Ilgesiu aidintys seni fortepijonai

Balandžio 10-osios vakarą į Kompozitorių namus Žvėryne skubėjo būrelis vilniečių su kaunietišku praeities įspaudu. Kaip žinome, daug tarpukario Kauno intelektualų, menininkų, kurie po karo nepatraukė į Vakarus ar nebuvo per prievartą išsiųsti į Rytus, atvyko į Vilnių kartu su institucijomis, kurios kėlėsi į atgautą sostinę. „Vilnius mūsų, o mes – rusų“, – dar 1939 metais užplėšė prieškario įžymybė Pupų dėdė, kas paskui jam, aišku, atsirūgo. Per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį lietuviai ilgėjosi amžinosios sostinės Vilniaus, o po karo lig šiol visi ilgimės laikinosios sostinės Kauno. Daugelyje šeimų branginama toji Kauno dvasia. Ano Kauno, kuris išnyko, tačiau kartais prisikelia prisiminimuose, sapnuose, tekstuose, jį primena senųjų inteligentų manieros, posakiai... Štai ir tą vakarą Žvėryne ji vėl pleveno pasklidusi iš Edmundo Gedgaudo reminiscencijų knygelės „Seni fortepijonai“ (Krantai, 2018). Būtasis laikas dar labiau suskambo pianistui Eugenijui Žarskui prakalbinus nuo gaisro nukentėjusį seną Kompozitorių namų fortepijoną...

Edmundas Gedgaudas – iškilus Lietuvos muzikologas, originalaus braižo publicistas, kurio interesai ir refleksijos apima kur kas platesnį kultūros lauką nei muzikos sritis. Įgijęs nemažą praktikuojančio pianisto patirtį, 1970 m. jis pradėjo reikštis kaip muzikos kritikas, recenzentas. Po kelerių metų pradėjo rašyti muzikinio teatro temomis. Ilgainiui E. Gedgaudas tapo vienu originaliausių ir įtakingiausių muzikos kritikų Lietuvoje. Jo tekstai žavi ne tik kompetencija ir pastabumu, bet ir savitu stiliumi, kuriam būdinga iš pirmo žvilgsnio rami pasakojimo tėkmė, tačiau vidinę įtampą kuria netikėti minties vingiai, inkrustuojantys rafinuotą naratyvą tai paslaptingais, tai sarkastiškais, tai subtiliai ironiškais, o kartais lyg užkoduotais įžvalgų blyksniais. Visa tai pakylėja E. Gedgaudo publicistiką į meninės eseistikos lygmenį.

Reikšmingos ir originaliai sumanytos E. Gedgaudo monografijos, dedikuotos dirigentui Jonui Aleksai, muzikologei Onai Narbutienei, scenografui Liudui Truikiui. Šios asmenybės vaizduojamos plačiame istoriniame ir sociokultūriniame kontekste.

Pastaruosius du dešimtmečius E. Gedgaudo eseistinių apmąstymų objektais tampa ne tik muzikos istorija ir jos asmenybės, bet ir XX a. miesto kultūra, miesto etosas, architektūra, Vilniaus ir Kauno kultūros istorija, čia kadaise gyvenusių žmonių mikroistorijos ir gyvensena. 2015 m. „Versus aureus“ išleido jo elegantišką knygą „Prisijaukinant Vilnių“. Joje pramaišiui su gausiomis autoriaus nuotraukomis, kuriose užfiksuotos Vilniaus architektūros detalės, pynėsi trumpi pasakojimai apie pokario vilniečius – žymius menininkus ir į praeitį nugrimzdusius vardus, kurie savaip kūrė miesto kasdienybės veidą. Tai priminė Onutės Narbutaitės oratoriją „Centones mea urbi“ („Skiautinys mano miestui“). Žinant, kaip artimai bičiuliaujasi Narbutų ir Gedgaudų šeimos, šis sugretinimas yra net ne komplimentas, o lyg pasaulėjautos kodas, abiejų autorių „suokalbis“. Su Onutės muzika Edmundo pasakojimą sieja ir panaši meninė kalbėsena – lyg nepasakant iki galo, užvedant „ant kelio“ ir pritylant. Savo mamai dedikuotos simfonijos „krantas upė simfonija“ (2007) partitūroje kompozitorė užrašė Czesławo Miłoszo eilėraščio „Meditacija“ eilutę: „Klajūnas, sustojęs prie nematomųjų vandenų, rūkuose laikei mažą žiburėlį“. Taip būtų galima pasakyti ir apie E. Gedgaudo reminiscencijų eseistiką.

