Ką pamatė piktos kino kritikės
Tyliai ir nedrąsiai belaukdamos „Scanoramos“, toliau žiūrime serialus ir filmus namie. Juolab kad jie kartais pasiūlo platesnį žvilgsnį į realybę nei nacionalinės televizijos. Štai, regis, kas dabar jau ne pirmą savaitę vyksta Lenkijoje, čia niekam neįdomu. Ar veikiau – neparanku apie tai informuoti, mat Lenkija yra mūsų strateginė partnerė.
Krėsle prie televizoriaus
Žinoma, sėdžiu namie, o pavadinimas – tai citata. Tokį šūkį galima pamatyti Lenkijos moterų demonstracijose, kurių lietuviška žiniasklaida beveik nepastebi. Šūkis tiksliai perteikia protestų esmę.
Rimvydas Leipus apie filmą „Anna iš Ebuhando“
Rimvydas Leipus – kino operatorius, kūręs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Tarp naujausių jo filmuotų juostų – jau sulaukęs Varšuvos kino festivalio Pagrindinio apdovanojimo Giedrės Žickytės „Šuolis“, kurio premjera Lietuvoje numatyta ateinančiais metais. „Scanorama“ šiemet pristato ir Leipaus režisuotą trumpo metražo filmą „Anna iš Ebuhando“. Jis dalyvaus „Naujojo Baltijos kino“ konkurse. Tai ne pirmas Leipaus filmas – 1993 m. jis sukūrė dokumentinius „Baltojo laiko keleivius“, 1997-aisiais kartu su Arturu Jevdokimovu režisavo dokumentinę juostą „Praėjusio filmo atminimui“. „Anna iš Ebuhando“ kurta Kenijoje.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Rudens „Kinas“ paprastai pristato „Scanoramą“. Ne išimtis ir šis, tik jau redaktorės įžangoje girdėti nerimas, ar pavyks forumo filmus pasižiūrėti kino teatre, juolab kad programa tikrai daug žadanti, nors pandemija apkarpė ne vieno tarptautinio renginio sparnus. Žurnale pristatoma pagrindinė „Scanoramos“ programa, Neringa Kažukauskaitė rašo apie forumo rengiamą išsamią paskutinio režisieriaus Luiso Buñuelio kūrybos periodo filmų retrospektyvą (ją bus galima pamatyti tik didžiajame ekrane), o feljetone Živilė Pipinytė prisimena rašytoją Aleksandrą Griną, kurio apsakymo pagrindu sukurtu Jano Schmidto filmu „Lanfiero kolonija“ „Scanorama“ paminės Juozo Budraičio jubiliejų.
„7md“ rekomenduoja „Scanoramos“ filmus
„Scanorama“ šiemet įvyks, ir tai svarbiausia. Būtų gerai, jei bent dalį filmų galėtume pamatyti kino teatre. Didelis ekranas juk turi magiškos galios. Bet su pandemija nepasiginčysi. Gali tekti festivalio filmus žiūrėti namie. Šiųmetė programa didelė ir įvairi. Išrinkome kelis filmus, kurie gali padėti kitaip pamatyti pasaulį ir save.
Krėsle prie televizoriaus
Paulas Thomas Andersonas – iš tų režisierių, kurių kiekvienas filmas tampa įvykiu. Jo „Mokytojas“ (TV1, lapkričio 1 d. 21 val.) pasirodė 2012-aisiais, bet išlieka aktualus ir kino kalbos, ir turinio požiūriu, nors filmo veiksmas nukelia į pokario metus, o jis kurtas 65 mm kino juosta.
Apie Naujojo Baltijos kino konkursą
Šių metų „Scanoramos“ Naujojo Baltijos kino konkurso filmus peržiūrėjo atrankos komisija, kurią sudarė kino režisierius Karolis Kaupinis, „Skalvijos“ programų sudarytoja Eglė Maceinaitė bei prodiuserė Giedrė Burokaitė, konkursinę programą koordinavo Brigita Kulbytė-Bielskė. Jų paprašėme pristatyti filmus, kurie įsiminė labiausiai.
Trumpos kino recenzijos
„Juodasis strazdas“ („Blackbird“), rež. Roger Michell, JAV, Didžioji Britanija
Tai dar vienas įrodymas, kad perdirbiniai (šį kartą danų režisieriaus Christiano Torpe’s „Ramios širdies“) retai būna pavykę, o vidutiniško kūrėjo rankose ir geri aktoriai gali virsti plokščiais. Net nesvarbu, jei režisierius kadaise sukūrė savaip žavingą „Noting Hilą“. Šį kartą, reikia pripažinti, jam nepavyko.
Nauji filmai – „Pavyzdingas elgesys“
Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos.
Ką pamatė piktos kino kritikės
Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę.