7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paminklas dailės istorikui

 Giedrė Jankevičiūtė, Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954), II tomai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, 320 p., 472 p., 400 egz.

Laima Laučkaitė
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Dailė Knygos
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.

Šiais baisių monumentų statybos Lietuvoje laikais geriausius paminklus didžioms asmenybėms sukuria ne skulptoriai, o meno istorikės, pavyzdžiui, Algė Andriulytė, šiemet publikavusi kapitalinę studiją „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, ar Giedrė Jankevičiūtė, išleidusi dvitomį „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“.

 

Mūsų dailėtyra, kaip disciplina, vis dar yra jauna, tai ypač ryšku palyginus su literatūros ar istorijos tyrimais, kur tradicijos gilesnės, pajėgos galingesnės, įdirbis platesnis, produkcija kur kas gausesnė. Bet ir dailėtyrininkai turi savo panteoną: sovietmečiu į jį pateko Paulius Galaunė (jo monografiją 1988 m. parašė Zita Žemaitytė), nepriklausomybės metais – Jurgis Baltrušaitis jaun. (jam studiją 2006 m. paskyrė Odeta Žukauskienė), o dabar – ir Mikalojus Vorobjovas. Giedrės Jankevičiūtės sudaryta jo monografija yra pati stambiausia, įspūdingiausia iš visų veikalų, skirtų mūsų cecho metrams.

 

Ilgą laiką Vorobjovas buvo miglota legendinė asmenybė: vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos dailės istorikų, įgijusių išsilavinimą Vakarų Europoje, supažindinęs europiečius su Čiurlioniu, lietuviams atvėręs akis į Vilniaus architektūros paveldo turtus. Asmenybė, kurios aukščiausias kūrybinio gyvenimo tarpsnis sutapo su XX a. vidurio istorijos pervartomis, vokietmečiu, tragiškais Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukimu į Vakarus ir galiausiai savižudybe emigracijoje JAV. Jo užmaršties, atminimo ir sugrįžimo istorija buvo ilga ir galiausiai vainikuota reikšminga monografija, kurią išleido prestižinė R. Paknio leidykla.

 

Medžiagos apie dailės istoriką susikaupė tiek daug, kad teko ją leisti dviem tomais. Pirmasis tomas skirtas intelektualinei Vorobjovo biografijai. Įdomiausia, kad autorė jo gyvenimo istorijos net nepasakoja, tik pateikia pagrindinius faktus ir nuotraukas, laiškus, dokumentus: pažymėjimus, diplomus, sutartis, kvitus, maisto produktų korteles ir kitokias efemerijas, išlikusias archyvuose, daugiausia Lietuvos dailės muziejaus archyve. Tarsi iš taškų piešinio, kuriame vaizdas gaunamas sujungus taškus linijomis, skaitytojas pats brėžia tas linijas ir išvysta autentišką gyvenimo tėkmę – šeimyniškai šiltą, linksmą, intelektualią, moksliškai rimtą, skaudžiai dramatišką. Ją puikiai papildo Romualdo Budrio, Ramūno Katiliaus ir Tomo Venclovos atsiminimai. Antrasis tomas skirtas Vorobjovo veikalams ir jų analizei; jame publikuojami ir retesni jo tekstai, disertacijos ištraukos, kritikos straipsniai, jo knygos apie Čiurlionį recenzijos. Taip pateikiama visapusiška ir preciziška Vorobjovo palikimo rekonstrukcija, o kartu jaunosios prieškario intelektualų kartos atstovo, jo veiklos ir aplinkos paveikslas.

 

Knyga atskleidžia Vorobjovo, kaip dailės istoriko, stiprybę: būtent studijos Berlyno ir Miuncheno universitetuose 1924–1933 m. suteikė jam modernų vakarietišką žvilgsnį į Lietuvos dailę. Vorobjovo pažiūros priklauso dailės istorijos, kaip disciplinos, praeičiai, ir Severija Kubilius monografijos straipsnyje taikliai išskleidė jų principus, problematiką, polemiką. Ji išnagrinėjo Vorobjovo mokytojo, žymaus vokiečių dailės istoriko Wilhelmo Pinderio, kitų to meto grandų Henricho Wölfflino, Henri Focillono (kurio veikalą Vorobjovas net recenzavo) įtakas jaunajam mokslininkui. Tai formalistinė mokykla, kuri šiandien nepriklauso dailėtyros aktualijoms, tačiau jos metodologiniai elementai nepaseno ir tebetaikomi iki šiol.