„Seni fortepijonai“ pratęsia „Prisijaukinant Vilnių“ pasakojimą, tik šįkart tai – kaunietiškas skiautinys. Juodai baltas. Viena vertus, Kauno architektūros nuotraukos čia nespalvotos dėl finansinių priežasčių, mat knygelės leidybai stigo lėšų. Kita vertus, šiam skiautiniui pritinka nespalvota, tarytum archyvinė spauda (dailininkas Saulius Bajorinas). Juk jame autorius savo atminties koridoriais nueina į tolimesnį laiką, kai po karo iš Kretingos, kur gimnazijoje direktoriavo jo tėvas, šeima persikraustė į Kauną. Vilnius buvo vėliau. „Senuose fortepijonuose“ punktyriškai prisimenamas Ingmaro Bergmano filmas „Žemuogių pievelė“. Nespalvotas.

Kaune paauglys, besimokantis skambinti fortepijonu, savo bendramokslio Anatolijaus Valičenkos dėka pateko į bičiulišką rusų stačiatikių inteligentijos prieglobstį. Artima draugystė juos sieja iki šių dienų, nors Tolia jau daug metų gyvena Lenkijoje. Tolia supažindino Edį (taip artimi bičiuliai vadina E. Gedgaudą) su fortepijono mokytoja Jelena Okulič-Kazariniene, kurios artimieji užima nemenką skiautinio dalį. Čia taip pat randame žinomus mūsų kultūrai vardus – Rostislavą Andrejevą, Mykolą Bukšą, Moniką Mironaitę, Aldoną Lipčiūtę, Rimą Geniušą... Kartais pasakojimas trumpai nuklysta į mūsų dienas Vilniuje (kaip antai macų įsigijimo istorija) ar Beatričės Grincevičūtės vaikystės dvarą Ilguvoje – jį savo apsilankymu pagerbė iškilus pianistas Arthuras Rubinsteinas po koncerto Kaune, į kurį atvyko asmeniškai prezidento Antano Smetonos pakviestas. Ilguvoje kartu su pussesere Beatriče augo ir būsima pianisto žmona Nelė...

Skaitant atrodo, kad autorius pašykštėjo nuorodų, pristatančių vieną ar kitą minimą asmenį, tačiau ties kelioliktu puslapiu įsijauti į žaidimo taisykles. Tekstas dėstomas kaip pasjansas, kuriame justi tam tikra logika, autoriui lyg ir nesirūpinant, ar skaitytojas ją pagaus, ar nepagaus. Baigus skaityti susiklosto visumos įspūdis, netgi galima atkurti paties autoriaus biografijos kontūrus, nors jie čia šmėsteli tik detalėse, kaip pasakojamų įvykių fonas. Autorius – miniatiūristas. Ir kaip fotografas, ir kaip pasakotojas. Nuotraukose užfiksuotos architektūros detalės, tačiau jos suponuoja pastato visumą ir grožį, net patirtas negandas, o pasakojimų „skiautės“ skaitytojo vaizduotėje išsirutulioja į didingą sagą.

Ši knyga – praeitin nugrimzdusios epochos liudininko užrašai. Išnykusio Kauno, kurio nostalgiški kontūrai lyg tie nematomieji vandenys rūkuose vis dar suskamba senų fortepijonų garsais. Gerai, kad jie išliks šitaip sugaudyti ir laikui bėgant įgis vis didesnę liudijimo reikšmę.