šlaito nučiurlena. Butai ‒ grynas Kauno modernizmas: paradinius kambarius skiria stumdomosios durys, kambarėlis tarnaitei prie virtuvės, paradinis įėjimas iš gatvės ir juodasis į kiemą. Kieme cokoliniame aukšte garažai, šildomi centrinio šildymo trasa. Visuose butuose židiniai numatyti. Nors visų butų planai panašūs, vis dėlto nė vieno tapataus ‒ visi pajininkai pagal save butus pakeitė: ar kambarių skaičiumi, ar koridoriumi, patrauktu į vieną ar kitą pusę. Į visus prašymus atsižvelgėme[9].

Gražus namas išėjo, modernistinis, be to, unikalus, nors dėl tų balkonų gavau pašaipią pastabą – „Kartuvių kombinatas“, juk naudojau vienodas figūrines gelžbetonio plokštes[10]. Ir gyventi patogus: butai erdvūs, šviesūs, universiteto korpusas pro langus matomas, vos 200 metrų per pušyną paeiti, milicininkas prie įvažiavimo į Oginskio gatvę budi, svetimi nepraeis, spec. ligoninė su visomis sanatorinėmis procedūromis tavo paslaugoms.

Aišku, ne visiems tas modernizmas pasirodė suprantamas: betonas, plokštės, stamboki tūriai. O 10-ajame dešimtmetyje dar ir tarybmečio liekana išpeiktas, na, tuo metu daug vertingų pastatų buvo prarasta. Gerai, kad keičiasi požiūris, imama vertinti Lietuvos architektūros nuoseklią istoriją, architektų triūsą, pastatų unikalumą. Maniškis stovi sau tyliai ant Profesorių kalvos, žmonės jame gyvena, jau trečia karta profesoriukų auga, o dar ir naujakurių atsiranda, tik gaila, mažai kam įdomi namo istorija. Tiesa, kai tik skandinavai atvažiuoja filmų Vilniuje kurti, tai būtinai prie manojo filmuoja. Šiaurietišką ir Kauno modernizmą jaučia.

Likite sveiki, mielieji.

Esė tikslas yra atkreipti dėmesį į unikalius vienetinius socmodernizmo architektūros gyvenamuosius pastatus ir jų saugotinas vertingąsias savybes.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Čaplinskas Antanas Rimvydas, Vilniaus gatvės, Vilnius: Charibdė, 2000.
2. Mačiulis Algimantas, Lietuvos architektai. Lietuvos architektų sąjunga, Vilnius: VDA leidykla, 2002.
3. Informacinis straipsnis apie Igną Gašką in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/ignas-gaska/ [žiūrėta 2020-12-07].
4. VSARK 1962 m. spalio 17 d. įsakymas Nr. 150 „Dėl kooperatinės daugiabučių namų statybos plėtros“.
5. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos,  Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašas, Vilnius: 2009.
6. 115 DNSB B. Sruogos g. 36, Vilniuje archyvas.