 

Vorobjovas gilinosi į įvairius dailės barus, rašė disertaciją apie baroko architektūros langų formas, vokiečių kalba paskelbė monografiją apie Čiurlionį, užsiėmė dailės kritika. Mano nuomone, reikšmingiausias jo mokslinis tyrimas yra 1943 m. parengta, bet dėl Vilniaus universiteto uždarymo neapginta habilitacinė disertacija „Modernizmo epocha mene“, kurioje jis novatoriškai įterpė Čiurlionį į XX a. pradžios Europos meno kontekstą, įveikė tautinę izoliaciją. Tačiau iškiliausias jo veikalas buvo ir liko 1940 m. išleistas „Vilniaus menas“, pristatantis miesto architektūros paveldą. Man pati įdomiausia monografijos dalis yra Giedrės Jankevičiūtės straipsnis „Vilnius pagal Mikalojų Vorobjovą“, kuris atskleidžia, kaip kilo knygos sumanymas, įgyvendinimas, kaip ji buvo sutikta, kaip skaityta pokariu, sovietmečiu, išeivijos, kaip žiūrėta į Vilnių anuomet, ką jame vertino amžininkai lietuviai ir lenkai. Svarbiausia, šiame straipsnyje parodyta, iš ko atsirado knygos tekstas, atskleistos jo ištakos. Plačiai nušviestas europietiškas kontekstas – kelionių vadovai, bedekeriai, populiarios Vokietijoje leistos „Mėlynųjų knygų“ ir „Geležinio plaktuko“ serijos, skirtos dailės istorijai, darę įtaką Vorobjovo sumanymui.

 

Parodyti veikalai, kuriais jis tiesiogiai rėmėsi: lenkiški Jano Kłoso ir Władysławo Zahorskio vadovai po Vilnių, Pirmojo pasaulinio karo metų vokiečių meno istoriko Pauliaus Weberio knyga „Vilnius, pamirštas meno miestas“. Šiuo požiūriu Vorobjovo „Vilniaus menas“ nėra originalus tyrimas: tiek knygos struktūra, grįsta istorinių stilių kaita, tiek paminklų interpretacija ir vertinimai, tiek chronologinės ribos yra panašūs į jo pirmtakų ir amžininkų veikalus. Rasim ir tipiškų politinių, nacionalinių to meto diskursų, „tautos dvasios“, „genius loci“ sąvokas, apibūdinančias Vilniaus meno charakterį. Tad kuo ši knyga išskirtinė, kodėl ja žavėjosi kelios lietuvių inteligentų, meno žmonių kartos karo metais, sovietmečiu, nepriklausomybės metais?

 

Negali nesutikti su monografijos autore, jog literatūrinis meistriškumas, teksto laisvumas daro Vorobjovo vadovą po Vilnių beveik meno kūriniu. Kaip profesionalus dailės istorikas jis gliaudo stilius ir epochas, tačiau labiausiai skaitytoją veikia pats tekstas, kuriame architektūra tampa gyva, formos juda, skleidžiasi erdvėje, virsta subjektyviu įspūdžiu. Vorobjovo kalba sultinga, jis geba praturtinti skurdoką dailėtyros žodyną, rasti retus terminus: „Palyginę, pav. šv. Jono frontono, jo varpinės ir šv. Kotrynos bažnyčios tarpusavio padėtį, mes įsitikinsime, kad architektūra čia yra išnaudojusi visas tris erdvės motis“ („Vilniaus menas“, p. 15). Kas yra „motis“? Pasitikrinu „Lietuvių kalbos žodyne“: tai retai vartojamas žodis, reiškiantis „matmenį“, ir šis nežymus įprasto termino pakeitimas iškart daro sakinį netikėtą, elegantišką. Be to, nepamirškim, kad tai rašė žmogus, kuriam lietuvių kalba nebuvo gimtoji, – kilęs iš Lietuvos rusų šeimos, gimęs Šiauliuose, užaugęs Maskvoje ir Kaune, namuose jis šnekėjo rusiškai.

 

Vorobjovo monografija atskleidžia Giedrės Jankevičiūtės talentą suburti tyrinėtojų komandą, sukviesti žinovus, atrasti jaunus specialistus, kaskart sukurti tyrėjų tinklą ir taip juos nukreipti, įkvėpti, kad rezultatai atradimais nustebina pačius dalyvius. Būtent tokios yra Giedrės Jankevičiūtės sudarytos paskutinio dešimtmečio publikacijos „Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai“ (2010), „Dailės istorijos šaltiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija“ (2012), „Lentvario bažnyčia ir jos dekoras 1905–1943“ (2012), „Teodoras Kazimieras Valaitis 1934–1974“ (2014) ir kiti; leidiniai, skirti užsienio auditorijai – „Illustrarium: Soviet Lithuanian Children’s Book Illustration“ (2011), su kolegomis sudaryti „The Art of Identity and Memory: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania“ (2016, su Rasa Žukiene), „Fortsetzung folgt: im Zuge der Moderne. Ein Jahrhundert Litaueun 1918–2018“ (2017, su Nerijumi Šepečiu). Tai įvairių žanrų leidiniai, teminiai straipsnių rinkiniai, vizualinių ir tekstinių šaltinių publikacijos, parodų katalogai, tačiau visus juos jungia Giedrės Jankevičiūtės sugebėjimas generuoti sumanymus, burti mobilius tyrėjų tinklus, puikiai gaudytis naujausiame, kintančiame Lietuvos ir užsienio menotyros lauke.

 

Vorobjovo monografijoje taip pat surinkta gera komanda: jo vaidmenį čiurlionistikoje nušviečia rimčiausia M.K. Čiurlionio tyrėja Rasa Žukienė, jo baroko architektūros studijas Lietuvos baroko tyrimų fone pristato LDK dailės žinovė Aistė Paliušytė, o jauna Miuncheno universiteto dailėtyros absolventė Severija Kubilius parodo vokiškąjį akademinį Vorobjovo pasaulį. Knygą leidybai rengė geri specialistai: redaktorė Audra Kairienė, vertėja iš vokiečių kalbos Giedrė Sodeikienė, bibliografė Birutė Railienė ir būrys kitų talkininkų. Net knygos išvaizdą išradingai, subtiliai sumaketavęs dailininkas Gedas Čiuželis už ją pelnė diplomą 2018 m. Lietuvos „Knygos meno“ konkurse. Taigi knyga apie Mikalojų Vorobjovą yra aukštos prabos kolektyvinis darbas, apimantis ir kritinį diskursą, ir šaltinių publikavimą, ir precizišką mokslinį aparatą. Tokio leidinio sudarymas reikalauja profesionalumo, daug laiko, įdirbio, energijos, tačiau pagal dabartinę humanitarinių mokslo darbų vertinimo sistemą, taikomą Lietuvos mokslo institucijose, Giedrė Jankevičiūtė už knygos sudarymą gaus nulį balų, nes bus vertinama pagal mechaniškai pritaikytus tiksliųjų mokslų rodiklius.

 

Jei prie to dar pridėsim permanentines kelis dešimtmečius besitęsiančias humanitarinių institucijų reformas, nuolat keičiamus formalizuotus vertinimo kriterijus, mokslo biurokratizaciją ir kontrolę, vis besipučiančių ataskaitų reikalavimus, bus aišku, kokia slegianti ir demoralizuojanti šiandien yra dailėtyrininkų ir apskritai humanitarų padėtis. Tada paguodžia tik Vorobjovo žodžiai apie vilniečius: „...nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai ir gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais“ („Vilniaus menas“, p. 13).

G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.